„Labai svarbus Visuotinėje Bažnyčioje įsigalintis principas – dėmesingumo prioritetas – skiriamas besiskundžiančiam, teisingumo ieškančiam, nukentėjusiam asmeniui, o ne institucijos geros reputacijos išsaugojimui.“ Taip teigiama Lietuvos vyskupų konferencijos (LVK) dokumente – gairėse, kuriomis siekiama Bažnyčioje užkirsti kelią seksualinei prievartai prieš nepilnamečius ir pažeidžiamus suaugusiuosius. Šios gairės įsigaliojo nuo 2022 m. rugsėjo 1 d., tačiau, kaip teigiama, su jomis jau yra susipažinę visi Lietuvos kunigai, diakonai ir vienuoliai, pristatymuose dalyvavę gyvai.
„Bernardinų“ kalbintas LVK atstovas sako, kad gairės iš kitų išsiskiria tarptautinėje erdvėje, ir jose atsižvelgiama į realų gyvenimą, o ne teoriją. Tuo metu Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės manymu, naujasis dokumentas bus veiksmingas tik tada, jei Bažnyčia įgyvendins vieną esminę sąlygą.
Atvejai, kai vyskupai dangsto savo kunigus (ar kunigai vieni kitus) – viena iš priežasčių, kodėl JAV, Australijoje, Airijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kitose valstybėse tūkstančiai nepilnamečių tapo seksualinių nusikaltimų Bažnyčioje aukomis. Todėl LVK gairėse pabrėžiama, kad jokio dangstymo negali būti.
„Tai yra prioritetas – pirmiausia dėmesį teikiame tam žmogui, kuris į mus kreipsis. Jis bus išklausomas, jo informacija priimama, ištiriama. Visa tai yra Bažnyčios rūpestis“, – sako kunigas Kęstutis Smilgevičius, LVK generalinis sekretorius. Jis vadovavo komisijai, sudarytai iš bažnytinės bei pasaulietinės teisės ekspertų, kurie, tardamiesi su vyskupais, per nepilnus metus parengė Šventojo Sosto rekomendacijas atitinkančias naujas gaires. Iki šiol galiojo 2014 m. LVK priimtos gairės, tačiau per tiek metų Vatikane išleista nemažai naujų rekomendacijų – tad reikėjo atnaujinti turinį ir Lietuvoje.
Pašnekovas sako, kad neilgai trukus LVK įsteigs Nepilnamečių ir pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugos tarybą, kuri tikrins, ar / kaip veikia gairės. Kol kas neaišku, kas bus šios komisijos nariai ir kiek jų bus. Dvasininkas taip pat sako nežinantis, ar į komisiją bus kviečiami vien Bažnyčios nariai, ar ir specialistai „iš išorės“.
Svarbios naujovės
Pasak K. Smilgevičiaus, nors dokumentas atitinka Šventojo Sosto rekomendacijas, tačiau kartu jis yra ir „lietuviškas“, originalus. Jo tekstas suskirstytas į 13 skyrių, kuriuose pabrėžiamas Katalikų Bažnyčios pasiryžimas apsaugoti pažeidžiamus asmenis, aptariama kandidatų į tarnystę Bažnyčioje atranka; aprašomi veiksmai, kuriuos įvykdžius (ir tai įrodžius teisme), Bažnyčios atstovas turėtų būtų vienaip ar kitaip nubaudžiamas. Taip pat išdėstoma, kur ir kaip kreiptis pastebėjus nederamą elgesį ir kokia paprastai būna bažnytinio tyrimo eiga.
Su gairėmis būtina susipažinti visiems, kurie nori atlikti bet kokią atlyginamą ar neatlyginamą tarnystę Bažnyčioje, o kunigų seminarijų auklėtiniai turės išlaikyti žinių apie šį dokumentą įskaitą.
