Straipsniai - 2022

Metų pradžia – be atlyginimų ir su tuščia sąskaita: nevyriausybininkams skolas tenka apmokėti iš savų lėšų („www.lrt.lt”, 2022-02-23)

Metų pradžia – be finansų ir be atlyginimų, bet su tuščia sąskaita. Su tokia situacija nevyriausybinės organizacijos susiduria bene kiekvienais metais – jų vadovės pasakoja ne kartą pačios ėmusios paskolas iš banko ar organizacijos skolas apmokėjusios iš savų lėšų. Veikti nepadeda ir tai, kad valstybė dažnai nenori bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, nes šių keliamos temos nepatogios.

Paprastai tose srityse, kuriose valstybė ar savivaldybė nemato poreikio veikti arba yra silpna ir neatlieka savo funkcijų, atsiranda puiki erdvė veikti nevyriausybinei organizacijai (NVO) ir į problemą pažiūrėti universaliau, teigia Atviros Lietuvos fondo tarybos pirmininkas Gediminas Almantas.

Tačiau, portalui LRT.lt sako jis, nevyriausybinis sektorius Lietuvoje silpnas – neišgali mokėti konkurencingų atlyginimų, trukdo ir kartais neigiamas valstybės institucijų požiūris.

Padėti NVO yra įsipareigojusi Vyriausybė, kurios programoje rašoma: „Savivaldybėms sukursime papildomas paskatas socialines paslaugas teikti per nevyriausybines organizacijas, o šioms užtikrinsime adekvatų finansavimą.“

Valstybei nevyriausybininkai nepatogūs

Anot G. Almanto, ilgą laiką vyravo nuostata, kad nevyriausybiniame sektoriuje dirba žmonės, nesugebantys susirasti gerai apmokamo darbo komerciniame sektoriuje ir yra įkvėpti vien tikslo.

„Tai mitas. Iš esmės kaip darbdavys nevyriausybinė organizacija niekuo neturi skirtis nuo komercinių ar kitų organizacijų, nes reikalingi geri, stiprūs ir motyvuoti darbuotojai, kuriems turi būti atlyginta už jų darbą, tad šalia įkvėpimo turi būti ir finansinis atlygis.

Didžioji dalis nevyriausybinių organizacijų susiduria su tuo, kad arba negali mokėti konkurencingo atlyginimo, arba iš viso negali jo mokėti, tad labai daug veiklos organizuoja per savanorius, žmones, kurie prisideda labai epizodiškai“, – pastebi Atviros Lietuvos fondo tarybos pirmininkas.

G. Almantas akcentuoja, kad nevyriausybinės organizacijos yra svarbi pilietinės visuomenės dalis, kadangi iškelia problemas, kurių valstybė ar savivaldybės galbūt nenori matyti ir jas dengia arba ignoruoja. Tokiomis situacijomis nevyriausybinių organizacijų vaidmuo itin svarbus.

„Valstybė dažnai nenori ir vengia bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, nes valstybei ar savivaldybei keliamos temos nepatogios. <…> Iš vienos pusės, nevyriausybinis sektorius labai sveikas demokratijos rodiklis, kurį valstybė turėtų palaikyti ir auginti, bet kažkuria prasme valstybė ir privengia nevyriausybininkų“, – tvirtina G. Almantas.

Tai, pasak Atviros Lietuvos fondo tarybos pirmininko, buvo gerai matoma ir per migracijos krizę, kai nevyriausybinės organizacijos nebuvo prileidžiamos prie migrantų, nebuvo dalijamasi informacija: „Tik po kurio laiko, beldžiantis ir spaudžiant tarptautiniams donorams bei institucijoms, pavyko tai padaryti, bet vis tiek labai ribotai.“

Sako susiduriantys su valstybės pasipriešinimu

Su tuo, kad nėra patogios valstybei, sutinka ir su migrantais dirbančios organizacijos: „Valstybės politika buvo labai aiškiai parodyti, kad pasienyje viskas gerai ir stabilu, todėl mūsų veikimas iš esmės prieštaravo tokiai siunčiamai politikai“, – pasakojimu su LRT.lt dalijasi Sienos grupę globojančio Krikščioniškų socialinių iniciatyvų forumo pirmininkė Rita Škriadaitė-Vrubliauskė.

