Tėvai, daugiau nei dešimtmetį žinantys, kad pas jų nepilnametes dukras važinėja lytinių santykių už pinigus ištroškę vyrai, būtų nuskalpuoti kaip ciniški kankintojai. Daugiau nei dešimtmetį apie tokius atvejus žinantys globos įstaigų vadovai, vaiko teises ginančių institucijų specialistai, ministerijų ekspertai, policijos pareigūnai, prezidentė, savivaldybių galvos – tiesiog „labai nustebę“ ir „nieko negalintys pakeisti“ piliečiai. Kaip sau norite, mes nusipelnėme didelio bjauraus rezervato niekam nereikalingame ir vilų nepristatytame miške, į kurį suvežtumėme nereikalingus vaikus, nes tiek metų pristingame lėšų ir noro išspręsti visiems žinomą problemą.
Tik po žiniasklaidos paviešinto prostitucijos skandalo Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, tik po kelių nevyriausybinių organizacijų aktyvistų triukšmo sušurmuliavo ir institucijos. Pas prezidentę ant kilimėlio stojo Švietimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų, Vaiko teisių apsaugos, policijos, organizacijų atstovai. Ir nutarė tai, kas buvo nutarta šimtą kartų prieš tai: tokie dideli socializacijos centrai, kuriuose nusėda elgesio sutrikimų turintys vaikai iš visos Lietuvos, yra sovietinė atgyvena, mums reikia mažų įstaigų su ne daugiau nei dešimt vaikų. Pasiraitotos rankovės ir nuspręsta, kad Švėkšnos monolitą būtų galima uždaryti arba išskaidyti jau per mėnesį, paraginta skirti daugiau lėšų psichologinę pagalbą teikiančioms institucijoms. Iš esmės vyko tai, ką įvardijo ir prezidentės atstovė spaudai, – institucijos tik daugybę metų stumdosi atsakomybe, o įsisenėjusios problemos nesprendžiamos.
Pirmiausia joms spręsti visuomet trūksta lėšų. Bendraudamas su žurnalistais po susitikimo su prezidente, švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus išsitarė, kad „problema ekonominė, nes kuo didesnis socializacijos centras, tuo pigiau vykdyti ugdymo procesą“. Taip, gerokai pigiau turėti vieną rezervatą, kurį prižiūri po tobulinimosi seminarus lakstyti laiko neturintys darbuotojai, koks vienas psichologas dešimčiai „galvų“. Rezervatas paprastai neturi jokios apsaugos, pats ginasi nuo užeinančių pašalinių, auklėtiniai kartais tuos darbuotojus suriša, sumuša ir pabėga, kasdien mušasi ir tyčiojasi vieni iš kitų, taip, kaip įprasta kalėjimą primenančioje aplinkoje gyvenantiems problemų turintiems nepilnamečiams. Darbuotojų per mažai, pagalbos trūksta, o jei dar vaikų globos namai ar socializacijos centras įsikūręs nusikaltimais garsėjančiame rajone, iš jo išėjusį vaiką jaukiai priglaudžia gatvės pagundų glėbys.
Jis, žinoma, ir pats jaučiasi gyvenantis kalėjimo tipo bendrabutyje su kitais tokiais pat tėvų pamestais, institucijų nurašytais nevykėliais. Vieną vos kelių metų mama įbrukdavo pro svetimus langus, kad padėtų vogti, taigi vaikų namuose jis irgi vagia. Kitą metų metus versdavo badauti ir maitintis medžių lapais, jis niekaip negali suvokti, kas yra kotletas. Trečią vaikystėje prievartavo, tad ir supratimas apie tarpusavio santykius – smurtinis. Ketvirtas, niekada nematęs blaivių tėvų, uosto klijus ir valkatauja – taip pat kaip gimdytojai. Dar vienas turi psichikos sutrikimų, bet priverstas maltis ankštuose kambariuose su tyčiotis mėgstančiais ir į plėšiančių, smurtaujančių rajono „erelių“ gaują besiburiančiais paaugliais. O kur dar tie, kurie pjaustosi venas, prisiryja tablečių, suvilioti paslaugių „dėdžių“, užsiima prostitucija ar tampa apiplėšimų vykdytojais. Visos paminėtos istorijos tikros, daugelis gerokai sušvelnintos, kad neužgautų mūsų, vis dar manančių, jog „sunkių“ vaikų vieta rezervatuose su didelėmis tvoromis.