Yra viena naujovė, kurios, anot pašnekovo, iki šiol nebuvo Lietuvoje – ir kurią turi įsivedę dar nedaugelis vyskupų konferencijų. Tai „pažeidžiamų suaugusiųjų“ kategorijos įvedimas. Kas tai yra?
„Bažnyčioje buvo pastebėta, kad nukenčia ne tik nepilnamečiai, bet taip pat ir asmenys, kuriuos galima suskirstyti į tris kategorijas: turintys fizinę negalią; turintys psichinę negalią; negalintys pasipriešinti išnaudotojui dėl to, kad yra autoriteto įtakoje, kai „viršininkas verčia“. Kanoniškai tai yra formuluojama: „Tie, iš kurių atimta galimybė priešintis.“ T. y. tie, kurie yra fiziškai ir psichiškai sveiki, bet kurie iš baimės priešintis autoritetui – užsienyje matome tokių situacijų ir istorijų nemažai – priskiriami prie pažeidžiamų asmenų“, – sako kun. K. Smilgevičius. Tokios vietos gali būti vienuolynai, seminarijos, vyskupijos ar bet kurios kitos organizacijos, kuriose vadovas seksualiai išnaudoja pavaldinius, o jie iš baimės ar pagarbos nedrįsta jam pasipriešinti.
„Ši kategorija atsirado iš gyvenimo, dėl to, kad tokių istorijų pasaulyje įvyko. Gerai, kad galėjome tai įtraukti į gaires, atsižvelgiančias į gyvenimo tikrovę, o ne vien teorinius pamąstymus, – džiaugiasi dvasininkas. – Galime didžiuotis Lietuva, nes nemažai šalių dar neturi tokių gairių, jose dar galioja senosios. Esam tarp tų, kurios į situaciją atsižvelgia greičiausiai. Norisi tikėtis, kad tie žmonės, apie kuriuos kalba gairės, ne tik jausis, bet ir bus maksimaliai saugūs mūsų Bažnyčioje.“
Svarbiausia – teisingumas
„Tikrai džiaugiuosi, kad toks dokumentas atsirado. Žinoma, su tuo džiaugsmu kyla klausimas: kodėl tik dabar?“ – LVK gaires komentuoja Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė. Ji daugiau nei 20 metų dirba su seksualinio išnaudojimo aukomis ir iškart atkreipė dėmesį į dokumente išreikštą teiginį, kad prievartą patyrusio žmogaus gerovė turi būti aukščiau už Bažnyčios gero vardo išsaugojimą.
„Turiu prisipažinti, kad, kai perskaičiau šitą sakinį, net šoktelėjau nuo kėdės: nieko sau! Kaip nuostabu, kad tai yra atvirai pripažįstama.“ Ir čia pat pašnekovės balso tonas surimtėja: „Tas dangstymas yra pedofilijos reiškinio antroji vėžio stadija. Dangstymas ir padeda plisti tam nusikaltimui, o nusikaltėliams – likti nenubaustiems. Svarbu suvokti, kad vaikų tvirkinimas, prievartavimas Bažnyčios erdvėje galimas vien tik todėl, kad yra žmonių, kurie sako: čia nesvarbu, nieko baisaus neįvyko. Arba galbūt dangsto tie, kurie patys vykdo tokius nusikaltimus. Esu pastebėjusi, kad taip daro žmonės, kurie dažnai patys turi tokių geismų ir potraukių“, – sako K. Mišinienė.
Nevyriausybinės organizacijos vadovė atkreipia dėmesį, kad seksualiniai nusikaltimai dažnai vykdomi tikintiesiems tartum užmerkus akis – nors iš tikrųjų viskas nutinka čia pat. Pašnekovę itin sukrėtė už pedofiliją teisiamo JAV liuteronų kunigo Douglaso D. Thore’o, atvejis: „Teisme jis atvirai pasakojo, kaip ieškojo vaikų, kokias strategijas naudodavo. Štai jo žodžiai: ‚Man užtenka įžengti į pilną vaikų kambarį, ir prireikia tik keliolikos sekundžių įvertinti, kuris iš vaikelių bus mano auka. Per daugybę metų nė karto nebuvau apsirikęs.‘ Mes turime tai išgirsti! Ir suvokti, kokio masto ir gylio yra šis nusikaltimas.