Pirmiausia, prisimena ji, savanoriai susidūrė su žodine kritika žiniasklaidoje – valstybės institucijos apie savanorius atsiliepė neigiamai, juos vadino nelegaliais savanoriais, o vėliau, pasak jos, savanoriai gavo administracines baudas, kad buvo per arti pasienio, sulaukė žinios dėl neva pradėto ikiteisminio tyrimo.

„Jaučiame, kad veikti tikrai nepatogioje temoje, kuri valstybei nepatogi, labai sunku. Susilaukiame pasipriešinimo“, – sako Krikščioniškų socialinių iniciatyvų forumo pirmininkė.

R. Škriadaitės-Vrubliauskės teigimu, su institucijomis nevyksta ir bendradarbiavimas – iš pradžių savanoriai manė, kad atvykus pažeidžiamoms migrantų grupėms jie apie tai būtų informuojami ir galėtų suteikti humanitarinę pagalbą, tačiau, apgailestauja ji, tai niekada neveikė, nes migrantai būdavo atstumiami dar neatvykus savanoriams.

Kaip teigia forumo pirmininkė, vykstant į pasienį, vykdomi ilgi savanorių sulaikymai, pavyzdžiui, pusvalandį tikrinami dokumentai, o vėliau, savanorius jau įleidus į pasienio zoną, vykdomas dar vienas patikrinimas.

Tačiau yra buvę ir gerų bendradarbiavimo pavyzdžių, kai budintys pareigūnai sutiko migrantams perduoti daiktus ar padėkojo už pagalbą. Anot R. Škriadaitės-Vrubliauskės, toks teigiamas bendradarbiavimas labiau veikia žemesnėse grandyse.

Metų pradžia – be finansų ir be atlyginimų

Nevyriausybinės organizacijos garsiau kalba ir apie finansavimo klausimus. Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė, Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro direktorė Jurgita Cinskienė portalui LRT.lt pasakoja, kad specializuotos kompleksinės pagalbos nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje centrai Lietuvoje veikia 10 metų ir visą šį laiką jie finansuojami konkurso tvarka.

„Kiekvienais ar kas antrais metais, priklauso nuo ministerijos sprendimo, skelbiamas projektų konkursas, teikiama paraiška, vyksta atitinkamos vertinimo procedūros, visa tai išsitęsia laike ir faktiškai kiekvienais metais sausį sutinkame be finansų“, – dalijasi J. Cinskienė.

Anot jos, sausį darbuotojai lieka be atlyginimų, o kai kartais – ir vasarį. Tokia situacija centrams trukdo išlaikyti gerus ir kompetentingus specialistus.

„Pas mus dirba ir psichologai, ir teisininkai, jiems stengiamės kaip įmanoma užtikrinti tinkamą krūvį ir tinkamą atlyginį, nes kokybė kainuoja. Jei norime, kad mūsų klientams būtų teikiamas prioritetas <…>, ir atlyginimas turi būti konkurencingas“, – akcentuoja Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė.

Tuščios sąskaitos ir asmeninės paskolos banke

Su tokia problema susiduria ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė: „Nuolat sukamės karštligiškame finansavimo paieškų, laimėtų ar nelaimėtų projektų atrankų, donorų, valstybės maldavimų paremti sūkuryje.“

„Kiekvienais metais gruodžio 31 dieną su siaubu stebeilijiesi į organizacijos sąskaitą – ji tuščia, nes visi finansuotojai reikalavo išleisti lėšas iki metų galo, pateikti jiems tai įrodančias ataskaitas.

Valstybė jau seniai perprato NVO mąstymą – ar tu jiems duosi penkis centus, ar penkis eurus, jie vis tiek stengsis darbą padaryti gerai ir iki galo, versis per galvą, skolinsis, skriaus savo darbuotojus, bet užduotis įvykdys“, – portalui LRT.lt sako K. Mišinienė.

