Straipsniai - 2018

NORĖJO PADĖTI ŠEIMAI, TAČIAU LIETUVOJE BUVO SULUOŠINTAS („WWW.LRT.LT”, 2018-09-27)

Geresnio gyvenimo Lietuvoje ieškojęs ukrainietis nelegaliai įsidarbino statybose Vilniuje, tačiau netrukus čia jo laukė baisi nelaimė. Sulaužytu stuburu ir dubens kaulais Vilniuje gydomas vyras veržiasi namo ir teisina jį į nelaimę įstūmusius darbdavius. Šie iškart po nelaimės darbininkų išsižadėjo.

Specialistai konstatuoja: nenumaldomai daugėja darbuotojų iš Ukrainos, tačiau į jų išnaudojimą nusispjauti ir Lietuvai, ir Ukrainos ambasadai mūsų šalyje.

Du darbininkai smarkiai sužaloti rugsėjo pradžioje Vilniuje, A. Kojelavičiaus gatvėje esančioje statybvietėje nugriuvus sienos konstrukcijai. Per incidentą sužaloti du Ukrainos piliečiai, gimę 1967 ir 1968 metais. Sunkios būklės vyrai dėl politraumų paguldyti į ligoninę.

Su Lietuvoje traumą patyrusiu ukrainiečiu statybininku LRT.lt kalbėjosi jo palatoje, Vilniaus universiteto ligoninės Krūtinės chirurgijos skyriuje. Viso pokalbio metu buvo akivaizdu: vyras nenorėjo, kad apie jį rašytume. Pokalbio metu jis buvo nusiteikęs optimistiškai ir sakė, kad viskas, kas jam nutiko, tėra menkniekis, galėjęs nutikti bet kam.

– Kaip sužinojote apie galimybę dirbti Lietuvoje, kokios sąlygos, atlyginimas jums žadėti?

– Niekas man nieko nežadėjo. Atvažiavau į Lietuvą kaip turistas, neplanavau dirbti – turėjau grįžti į Ukrainą. Prieš porą metų legaliai dirbau Lenkijoje – patiko. Bet, žinote, žuvis ieško, kur giliau, o žmogus – kur geriau. Mano istorija banali: pabuvau dvi savaites, baigėsi pinigai, norėjau užsidirbti. Davė man telefono numerį, kas ieško darbuotojų. Sako: ateikite, aš patikrinsiu, ar esat tinkamas, jei patiks – priimsiu. Buvo toks kaip bandomasis laikotarpis, o trečią jo dieną ir nutiko.

– Kas davė jums tą telefono numerį?

– Vienas ukrainietis, atsitiktinai susitikom. Oficialiai man buvo bandomasis laikotarpis, neturėjome jokios sutarties.

– O ar bandėt kalbėtis, ar jums siūlė kokią kompensaciją dėl sužalotos sveikatos?

– Ne, nesiūlė, bet ir mes patys nieko nereikalavome. Darbo ciklas toks, žinote – kas nutiko, tas jau nutiko.

– O kokį atlyginimą jums žadėjo?

– Nesvarbu, koks ten atlyginimas. Sakykime taip: viskas buvo daroma abipusiu sutarimu. Man tas atlyginimas tiko.

– Ėjote dirbti, nes pritrūkote pinigų?

– Turėjau aš tų pinigų. Bilietui namo turėjau, ir juodai dienai. Bet, žinot, norėjau kažką parvežti vaikams, šeimai.

– Ką planuojate veikti toliau?

– Mano vizos terminas buvo 90 dienų, didesnio ir nesitikėjau, neplanavau likti ilgiau. Esu gavęs kvietimą dirbti iš vienos lenkų įmonės, namie jau tvarkiausi dokumentus gauti darbo vizą į Lenkiją. Pasveiksiu, grįšiu dar į svečius pas jus, aš optimistas. Dėkoju Dievui, kad ne blogiau viskas baigėsi.

– Ar turite kažkokių problemų dėl nelegalaus darbo ar nelegalaus buvimo šalyje? Ar jums kažkas inkriminuojama?

– Ne, tyrėjai dabar sako, kad aš esu auka, nukentėjusysis, niekuo nesu įtariamas.

– Bet jei būtumėte legaliai įdarbintas, pasirašęs sutartį, jums privalėtų išmokėti kompensaciją.

