Kuo daugiau praleidžiame laiko su migrantais, išnaudotais mūsų šalyje, tuo geriau pradedame suprasti jų „bosų”, mūsų tėvynainių, grasinimų galią.
Šiandien lydėjome į apklausą teisme pusamžę moterį iš Rytų Afrikos, nedidelės, nuolat vietinių valdančiųjų persekiojamos tautelės, keli metai tyliai vergavusią mūsų šalyje, galiausiai išvaduotą policijos reido metu.
„Jei iškelsi koją už įmonės ribų, būsi suimta ir įkalinta, bet jei labai nori, gali bandyti” – be jokio sąžinės graužimo aiškino patikliai moteriai darbdaviai.
„Kam tau pasas, dar sugalvosi kokią nesąmonę” – sekė toliau įtikinėjimai.
Ne tai magiškas, ne tai idiotiškas pasaulis, kuriame suaugę žmonės paverčiami bejėgiais produkcijos gamintojais.
Ar manęs taip nekentė dėl mano odos spalvos? – nenustoja mūsų klausinėti neapsakomai kantri, darbšti, nenorinti su niekuo pyktis Afrikos kontinento gyventoja, savo vergišku darbu susmirdusiose patalpose išlaikiusi gausius artimuosius.
Greit galėsime rašyti lietuviškus Dėdės Tomo trobelės variantus.