Centro vadovė pabrėžia, kad teikiamos paslaugos yra būtinosios, todėl finansavimą tenka „iškasti nors iš po žemių“.

„Jei pažadėjome nukentėjusiems asmenims nuo prekybos žmonėmis, seksualinės prievartos, kad jiems padėsime stotis ant kojų, nepaliksime vienų ilgamečiuose teismų procesuose, tai tiesiog negalime sausio 1 dieną pasakyti, atleiskit, nepavyko, negavome rėmimo, nelaimėjome konkurso, skirstykitės“, – argumentuoja K. Mišinienė.

Ji priduria – tenka įtikinėti ir užsienio fondus, privačius rėmėjus, aiškinti, kad valstybė nepajėgi visiškai remti: „Yra tekę ir man imti asmenines paskolas iš banko, kad galėtume išmokėti atlyginimus, kad neliktume skolingi „Sodrai“ ar Mokesčių inspekcijai“, – pažymi K. Mišinienė.

Praranda kompetentingus darbuotojus

Kaip tvirtina Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė J. Cinskienė, savanoriai taip pat gali atlikti ne visus darbus – pagalbos centrai savanorių pagalbą gali pasitelkti veiklai viešinti ar prevencijai, bet ne nuolatinei pagalbai teikti.

Nors dalis darbuotojų suvokia nevyriausybinio darbo specifiką, kiti neturi tokio pasirinkimo ir organizaciją palieka, apgailestauja pašnekovė. Susidūrus su finansiniais sunkumais, kai kurių darbų puola atlikti ir koordinatoriai ar vadovai, tačiau jų kompetencija kiek kitokia, todėl ne kiekvienas geba konsultuoti visais klausimais.

O finansų reikia ne tik darbuotojams, bet ir patalpų nuomai ar jų išlaikymui, ryšio paslaugoms: „Jei laiku nesumokame ir turime skolų, <…> tai jos negali būti dengiamos iš projekto lėšų. Tai vėlgi šios skolos yra mūsų nuosavas galvos skausmas ir rūpestis, kaip padengti tas išlaidas. <…> Metų pradžia kiekvienais metais mums labai rimtas išbandymas.“

Pasak Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovės, vėliau delspinigiai dengiami iš asmeninių lėšų: „Taip ir gyvename metų pradžioje.“ Tokie sunkumai pagalbos centrus lydi ne vienus metus – J. Cinskienės teigimu, ta pati situacija kiekvienais metais.

Pasiūlo kelis šimtus eurų, o savo indėlį liaupsina

KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė pasakoja, kad centras siekia dirbti regionuose, ten, kur silpniau išvystyta socialinių paslaugų infrastruktūra, tačiau, norint apsaugoti pažeidžiamus žmones nuo prekeivių žmonėmis, būtina steigti dar bent kelis papildomus skyrius. Tik lėšų tam nėra.

„Nacionalinė, regioninė socialinė politika yra negailestinga pamotė: „Čia jums to reikia, mums – ne.“ Kitas pavyzdys galėtų būti iš Panevėžio regiono, kur su partneriais teisėsaugoje esame išgelbėję ir padėję šimtams moterų ir mergaičių, kur kiekvienais metais savivaldybė nerausdama pasiūlo (pavykus laimėti konkursą) kelis šimtus eurų.

Kaip jums ne gėda? Pykstame – tikriausiai tušinukams ir drožtukams daugiau išleidžiate? Jiems anaiptol negėda, atvirkščiai, funkcionieriai didžiuojasi rimtai prisidėję, ataskaitose liaupsina savo „esminį“ indėlį“, – piktinasi K. Mišinienė.