O juos Thore’as atlikdavo gretimame nuo suaugusiųjų kambaryje. Vėlgi tai yra didelis raudonas šauktukas, jog vaikai yra verbuojami, tvirkinami, prievartaujami matant kitiems. Nusikaltėliai signalizuoja jau daug metų: jūs viską matote, viskas vyksta jūsų akivaizdoje. Bet jūs to neatpažįstate. Arba nenorite, arba nesugebate atpažinti.“
Galima būtų rankų pirštais suskaičiuoti atvejus, kada per nepriklausomos Lietuvos istoriją Bažnyčia nustatė, jog jos dvasininkai įvykdė seksualinę prievartą prieš nepilnamečius ar pažeidžiamus suaugusiuosius. Vis dėlto Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė kelia klausimą, ar šis skaičius nėra kur kas didesnis: „Sisteminis seksualinis prievartautojas įprastai palieka labai daug aukų. JAV psichologų asociacija nustatė (čia kalbama nebūtinai apie dvasininkus, bet apie visus seksualinius nusikaltėlius), kad, kai nusikaltėlis yra atpažįstamas, identifikuojamas, jis jau būna nuskriaudęs apie šimtą vaikų. Aišku, tai yra Amerika, ten skaičiai milžiniški, Lietuvoje mes turėtume dalinti iš dešimties. Bet vis tiek tai yra labai daug.“
Pasak K. Mišinienės, nors seksualinių nusikaltimų įvyksta visur, ne vien Bažnyčioje, bažnytinė erdvė čia turi ypatingą reikšmę. Tikintiesiems, nuskriaustų vaikų tėvams, dažnai būna sunku pripažinti tokius nusikaltimus, patikėti vaikų liudijimais, o patikėjus – apie juos prabilti viešai. Tokie žmonės, iki tol pasitikėję Bažnyčios ir jos narių autoritetu, susiduria su psichologiniais, moraliniais iššūkiais.
Specialistė viltingai priima naująsias LVK gaires, tačiau mano, kad jos bus veiksmingos tik tada, jei padės įvykdyti teisingumą. Anot K. Mišinienės, būtent teisingumas yra esminė sąlyga, kurią privaloma įgyvendinti, kad baisūs išnaudojimo atvejai Lietuvoje nepasikartotų. Kad nusikaltėliai būtų nubausti, o galvojantieji apie seksualinį smurtą tokios minties atsisakytų.
„Matau aukų kančias. Suaugę žmonės ateina pas mus ir raudodami pasakoja, kas vyko, kai jie buvo nepilnamečiai. Matau jų sugriautus gyvenimus. Išoriškai jie gyvena normaliai, yra sukūrę šeimas, bet tie randai lieka. Ir tada supranti, kokia tai baisi trauma – ne tik dėl paties nusikaltimo, bet ir dėl to, kad nebuvo pasiektas teisingumas.
Bažnyčia akcentuoja atgailą, susitaikymą – tai yra labai svarbūs dvasinio gyvenimo momentai. Bet patikėkit, aukoms reikia elementaraus teisinio teisingumo. Ne tam, kad piktdžiugiškai būtų įvykdytas kerštas. Teisingumas turi daug gilesnę prasmę – aukų gijimas iš esmės prasideda nuo to. Jeigu kalbame apie atgailą, atgailaukime baudžiamųjų suole.“
Elgesio taisyklės
Naujųjų LVK gairių autoriai tikisi, kad teisingumą vykdyti ar užkirsti kelią nusikaltimams padės išplėtotos normos, ko negalima daryti, tarnaujant bažnytinėje institucijoje. Šios normos nuo griežčiausios suskirstytos į tris elgesio kategorijas: nusikalstamą (baudžiamą tiek pagal bažnytinę, tiek pagal pasaulietinę teisę), neleistiną ir vengtiną.