Lietuvoje yra maždaug šimtas vaikų globos namų, kai kuriuose jų daugiau nei 60 vietų. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip tokiam skaičiui vaikų, kurių kiekvienas apniktas problemų, žalojančios praeities pasekmių, yra pasiryžęs iš pykčio naikinti viską aplink, taip pat ir save, teikti visokeriopą pagalbą. Ypač kai kelioms dešimtims vaikų globos namai gali leisti samdyti vieną psichologą ir kelis auklėtojus; ypač kai nėra kaip įgyvendinti patarimo „kalbėtis su vaiku“, nes nuolat gesini gaisrus: trys pabėgo, du apiplėšė, vienas prisigėręs grįžo, trečias verkia, ketvirtas serga, penktas striukę pametė ir mokytojai jo atsisako, vienas žudosi, penkiolika rūko, trečio girtas tėvas užėjo pagrasinti, kad jo sūnaus čia niekas neprižiūri, o dar keturi pypliai krapšto nosį prie matematikos uždavinių, jiems reikia padėti. Institucijos ir moralistai niekaip nenori pripažinti fakto, kad kalbėjimasis kaip ugdymo ir poveikio priemonė galimas tuomet, kai vaikas auga saugioje, šeimą primenančioje, nuolatinio streso nekeliančioje aplinkoje, o ne griūvančiuose, vis lopomuose, niekam nereikalinguose nuo sovietmečio likusiuose pastatuose.
Kotedžas su ne daugiau nei dešimčia vaikų, bent keliais auklėtojais, psichologais, kitais specialistais ar vaikų ugdymui pasišventusia šeima – apie perėjimą nuo institucijų prie panašaus modelio kalbama jau dešimtmečius.
O kol kas vaikų namų auklėtiniai, prisidarę tiek problemų, kad joms suaugusieji neberanda sprendimų, keliauja į vieną iš kelių didžiųjų Lietuvos socializacijos centrų, jų, regis, yra šeši, kurie neoficialiai laikomi paskutine stotele prieš maratoną po kalėjimus. Kai kuriems, tiesa, socializacijos centrai padeda susitvarkyti su savimi, bet tai įvyksta retokai. Įdomu ir tai, kad 2013 metais Valstybės kontrolė, tyrusi, ar elgesio problemų turintiems vaikams pagalba teikiama tinkamai, nustatė: socializacijos centruose trūksta vaikui padėti galinčių specialistų, jie nėra pritaikyti vaikams pagal amžių, emocijų ir elgesio sutrikimus, problemų sudėtingumo lygį, nėra bendros vaiko pažangos vertinimo tvarkos, nedirbama su vaiko tėvais ir globėjais, nerenkama informacija, kaip jam sekasi išėjus iš socializacijos centro, ir panašiai.
Trumpai tariant, esama sistema problemų nesprendžia, o valdininkai patys skaičiuoja, kad Lietuvoje apie 500 vaikų nuo kūdikystės iki trejų metų amžiaus kasmet patenka į institucijas ir ten pasilieka iki pilnametystės. Vadinasi, šeimos jų nenori, vargšams vaikams iš televizijos laidų noriai aukojantys žmonės jų įsivaikinti neskuba, valstybė padėti bando sukišdama į rezervatus ir paslėpdama nuo visuomenės akių. Daug kam atsiranda lėšų, bet nors didelius vaikų namus skaidyti į mažesnius darinius ministerijos sutarė dar 2007 metais, jų byrėjimas vyksta vangiai.