Pasak jos, didesnė dalis nukentėjusių asmenų aukomis tapo ne vien dėl to, kad pasipainiojo nusikaltėlių kelyje – jie laiku negavo jokios pagalbos iš konkrečių tarnybų, akcentuoja centro vadovė. K. Mišinienė teigia, kad, norint realiai naikinti prekybos žmonėmis ir seksualinio išnaudojimo priežastis, reikia įvardyti ir neretai sistemines socialinės politikos problemas.

„Korupcija, aplaidumas, partiniai ir šeimų klanai kaip rūdys ėda valstybinę tarnybą, tačiau, viešai prabilus apie tai, labai greitai pajunti nebylų tokio regiono solidarumą: mes čia palaikome vieni kitus, nenešame savo skalbinių į viešumą.

Tai jeigu teta vadovauja Socialinės paramos skyriui, sūnėnas dirba savivaldybės administracijoje, o pusbrolis – ten pat komisaras, tai kokie šansai, pakritikavus vieno jų gal net labai aplaidų darbą, sulaukti paramos toje savivaldybėje?“ – klausimus kelia K. Mišinienė.

Nepavyksta suplanuoti konkursų eigos

Problemos lydi ir smurto prevencijos programų konkursus, pabrėžia J. Cinskienė: „Prevencija turi būti vykdoma sistemingai ir nuolat, ne 16 dienų per metus, ne ketvirtį ar mėnesį. Praėjusių metų pabaigoje turime paskelbtą konkursą, bet iki šiandien nėra nei rezultatų, nei oficialiai paskelbto komisijos posėdžio, po kurio būtų galima tikėtis rezultatų, būtų galima planuoti, nuo kada galima tikėtis lėšų.“

Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė svarsto, kad tokia situacija susidaro dėl to, kad ministerijai nepavyksta tinkamai suplanuoti konkursų datų ir eigos.

„Galiausiai turime situaciją, kai riboti žmonių ištekliai tuo pačiu metu turi vertinti ir paraiškas, ir priiminėti metines ataskaitas, ir dirbti krūvą darbų. Žmonių yra tiek, kiek yra, o darbų krūvis gerokai padidėjęs“, – sako specialistė.

Tačiau ji pabrėžia, kad skiriamos lėšos po truputį didinamos, kiek tai leidžia valstybės turimi ištekliai. Taip pat su ministerija organizuojami įvairūs pasitarimai, vyksta pokalbiai ir diskusijos, tik terminus ne visada pavyksta sudėlioti taip, kad metų pradžioje centrai gautų finansavimą.

Kalta ir nepilietiška visuomenė

G. Almanto teigimu, ilgiau veikiančios organizacijos yra stipresnės, jos pajėgios ir sugeba pritraukti talentų bei mokėti normalius atlyginimus ir pritraukti finansavimo. Kiek lengviau ir toms organizacijoms, kurių veiklos sritis sukelia sentimentų, pavyzdžiui, gyvūnų globos organizacijos pritraukia daug dėmesio ir lėšų, todėl gali visai sėkmingai veikti, priduria specialistas.

Kadangi valstybinis finansavimas galima tik per įvairias programas, nevyriausybinės organizacijos gali egzistuoti, tik jei sugeba pritraukti lėšų iš visuomenės ar pilietiškai aktyvaus verslo bei tarptautinių nepriklausomų donorų. Vis dėlto ir čia kyla sunkumų, apgailestauja G. Almantas.

„Didžiuliai tarptautiniai nepriklausomi donorai į mūsų šalį nebežiūri kaip į kokį atsilikusį ar turintį esminių problemų, tad faktiškai finansavimas yra maksimaliai užsuktas“, – komentuoja Atviros Lietuvos fondo tarybos pirmininkas.

Trukdo ir visuomenės nepilietiškumas, mano G. Almantas. Jis svarsto, kad to priežasčių būtų galima ieškoti dar sovietmetyje, kai visuomenė buvo priversta dalyvauti įvairiose veiklose arba jos buvo susijusios su politiniais manifestais ir komunistų partijos darbotvarkėmis.