Pavyzdžiui, nusikalstamu elgesiu laikomi tokie veiksmai kaip nepilnamečio ar pažeidžiamo suaugusiojo nuogo kūno fotografavimas, intymus kūno lietimas, tvirkinimas ir kt.; neleistinas elgesys – dalijimasis erotiniu ar pornografiniu turiniu, buvimas vienoje lovoje, kvaišalų vartojimas sielovadoje; o vengtinu elgesiu laikomas nereikalingas fizinis kontaktas, veiksmai, skatinantys nepilnamečių ar pažeidžiamų suaugusiųjų emocinį prieraišumą ir t. t.
Vertėtų atkreipti dėmesį į vieną neleistiną elgesį, kuris turėtų būti itin aktualus, kai vyksta katalikiškos stovyklos, rekolekcijos ar kai kitokiais būdais Bažnyčia užsiima jaunų žmonių sielovada. Štai ką rašo gairių punktas 7.6.10: „Neleidžiama vienam (-ai) ir niekam nežinant būti su nepilnamečiu gyvenamosiose, uždarose patalpose ir automobiliuose (išskyrus būtinos pagalbos atvejus), nebent šios patalpos yra tiesiogiai skirtos atlikti sielovados tarnystę ir tiktai šios tarnystės metu, pvz., išpažinčių kambarys dvasinio pokalbio arba išpažinties metu.“ Ar ne per griežtai? Gal čia jau nebe atsargumas, o tiesiog nepasitikėjimas visais kunigais?
„Turbūt ne visi bus patenkinti, – svarsto LVK generalinis sekretorius kun. K. Smilgevičus. – Be abejo, sveikas protas turi būti visur. Tačiau ipso facto toks buvimas neleidžiamas, išskyrus gairėse paminėtus atvejus. Stengiamės, kad nusikaltimų niekada neatsitiktų. Kad Bažnyčios tarnautojų darbas būtų laisvas, savanoriškas, bet kartu užtikrinantis žmonėms saugumą.“
Svarbus klausimas, į kurį būtina ieškoti atsakymų
Galimai aukai (ar liudininkui) pranešus apie nusikaltimą, vietos vyskupija pirmiausia pradeda išankstinį kanoninį tyrimą. Po faktų patikrinimo ir žmonių apklausimo, vyskupas, padedamas savo sudarytos komisijos (į kurios sudėtį, pagal gaires, įeina bent po vieną patyrusį psichologijos, teisės, vaikų apsaugos specialistą pasaulietį) arba pasikviestų ekspertų, nusprendžia, ką daryti toliau – ar pradėti teisminį baudžiamąjį procesą, ar, neradus svarių įrodymų, tyrimą nutraukti. Gairėse taip pat pabrėžiama, kad vyskupas išankstinio kanoninio tyrimo metu privalo apie įtariamą nusikaltimą pranešti pasaulietinei teisėsaugai, kai tai numato Lietuvos Respublikos įstatymai.
LVK generalinis sekretorius išankstinį kanoninį tyrimą lygina su valstybėje vykstančiais ikiteisminiais tyrimais, kuriuose reikia viską kruopščiai nustatyti: „Atkreipiu dėmesį, kad išankstinio tyrimo metu teisiškai dar nėra jokios aukos. Yra asmuo, kuris pateikia žinią, nusikaltėlio dar taip pat nėra. Tyrimą atlieka vyskupas per savo komisiją ar pasikviestus ekspertus, išaiškina, ar ta žinia, kurią gavo vyskupija, yra pagrįsta. Ji nenustato, ar tikrai, konkrečiai kas nors įvyko, bet nustato, ar buvo galimas nusižengimas, apie kurį gauta žinia.“ Vietos vyskupas surašo savo votum – sprendimą ir, jeigu kalba eina apie dvasininką, surinktą informaciją siunčia į Tikėjimo mokymo dikasteriją Vatikane, kuri veikia kaip bažnytinis teismas. Ši institucija ištiria atvejį ir atsiunčia savo rekomendacijas, o galiausiai galutinį sprendimą priima vietos vyskupas.