„Visi globos namai, tiek skirti neįgaliesiems, tiek vaikams, mums, mokesčių mokėtojams, kainuoja milžiniškus pinigus. Vieno asmens išlaikymas institucijoje vieną mėnesį kainuoja nuo dviejų iki šešių tūkstančių litų. Maža to, šalia lėšų, skiriamų globai institucijose organizuoti ir vykdyti, Lietuva į žmogaus teises pažeidžiančias institucijas sėkmingai investuoja Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšas“, – į mokesčių mokėtojų sąžinę beldėsi ne kartą didelių globos namų žalą įvardijusi viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė.
Apie žalą psichikos sveikatai tiems, kuriems tenka augti „už tvoros“, nebelabai yra ką kalbėti – ji akivaizdi jau vien todėl, kad tokio tipo „socializacija“ socializacijos centruose ir globos namuose neveikia. Nepavyksta iš probleminių nepilnamečių sukurti pavyzdingų piliečių, ir gana.
Po skandalo Švėkšnos specialiojo ugdymo centre tradiciškai atsirado politikų, egzaltuotai dūsavusių: vaikų teisių srityje dirbantys specialistai, socialiniai darbuotojai, pedagogai turėtų jausti didžiulę motyvaciją, padaryti viską, kad vaikas patektų į šeimą, o ne į „valdišką lovelę“, ir jei jau pateko, nertis iš kailio, kad jie būtų įvaikinti. Bet argi nėra taip, kad tiesiogiai su vaikais, jų tėvais dirbančių specialistų – socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų, psichologų – armija tiesiog nepakankama? Juk kalbėdami apie motyvacijas ir pasišventimus, valdininkai neskaičiuoja, kiek socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų, baigę mokslus, ima dirbti vaikų namuose, socializacijos centruose ir kitose inertiškai sovietmečio auklėjimo būdų tradicijomis besiremiančiose įstaigose. Nesidomi, kiek yra tokių jaunuolių, kuriems užtenka drąsos, užuot pasislėpus už projektų rašymo ir dokumentų pildymo institucijose, dirbti su „gyvais“ vaikais, ar jie turi galimybes tobulėti, lankyti seminarus, paskaitas apie naujausius ugdymo metodus.
Vieša paslaptis, kad išsimokslinę ir kompetentingi jaunuoliai, padirbėję panašiose „nepatogiose“ įstaigose, spjauna į stagnacinę sistemą, menkus atlyginimus ir susiranda darbus kitose srityse. Arba bent jau papildomus darbus, jei nusprendžia dirbti „iš idėjos“. Jų vietas kartais užima žmonės, turintys minimalius su emocijų ir elgesio sutrikimų turinčiais vaikais dirbti reikalingus įgūdžius. Ir ilgainiui visi, tiek vaikai, tiek su jais dirbantys, tampa niekam nerūpinčiais rezervatų žmonėmis – į juos dėmesys nukrypsta tik po eilinio skandalo.
Korektiškai nusukame akis ir nuo tų, kurie rezervatų žmonėmis naudojasi. Viena iš „Carito“ atstovių, Kristina Mišinienė, atvirai prabilusi apie išnaudojamas nepilnametes Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, sukėlusi šurmulį dėl to, kad niekas nesugeba suvaldyti situacijos, to neslepia. „Šiandien visoje šitoje dramoje yra vienas veikėjas, kuris tikrai išlipo sausas iš viso šito proceso, tai yra pats išnaudotojas, tai yra tie būriai jaunų, vyresnių, įvairią padėtį užimančių vyrų, kurie mielai traukė mašinomis ir pėsčiomis prie globos įstaigų, kurie miškeliuose aplink įstaigą smaginosi su nepilnametėmis“, – apibendrino ji.
Galime kalbėti apie lėšų trūkumą, sudėtingus mechanizmus, bendradarbiavimo stiprinimus, prašyti pinigų telefoninės pagalbos linijoms, bet jeigu pro globos namų duris išėjusį nepilnametį būtinai ištinka bėda ir niekas juo negali pasirūpinti, tikrai nusipelnėme didelio bjauraus vaikų rezervato.
Rugilė Audenienė
Publikuota 2015 m. sausio 22 d. http://www.alfa.lt
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.