„Nepilnamečių pasakojimai apie ankstyvąsias patirtis dažnai sukrečia iki širdies gelmių – supranti, kad žiūri dar į vaiką, tačiau sužinojęs, ką patyrė, apmiršti iš siaubo – prostitucija, narkotikai, plėšimai…“ – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. Anot jos, socialinio ir ekonominio gyvenimo smegduobės dar ilgai leis piktavaliams suaugusiesiems rinktis aukas tarp vaikų.
Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė portalui LRT.lt yra sakiusi, kad prieš beveik 25 metus didelė problema, su kuria susidūrė centras, buvo prekyba žmonėmis ir prostitucija. Nors dabar tokių atvejų daug mažiau, tačiau padaugėjo priverstinių vedybų, sakė ji.
Kaip LRT.lt sako K. Mišinienė, Lietuvos situacija labai nesiskiria nuo kitų Rytų Europos šalių – čia dešimtmečiais moterys, vyrai ir vaikai yra išnaudojami prostitucijoje, parduodami vergiškam darbui, įvairių nusikaltimų vykdymui ir fiktyvioms išnaudojančioms santuokoms. Vis dėlto sunku pasakyti, kokie mastai ir „paklausiausios“ formos šiuo metu vyrauja Lietuvoje. Centro vadovės teigimu, tam yra kelios priežastys.
„Visų pirma, siaubas dėl egzistuojančios prekybos žmonėmis nepavirsta adekvačiu finansavimu tyrėjams, pagalbos teikėjams ar mokslininkams. Visi garsūs pareiškimai apie „didžiausią mūsų amžiaus gėdą“, sklindantys iš politikų ar valdžios klerkų lūpų, realybėje pavirsta muilo burbulu, vos tik pabandai tokią „kalbančią galvą“ įtraukti į praktinį problemų sprendimą“, – ironizuoja K. Mišinienė.
Ji apgailestauja, kad specializuoti pareigūnai, gerai išmanantys prekybos žmonėmis lauką, apkrauti kitomis užduotimis, o pagalbos organizacijos sunkiai suduria galą su galu ir tam, kad išgyventų, yra priverstos imtis bet kokių projektų.
Objektyvesniam situacijos suvokimui taip pat kliudo valdininkų ir nacionalinės valdžios siekis parodyti, kad situacija yra valdoma, prekybos žmonėmis mastai mažėja ir viskas „tik gerėja ir šviesėja“, svarsto centro vadovė. Pasak jos, to pavyzdys galėtų būti teiginiai apie mažėjančius prekybos moterimis seksualiniam išnaudojimui mastus.
„Nors prostitucija mūsų panosėje tiesiog „verda“, gausiai papildyta atviliojamomis iš kaimyninių šalių moterimis, tačiau labai retais atvejais tai bus kvalifikuota kaip prekyba moterimis. Susiduriame ir su tokiais absurdiškais atvejais, kai nepilnamečių komercinis seksualinis išnaudojimas yra „pakišamas“ po ne tokiais sunkiais Baudžiamojo kodekso straipsniais, kaip įtraukimas į prostituciją, pelnymasis iš nepilnamečių prostitucijos. Taip vengiama prekybos vaikais kaltinimo“, – sistemos problemas dėsto ekspertė.
Specialistams trūksta kompetencijų
Atskira tema – darbinis išnaudojimas, kuris vyksta ir šalies viduje, ir už jos ribų. K. Mišinienės teigimu, Lietuvos teismus pasiekia mikroskopinis tokių bylų skaičius, o tai rodo, kad specialistams trūksta kompetencijų tokius nusikaltimus atpažinti, juos ištirti ir rimčiau paskatinti aukas kreiptis pagalbos.
„Negaliu nepaminėti situacijos Šiaulių regione, kur prokuratūra nutraukia didesnę dalį tokių tyrimų. Mes net liūdnai juokaujame, kad jei nori saugiai prekiauti žmonėmis, daryk tą Šiaulių apskrityje – ten teisėsaugai beveik visada „pritrūksta įrodymų“, – liūdnai kalba centro vadovė.
Tačiau šiandien, kalbėdami apie prekybą žmonėmis, jau turime atsižvelgti ir į kitų šalių piliečių išnaudojimą Lietuvoje. Mūsų šalyje išnaudojamiems užsieniečiams kreiptis pagalbos sunkiau – dauguma jų vos kalba angliškai, nežino Lietuvos įstatymų, nė nenutuokia, kad veikia taip vadinamas „apsisprendimo laikotarpis“, kurio metu potenciali auka turėtų būti saugiai apgyvendinta, aprūpinta psichologine bei teisine pagalba.