„Stengiamasi surasti liudytojus, apklausti juos, surinkti visą dokumentinę informaciją. Kad medžiaga, kuri iškeliaus į Romą, būtų kaip įmanoma gerai surinkta“, – sako kun. K. Smilgevičius.
Abiejų kalbintų pašnekovų manymu, tiek Bažnyčia, tiek visuomenė turėtų labiau gilintis ir bandyti suprasti, kas yra pedofilija, iš kur ji kyla, kaip atpažinti šį polinkį. LVK gairės, kurios išsamiai nurodo, ko negalima daryti (ar į ką verta atkreipti dėmesį tai matant), vis dėlto neatsako į prieš tai minėtus klausimus.
Pasak K. Mišinienės, yra labai daug nuomonių, kodėl žmonės seksualiai geidžia vaikų ir tokius santykius užmezga. Anot pašnekovės, vertėtų apie tai daug kalbėti, aiškinti ir nepulti į du kraštutinumus: visiškai pasmerkti žmogų ir jam gyvenime nebesuteikti antro šanso – arba atvirkščiai, menkinti pedofilų nusikaltimus, kartais net pateisinant, kad nieko tokio čia neįvyko.
„Manau, kad turėtume tiesiai pasakyti, jog mes suprantame apie šį sutrikimą, ir tokiems žmonėms reikia rimtos pagalbos. Suprantu, kad dvasininkų pasaulis kalba apie atgailą, susitaikymą, tačiau pirmiausia siūlyčiau labai rimtai pagalvoti apie terapinę pagalbą. Nėra išrasta vaistų nuo pedofilijos, bet yra daugybė metodikų, kurios moko, kaip valdyti šitą sutrikimą, valdyti jo pasireiškimus, kaip sumažinti žalą aukoms“, – įsitikinusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.
LVK generalinis sekretorius pritaria, kad tai yra labai sunkus klausimas tiek psichologams, tiek kitų sričių ekspertams. Kas šiuo metu bandoma daryti – tai į pagalbą pasitelkti psichologus. „Dabar stojant į seminariją psichologai įvertina kiekvieną kandidatą, surašo savo sprendimus. Ir vėliau yra kalbamasi su šiais žmonėmis. Atsakyti į klausimą, iš kur tai [pedofilija] ateina, negali niekas. Neaišku, ar kada nors atsakymas bus rastas, bet tai, kad asmenys su panašiais potraukiais nebūtų priimami į Bažnyčios struktūras, dėmesys yra rodomas jau mažiausiai 10 metų. Jis buvo visada, bet ypatinga analizė, darbas su psichologais prasidėjo pastarąjį dešimtmetį, gal šiek tiek ilgiau.“
Dvasininkas atkreipia dėmesį, kad paskutiniai Bažnyčioje Lietuvoje fiksuoti seksualinio išnaudojimo atvejai nutiko prieš 20–25 metus: „Manyčiau, kad iš dalies tai yra pasekmės to, kad negalėjome daryti psichologinės atrankos – kas yra priimamas į darbą, seminariją, parapiją. Dabar situacija yra visiškai kitokia.“
Gairės neturi būti padėtos į stalčių
Lietuvos vyskupų konferencija primena: jeigu Bažnyčioje tapote seksualinio smurto auka ar esate tokio įvykio liudininkas, drąsiai kreipkitės į pagal gyvenamąją teritoriją artimiausią vyskupiją. Kaip teigiama, tyrimo procesas pradedamas gavus detaliai surašytą ir nukentėjusio asmens ar jo atstovo pasirašytą skundą, kuris įteikiamas vietos vyskupui ar jo paskirtam delegatui.