– Nelaimingi atsitikimai nutinka visiems. Negaliu pretenduoti į jokią kompensaciją ir tą suprantu.

– Bet juk ir gydymas kainuoja – kas už tai sumokės, iš kur gausite pinigų?

– Tai už gydymą sumokės šeima, giminės, yra šiaip gerų žmonių.

– O Ukrainos ambasada ar padėjo jums, ar suteikė konsulinę pagalbą?

– Nerašykite nieko apie ambasadą, neturiu jiems jokių priekaištų. Pats į juos nesikreipiau, ligoninės tik paprašiau.

– Bet ar buvo kas iš ambasados atėję?

– Ne, bet aš pats nesinaudojau ambasados pagalba. Man tik rūpi pasveikti ir grįžti namo. Tokie dalykai juk nutinka ne tik ukrainiečiams. Lietuviams, dirbantiems kokioj Švedijoj, juk irgi visko būna – irgi juk kalba, rašo, ar ten vaikų teisių tarnybos ateina, ar kas. Čia iš manęs vos ne prekybos žmonėmis auką bando daryti – nėra taip. Nematau tokių problemų savo atveju.

Net ir dėl to žmogaus, kuris žadėjo darbą: visų pirma norėjau kovoti, ieškoti teisybės, o dabar jau blaiviai žiūriu: nu nespėjo dokumentų įforminti, tai ką – sodinsi žmogų už tai dabar? Sutartos sąlygos buvo abipusiai naudingos. Prieš tai kelias dienas dirbau kitur – tai va ten visai net nesumokėjo – išėjau iš tos įmonės ir tiek. O čia bent sumokėjo. Jei žmogus tiesiog nespėjo sutvarkyti visko, tai ką padarysi. Dar ir savaitgalis buvo. O toj kitoj įmonėj žadėjo ir per dvi savaites taip ir nesugebėjo nei popierių sutvarkyti – buvo pas juos ir darbo inspekcija atėjusi, bet mes nenorėjome veltis, aiškintis, nors mums ir sakė, kad mūsų kaltės jokios nėra.

– O iš tos įmonės, kur dabar dirbote tris dienas ir nutiko nelaimingas atsitikimas, ar bandė kažkas jums sumokėti, ar kitaip susitarti, kad nekalbėtumėte viešai? Gal grasino?

– Niekas man negrasino – tai kuo reikia būti, kad grasintum?

– Ką dabar jums sako gydytojai?

– Siūlo daryti operaciją, nes yra dubens ir stuburo problemos.

– Bet ar galite rinktis, kur tas operacijas darytų – čia ar Ukrainoje?

– Taip, galiu rinktis. Atsisakiau darytis tas operacijas čia tik dėl to, kad jei operacija būtų daroma čia, tuomet Ukrainoje man neteiktų tolesnio gydymo, priežiūros po operacijos.

 O kaip dėl transportavimo į Ukrainą operacijai?

– Gydytojai sako, kad galima mane transportuoti. Reikėtų, kad kažkas padėtų nusigauti iki lėktuvo, bet galiu skristi.

Dėkoju žmonėms, kurie dabar man padeda. Už gydymą jau yra sumokėta, nebegaliu daugiau išnaudoti jų dosnumo ir gulėti čia. Irgi juk suprantu, kad gydymo ir priežiūros kiekviena diena kainuoja. Tik galėsiu – ir skrisiu namo.

Nustebino už ukrainiečio gydymą sumokėjęs „nepažįstamasis“

Apie minėtus du ukrainiečius statybininkus ištikusią nelaimę Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) sužinojo iš spaudos. Perskaitę žiniasklaidoje apie baisius vieno iš dirbusiųjų sužalojimus – lūžęs stuburas, dubens kaulai – nevyriausybininkai nusprendė susirasti vyrus ir pasiūlyti jiems savo pagalbą.

„Po neilgų paieškų atradome juos vienoje Vilniaus ligoninių, tuo nustebindamos ten dirbusį personalą – „dar taip nebuvo, kad gydomiems migrantams iš Rytų kas pasiūlytų pagalbą..“ Tikrai, pamatėme 51 m. vyriškį iš pietvakarių Ukrainos miesto, atvykusį į Vilnių dirbti bendrovėje „Statybos verslas“.  Jau pirmosiomis dienomis atsitiko baisi nelaimė – nugriuvus statomai sienai, lūžo ukrainiečio stuburas, dubens kaulai. Jo tautietis, stovėjęs šalia, atsipirko kojų lūžiais. Nežinau, ar šiame kontekste tinka žodis „dirbo“, mat statybų firma su atvykėliais nesudarė jokios darbo sutarties, darbdavių pirmoji reakcija buvo „nepažįstame šių vyrų“, – dėsto KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė.