Galime skaityti kasmetinę Vidaus reikalų ministerijos ataskaitą ir pasidžiaugti visai nebloga šalies situacija, o galime mąstyti plačiau ir klausti šioje ataskaitoje besigiriančių savivaldybių ir ministerijų atstovų, ką jie realiai žino ir supranta apie tikruosius prekybos žmonėmis mastus, sako K. Mišinienė.
Sukrečia nepilnamečių patirtys
Centro vadovės teigimu, teoriškai visi galime tapti prekeivių žmonėmis taikiniu, tačiau paprastai ieškomos aukos, kurioms užverbuoti ir išnaudoti reikėtų kuo mažiau pajėgų ir resursų, kurios nesugebėtų apsiginti, kurių liudijimai būtų nepatikimi.
„Kurioziška, tačiau net iš teisėsaugos elito girdime nuostatas, kad „mums yra labai svarbi aukos reputacija“. Ar gali būti malonesnė muzika prekeivio žmonėmis ausiai?
Kiek galimybių pasiekti teisingumą turi šešiolikmetis, augantis globos namuose, vagiliaujantis nuo aštuonerių, įtrauktas į suaugusių gaują ir ten klusniai vykdantis visus „bosų“ nurodymus? Priklausoma nuo narkotikų moteris, išsiųsta „atidirbinėti“ į Londono viešnamius? Pusamžiai buvę kaliniai, šį kartą įkalinti vergauti Ispanijos žemės ūkyje?“ – klausimus kelia pašnekovė.
Pastebima, kad prostitucijoje išnaudojami ir nepilnamečiai. Nusižiūrėti jaunuoliai sunkiai išvengia jiems paspęstų pinklių – dažnas jų nejautęs šilumos artimoje aplinkoje, jiems anksti tekę susidurti su visų rūšių smurtu, nepriežiūra, patyčiomis, pasakoja K. Mišinienė.
„Jų pasakojimai apie ankstyvąsias patirtis dažnai sukrečia iki širdies gelmių – tiek apie gyvenimą šeimoje, globos įstaigoje, susidūrimus su tarnybomis. Supranti, kad žiūri dar į vaiką, tačiau sužinojus, ką patyrė, apmiršti iš siaubo – prostitucija, narkotikai, plėšimai, žalojimai…
Nusikaltėliams tokie jų sumanymų vykdytojai parankūs visomis prasmėmis – nepilnametį lengva valdyti, „pririšti“ prie savęs. Šių prekybos žmonėmis aukų mūsų šalyje iš viso neturėtų būti, tačiau socialinio ir ekonominio gyvenimo smegduobės dar ilgai leis piktavaliams suaugusiems rinktis aukas tarp vaikų“, – kalba centro vadovė.
„Likome tame pačiame purvyne“
Kasmet nubaudžiama keli šimtai prostitucijoje išnaudojamų žmonių, tačiau sekso pirkėjų – vos keliolika. Pasak K. Mišinienės, nors, remiantis įstatymais, administracine tvarka baudžiami tiek parsiduodantys, tiek juos perkantys asmenys, realybėje matome kitokį vaizdą: „Su kuo gi santykiauja tos šimtai nubaustų moterų prostitucijoje, jeigu jų pirkėjų yra vos vienas kitas?“
Pašnekovę stebina ir „teisinis nesusipratimas“, kai niekam neužkliūva pareigūnų paaiškinimas, kad jie nemoka ir neturi priemonių surasti bei nubausti sekso pirkėjų.
„Viskas teisėsaugos lauke tobulėja, išnarpliojami sudėtingiausi nusikaltimai, tačiau prostitucijos atveju sekso pirkėjas yra metagalvosūkis, nepagaunamas vikruolis. O gal nelabai ir gaudomas?“ – klausia K. Mišinienė.
Ji prisimena 2019 metais kelių Seimo narių bandymus pateikti Seimui svarstyti modelį, kai baudžiami ne prostitucija besiverčiantys asmenys, o tie, kurie tokias paslaugas perka. Vis dėlto, apgailestauja centro vadovė, šią iniciatyvą lydėjo „ciniškumo prasme ne mažiau fantastiška“ Vyriausybės išvada: šios moterys kelia grėsmę visuomenės vertybėms, dorai, todėl turi būti baudžiamos.