„Žmonės to vengdavo arba tai darydavo apsimestinai. Vėliau, atgavus nepriklausomybę, tas sektorius po truputį formavosi, <…> bet pati pilietinė visuomenė Lietuvoje nėra aktyvi ir kūrybinga, organizuota“, – pabrėžia pašnekovas.

Pasigenda verslo atsakomybės

G. Almantas svarsto, kad valstybė neturi pareigos finansuoti nevyriausybinį sektorių, o pačios organizacijos galėtų pritraukti daugiau finansavimo iš verslo arba privačių asmenų.

„Jei organizacija yra stipri, įdomi, aktuali visuomenei, visuomenė mato tame prasmę, tai ji skiria pinigus, pati aukoja. Labai daug organizacijų užsienyje ir veikia tokiu būdu, netgi didžiąją dalį savo egzistencinių lėšų susirenka iš visuomenės arba verslo“, – pasakoja Atviros Lietuvos fondo tarybos pirmininkas.

Anot jo, finansine prasme organizacijos labai pažeidžiamos, todėl neturi pajėgumų ir nėra stiprios – tam, kad veiklos poveikis būtų sistemingas ir struktūruotas, reikia daug lėšų, kurios leistų išlaikyti personalą, samdytis patarėjus, teisininkus, vardija G. Almantas.

„Visuomenės branda ir sąmoningumas yra kertinis faktorius, nes tai paskatina organizacijas kurti ir jose dirbti, dalyvauti, taip pat jas remti – finansiškai ar savanorystės pagrindu. <…> Kertinis dalykas yra finansavimas – ar nepriklausomi, prie programų pririšti pinigai, ateinantys iš valstybės, ar verslo brandumas ir skiriami pinigai nevyriausybinių organizacijų veiklai“, – kalba G. Almantas.

Bet J. Cinskienė abejoja, ar prie finansavimo centrams, kurie teikia pagalbą smurto aukoms, galėtų stipriai prisidėti verslas.

„Paprastai verslai linkę remti tokias iniciatyvas, kurios susijusios, pavyzdžiui, su vaikais, viešomis erdvėmis, jų tvarkymu, galbūt su vienkartinėmis gerumo akcijomis, su gyvūnais susijusiomis iniciatyvomis – tai, kas labai jautriai žmones veikia emociškai, kas matoma“, – pastebi Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė.

Sulaukti verslo paramos sunkiau ir mažesniuose miesteliuose įsikūrusioms organizacijoms. Vis dėlto, sutinka J. Cinskienė, yra sričių, kur verslo pagalba pasiteisina ir veikia.

VRM: savivalei nepritariame, o NVO buvo didelė pagalba

Reaguodamas į kritiką, Vidaus reikalų ministerijos (VRM) atstovas Mindaugas Bajarūnas LRT.lt tvirtina, kad nevyriausybinio sektoriaus indėlį valstybės institucijoms neteisėtos migracijos krizės akivaizdoje ministerija vertina kaip labai reikšmingą ir didelį.

„Nevyriausybinės organizacijos – svarbūs partneriai. Akivaizdu, kad nevyriausybinės organizacijos gali padėti ten, kur valstybei trūksta organizacinių pajėgumų ir žmogiškųjų išteklių“, – komentuoja VRM atstovas.

Anot M. Bajarūno, prasidėjus migracijos krizei, bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis išplėstas į tarpinstitucinį lygį: „Nevyriausybinės organizacijos per krizę dirbo kaip niekad susitelkusios, neretai viršydamos organizacijų pajėgumus bei galimybes. Valstybinės institucijos gaudavo reikiamą pagalbą pagal poreikius iš savo ilgamečių partnerių NVO tiek pasienyje, tiek migrantų apgyvendinimo vietose.“

VRM atstovo teigimu, su nevyriausybinėmis organizacijomis bendradarbiaujama nuolat – valstybės institucijos ir tarnybos turi bendradarbiavimo sutartis.

„Per tokias krizes labai svarbus bendras koordinuotas darbas – Lietuvos Raudonasis Kryžius su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis gerokai palengvino pareigūnų darbą ir papildomai jiems tekusį krūvį, siekiant patenkinti migrantų poreikius migracijos krizės pradžioje“, – pastebi VRM atstovas.