Šis atvejis organizaciją apstulbino ne tik sužalojimų brutalumu ir darbdavių cinizmu, bet ir Lietuvos bei Ukrainos pusių neveiklumu.

„Pirmasis iš ligoninės ir iš šalies labai skubiai išvyksta lengvesniais sužalojimais atsipirkęs ukrainietis – per porą savaičių susikaupusią nemažą sumą už gydymą sumoka „nepažįstamasis“. Nustoja laukti savo ambasados konsulo ir antras sužeistasis – jis netikėtai pradeda gailėti savo darbdavio lietuvio, jaudintis, kad esą pridaręs šiam nemalonumų.

„Kam nepasitaiko suklysti, nieko čia tokio man nenutiko, suaugs kaulai..“, – atkakliai tvirtina pusamžis vyras, gręždamas žvilgsnį nuo mūsų. Jis veržte veržiasi namo, tarsi būtų kam pasižadėjęs – nors gydytojai kategoriškai prieš jo judėjimą, vyras jų neklauso. Vėl atsiradęs iš niekur „nepažįstamasis“ atsiskaito ir už šio ukrainiečio gydymą“, – kalbėjo K. Mišinienė.

Ji klausia, ar Lietuvoje sugebame duoti atkirtį darbiniam išnaudojimui, kai vidury dienos sužalojami nelegaliai dirbę žmonės vėliau apgaunami ir apvagiami. „Apmokėtą gydymą jie laiko didele sėkme, jiems to užtenka – ar dvi šalys gali sureaguoti principingai?“, – retoriškai klausia K. Mišinienė.

KOPŽI vadovė konstatuoja: nenumaldomai didėja darbuotojų iš Ukrainos srovė į Lietuvą. Vieni – tiesiai, be jokių tarpininkų agentūrų, pasikliaudami draugų ir kaimynų rekomendacijomis, atvyksta pas mus dirbti ir užsidirbti. Kiti per įvairius legalius ir nelegalius įdarbintojus sutinka būti čia komandiruojami iš, pavyzdžiui, Lenkijos įmonių, nors Lenkijoje nėra nė dienos praleidę.

K. Mišinienę stebina ne tik tai, kad tokius sužalojimus mūsų šalyje patyrę darbininkai nesulaukė nė kruopelytės dėmesio. Ją dar labiau šokiravo Ukrainos ambasados Vilniuje pozicija. Iš telefonu atsiliepusios darbuotojos KOPŽI išgirdo, kad tautiečiai yra patys kalti, neatsakingai čiumpantys bet kokį darbą. Susisiekus su konsulu, šis esą aiškino nebuvęs ligoninėje ir nesiruošiantis to daryti. Nevyriausybininkai bandė paaiškinti, kad skurdas, karas, būtinybė išlaikyti šeimas stumia paprastus žmones į išnaudotojų glėbį.

Statybų bendrovės vadovas tyli

Policija yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl Darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo pagal Baudžiamojo kodekso 176 str.

Kaip nurodė tyrimą kontroliuojanti Vilniaus apygardos prokuratūra, šiuo metu atliekami procesiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai, renkami duomenys, tikrinamos aplinkybės dėl galimo nelegalaus darbo fakto nustatymo, laukiama atsakymų į paklausimus bei kitų tyrimui reikšmingų dokumentų.

​Siekiant nepakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei, šiuo metu daugiau informacijos apie vykstantį ikiteisminį tyrimą yra neviešinama.

„Nieko aš jums nekomentuosiu“, – išgirdęs klausimą, ištarė bendrovės „Statybos verslas“ vadovas Aleksandr Kaveckij. Po šių žodžių jis baigė pokalbį.

Kaip rašė portalas 15min, iš pradžių įmonės atstovai sakė, kad abu ukrainiečiai – čia dirbantys statybininkai. Tačiau kiek vėliau persigalvojo ir pradėjo tvirtinti, kad šių vyrų nepažįsta ir nežinia, iš kur jie atsirado.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Autorius: Mindaugas Jackevičius
Publikuota: 2018m. rugsėjo 27d.,