Pateikiame kontaktus delegatų, kurie atsakingi už tokio pobūdžio bylas. Galite rašyti jiems (arba bet apsilankyti norimos vyskupijos interneto svetainėje ir surasti skiltį „Nepilnamečių apsauga“, kur pateiktos LVK gairės ir reikiami kontaktai).
Vilniaus arkivyskupija. Kun. Francišek Jusiel (tyrimas@vilnensis.lt);
Kauno arkivyskupija. Mons. Augustinas Paulauskas (tyrimas@kaunoarkivyskupija.lt);
Telšių vyskupija. Kan. Viktoras Ačas (telsiai.komisija@gmail.com);
Šiaulių vyskupija. Kun. Rimantas Žaromskis (gralisenator@gmail.com);
Panevėžio vyskupija. Kun. Simas Maksvytis (maksvytis.s@gmail.com);
Vilkaviškio vyskupija. Kun. Linas Baltrušaitis (vkkurija@gmail.com);
Kaišiadorių vyskupija iki 2022 m. rugsėjo 12 d. internetinėje svetainėje savojo delegato nenurodė. Apsilankykite šioje svetainėje ir susiraskite bendruosius telefonų numerius.
Ar gali žmogus kreiptis į kitos vyskupijos ganytoją, jei savuoju nepasitiki (pavyzdžiui, įtaria, kad vyskupas dangsto savo dvasininkus)? „Tikriausiai yra įmanoma, kad kopiją galėtų nusiųsti kitam ordinarui. Siūlome pasitikėti vietos vyskupu, vis tiek visą medžiagą jis siųs į Romą. Ten surinktą informaciją rekomenduojama siųsti, net kai išankstinis tyrimas nėra pradedamas, bet dalykai vis tiek dokumentuojami. Žinome dangstymo atvejų kitose šalyse, bet Šventasis Sostas itin griežtai reagavo į tokius bandymus, ir šiais laikais visi tai suvokia. Vyskupai netgi pasirašo įsipareigojimą, kad nuoširdžiai siekia įgyvendinti gaires. Šventasis Sostas tai seka“, – tikina kun. K. Smilgevičius.
Tačiau kas gali garantuoti, kad vyskupas, rašydamas apie tyrimą, kažko nenutylės? LVK atstovas atsako, jog vyskupas tiria gautą žinią per savo pasitelktus ekspertus (ne tik dvasininkus, bet ir pasauliečius – psichologus, teisininkus ir t. t.) Vyskupas tik susipažįsta su gauta informacija, mato komisijos išvadas ir parašo savo votum, kad medžiaga keliautų į Vatikaną.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė K. Mišinienė Bažnyčią ir visuomenę kviečia apie LVK gaires kalbėti daug ir garsiai. Diskusijos turbūt ne visada bus malonios – bet, jeigu gairės taps tik stalčiaus dokumentu, niekas nepasikeis:
„Esu įsitikinusi, kada daugumai dorų žmonių dokumentas gali sukelti jei ne atvirą, tai bent jau vidinį, slaptą pasipriešinimą: Kodėl mes turime apie tai kalbėti? Kodėl Bažnyčia nuolat puolama? Aš tai visada girdžiu. Kai tik įsitraukiu į kokią diskusiją ar pasakoju aukų istoriją, tenka klausytis: Atstokit nuo Bažnyčios! Kodėl jūs Bažnyčią akcentuojate, kalbėdami apie šitam nelemtą sutrikime? Tad manau, kad būtent viešinimas, kalbėjimas, diskutavimas turės neapsakomą vertę. Dokumentas turi būti pradėtas įgyvendinti.“
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2022-09-12, https://www.bernardinai.lt/naujosios-lvk-gaires-ar-bus-uzkirstas-kelias-seksualiniam-isnaudojimui-baznycioje/