Pasak jo, Lietuvoje veikia per 2 tūkst. nevyriausybinių organizacijų, tačiau prie valstybės sienos ir migrantų apgyvendinimo vietose gali talkinti tik turinčios bendradarbiavimo sutartis, platų ir specialiai parengtų savanorių tinklą bei ilgametę socialinių paslaugų teikimo patirtį.

„Saviveiklai ir savivalei prie Lietuvos Respublikos sienos ir migrantų apgyvendinimo vietose nepritariame“, – pabrėžia M. Bajarūnas.

VRM teigia, kad vienas gerosios praktikos pavyzdžių – vadinamieji humanitariniai paketai, kuriuos gauna į Lietuvą neįleidžiami migrantai, – buvo suformuoti būtent visuomeninių ir valstybės institucijų bendromis pastangomis.

„Savanorių trūksta ir šiandien. Savanorių veiklą koordinuoja pačios nevyriausybinės organizacijos, o valstybės institucijų bendradarbiavimas grindžiamas oficialiais susitarimais su NVO, ne su pavieniais savanoriais.

Nuoširdžiai kviečiame savanorius prisijungti prie organizacijų, teikiančių humanitarinę pagalbą. Pavieniai savanoriai, neatskaitingi jokiai organizacijai, nesivadovaudami jokiomis taisyklėmis, tvarkomis ar įstatymais, imasi tokių iniciatyvų, kurios, tikėtina, padarys valstybei daugiau žalos nei naudos“, – akcentuoja VRM atstovas.

Prezidentūra: pilietinė galia – būtina sąlyga kuriant brandžią gerovės valstybę

Prezidentas yra ne kartą pabrėžęs, kad NVO sektoriaus plėtra ir jo stiprinimas yra vienas svarbiausių veiksnių siekiant auginti pilietinę galią, o pilietinė galia – būtina sąlyga kuriant brandžią gerovės valstybę, LRT.lt tvirtina prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Ridas Jasiulionis.

Anot jo, nevyriausybinis sektorius Lietuvoje stiprėja ir yra matomas bei girdimas partneris tiek formuojant politiką, tiek ją įgyvendinant įvairiuose sektoriuose.

„Galbūt ne visose politikos srityse NVO įtraukimas į sprendimų priėmimo procesus yra vienodai sklandus ir pakankamas, tačiau jis tikrai intensyvėja. Lankydamasis regionuose, prezidentas pastebi vis didėjantį savivaldos pasitikėjimą NVO sektoriumi, tą patvirtina ir didėjanti perkamų paslaugų iš NVO sektoriaus dalis, ypač socialinėje srityje.

NVO gali pasiūlyti inovatyvesnius, greitesnius sprendimus tam tikrose situacijose, kur valstybės ar savivaldybės institucijos dėl procedūrinių dalykų tokių galimybių neturi.

Matomos ir stiprios NVO pritraukia ir daugiau savanorių bei visuomenės dėmesio. Būtina skatinti piliečius kuo aktyviau dalyvauti visuomeninėje veikloje, savanoriauti, bet tuo pačiu metu ir stiprinti pačias visuomenines organizacijas“, – pažymi prezidento patarėjas.

Prezidentūros teigimu, finansavimo klausimas NVO sektoriui visada gana opus, ypač mažoms nevyriausybinėms organizacijoms, todėl svarbu stiprinti tam tikrus administracinius gebėjimus, siekti, kad organizacijos būtų tvarios ir vykdydamos veiklą galėtų užtikrinti jose dirbančių žmonių pajamas.

„Valstybei čia svarbu išspręsti dilemą – kaip suderinti valstybės paramą, užtikrinant nevyriausybinio sektoriaus paslaugų tęstinumą ir kokybę, ir tuo pačiu nesumažinti konkurencijos – tam, kad atsirastų ir stiprėtų naujos organizacijos.