LRT.lt primena, kad dar vasarį Teisingumo ministerija ir Ministrų kabinetas nepritarė keturių Seimo narių projektui, kuriuo siekiama panaikinti administracinę atsakomybę už vertimąsi prostitucija ir numatyti baudžiamąją atsakomybę sekso paslaugų pirkėjui. Taip pat atsisakyta sugriežtinti atsakomybę perkantiesiems tokias paslaugas. Projektui nepritarta, nes neva tada prostitucija būtų pripažįstama „legalia ir visuotinai priimtina elgesio norma“.
„Tad ir likome tame pačiame purvyne – moterys prostitucijoje „kabo“ ant sutenerių ir pareigūnų kabliuko, valstybinės pagalbos, norinčioms pasitraukti, nėra, „nematomieji“ sekso pirkėjai toliau neša turtus suteneriams ir visai prostitucijos „industrijai“, – pabrėžia K. Mišinienė.
Prostitucijos legalizavimas problemos neišspręstų
Pasiteiravus, ar prostitucijos įteisinimas prisidėtų prie žmonių apsaugojimo, K. Mišinienė sako prostituciją matanti kaip asmens išnaudojimą.
„Kasdieną susiduriu su prostitucijos traumuotomis moterimis ir vyrais, todėl prostitucijos legalizavimas, mano nuomone, nepanaikins pačio šio reiškinio smurtinio pobūdžio – nesvarbu, kad daliai visuomenės bus tarsi ramiau, kad „joms dabar yra saugu.”
Saugu ne joms, o, pirmiausia, suteneriams, atradusiems būdą, kaip turėti legalias pajamas, bei sekso pirkėjams, kuriuos štampas moterų higienos pase užtikrins, kad „prekė” sveika ir patikrinta“, – sako pašnekovė.
Pasak jos, kalbant apie prostitucijos legalizavimą, visuomenėje sklando daug mitų. Keista, svarsto K. Mišinienė, kai tokius mitus kartoja ir puikiai išsilavinę asmenys: sumažės išprievartavimų, plauks pajamos į valstybės biudžetą…
Tokie svarstymai atrodo absurdiški, tvirtina pašnekovė. Išgyvenančias įvairius sunkumus ir laiku negavusias pagalbos mergaites ir moteris ne į viešnamius siųskime, o švietimo pagalba stiprinkime jų savimonę, padarykime prieinamą socialinę, psichologinę pagalbą, kurkime draugiškas darbo vietas vienišoms motinoms, moterims su negalia, ragina K. Mišinienė.
Tada, sako ji, pamatysime, kad iš „to gausaus būrio moterų, kurioms tai patinka”, liks tik nedidelė grupelė.
Aukos valia palaužiama bendrai „naudai“
Teiraujuosi, kaip aukos patenka į išnaudojimo arba prostitucijos pinkles. K. Mišinienė atvirauja, kad dažnai pirmas klausimas, kurį išgirsta nukentėjusieji, yra ar žinojo, kur važiuoja ir ką reikės daryti. Išgirdę, kad žinojo, klausiantieji paprastai abejingai mosteli ranka – na, tokia čia tada ir auka.
Vis dėlto oficialiai ši situacija yra išspręsta dar 2000 metais, kai Jungtinių Tautų vadinamasis Palermo protokolas nurodė, kad aukos sutikimas išnaudojimui nieko nereiškia, yra bevertis. Ši nuostata perkelta ir į mūsų nacionalinį Baudžiamąjį kodeksą, tačiau minėtas klausimas ir šiandien tebeaidi teismų salėse, ikiteisminių tyrimų apklausose ir kitur, kur kalbama apie prekybą žmonėmis, teigia pašnekovė.
„Kai iš arčiau pamatai prekeivių žmonėmis, sutenerių organizuotas nusikaltimų schemas, ištisus nebaudžiamumo sukurtus jų sindikatus, stiprius finansinius ir žmogiškuosius resursus, supranti, kad auka – tai menkas šapelis, kurio valia sutikti ar nesutikti yra labai greitai palaužiama, pajungiama bendrai „verslo“ naudai“, – pasakoja K. Mišinienė.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Autorius: Domantė Platūkytė
Publikuota: 2020m. birželio 9d., https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1180702/neisspresta-lietuvos-problema-prostitucija-musu-panoseje-verda-bet-sekso-pirkejas-nepagaunamas?fbclid=IwAR0r-gCidmWAmdDa37hp6J1CqeyFA2cluMbz8TTa-VsFgeea-TO4IsMmbTk