Kaip gerą, teisingą žingsnį vertiname NVO fondo įkūrimą bei jo finansavimo didinimą“, – LRT.lt sako R. Jasiulionis, kuris priduria, kad svarbu, jog skelbiami konkursai būtų savalaikiai ir skelbiami ne metų pabaigoje, „kai belieka spręsti, kaip panaudoti, o ne kaip investuoti paramos lėšas“.

Vyriausybė: lėšos skiriamos pagal galimybes

Kaip LRT.lt tvirtina Vyriausybės atstovai, nevyriausybinėms organizacijoms skiriamos lėšos pagal šalies finansines galimybes, taip pat ieškoma įvairiausių kitų būdų ir formų, kaip sudaryti kuo palankesnes sąlygas organizacijoms veikti įvairiose visuomenės srityse.

Anot Vyriausybės, lyginant su 2021 metais, šiemet nevyriausybiniam sektoriui skirta 7 mln. eurų daugiau, o bendras visų ministerijų ir pavaldžių įstaigų numatytas finansavimas nevyriausybinėms organizacijoms siekia daugiau nei 35 mln. eurų.

„Vyriausybės iniciatyva priimti Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo pakeitimai, kuriais sudarytos sąlygos Nevyriausybinių organizacijų fondo veiklai, paskirstant lėšas NVO institucinių gebėjimų stiprinimui, jų plėtros politikos formavimui ir įgyvendinimui.

Vyriausybė taip pat yra pateikusi išvadą ir pritarusi Labdaros ir paramos įstatymo projektui, kuriuo siūloma, kad nuo 2024 m. 1,2 proc. GPM gyventojai galėtų paskirti būtent tik NVO. Projektas šiuo metu yra Seime“, – LRT.lt komentuoja Vyriausybės atstovai.

Pasak jų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) jau naudoja tvaresnį vaikų dienos centrų finansavimo metodą, kai organizacijos yra akredituojamos ir ministerija kartu su savivalda organizacijoms skiria lėšų nuo pat metų pradžios. Panašų modelį siekiama išbandyti teikiant ir kitas paslaugas, kurių įgyvendinimo principai panašūs ir akreditacijos galėtų būti tinkamas sprendimas.

Vyriausybės teigimu, Vidaus reikalų ministerija planuoja įgyvendinti priemones, nukreiptas į viešųjų paslaugų perdavimo nevyriausybiniam ar privačiam sektoriui, užtikrinimą. Bus atlikta teisės aktų peržiūra, išaiškintos kliūtys, trukdančios institucijoms priimti sprendimus dėl paslaugų perdavimo nevyriausybiniam sektoriui ar privatiems verslo subjektams.

Taip pat bus nustatyti kriterijai nevyriausybiniam ar privačiam sektoriui perduotinoms paslaugoms identifikuoti ir įvertinti pajėgumai teikti paslaugą.

„SADM, siekdama užtikrinti skaidrų ir patikimą finansavimo skyrimą, numato ankstesnį konkursų skelbimą, ilgesnius finansavimo laikotarpius, t. y. skirti finansavimą kelių metų periodui bei pagal galimybes, priemones, kurios savo veikimu ir reglamentavimu gali būti pritaikytos finansuoti per akreditacijos, licencijos metodus“, – teigia Vyriausybė.

„Ministerija gerina finansavimo skyrimo mechanizmus ir siekia iškelto tikslo iki einamųjų metų sausio įgyvendinti visas procedūras būtinas dėl finansavimo skyrimo. Apgailestaujame, tačiau tai pavyksta ne visais atvejais dėl įvairių priežasčių“, – priduria SADM.

SADM 2022 metais NVO sektoriui yra numačiusi skirti daugiau nei 18,7 mln. eurų bei 7,49 mln. eurų vaikų dienos centrams, sako ministerija.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2022-02-23, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1607202/metu-pradzia-be-atlyginimu-ir-su-tuscia-saskaita-nevyriausybininkams-skolas-tenka-apmoketi-is-savu-lesu