Svajonių šalimi turėjusi būti Lietuva migrantams iš trečiųjų šalių virsta vergystės vieta. Šimtai atvykėlių, patikėjusių nesąžiningų darbdavių pažadais apie neregėtas galimybes ir šviesesnį rytojų, ištisus mėnesius Lietuvoje leidžia be darbo ir pinigų, susiduria su išnaudojimu, smurtu, sukčiavimu ar net reketu, prekyba žmonėmis. Kai kurie nelaimėlių nė nežino, kad už galimybę dirbti Lietuvoje atidavę paskutines santaupas iš tiesų nė nėra įdarbinti, tad yra nelegalai. Specialistai atviri: šiuolaikinės vergovės mastas Lietuvoje – stulbinamas, o kova su tuo – lyg su vėjo malūnais.
Svajonių šalyje dūžta svajonės
Kasmet daugybė migrantų iš trečiųjų šalių susivilioja galimybe užsidirbti Europoje, kur geras darbo užmokestis, socialinės garantijos, karjeros perspektyvos ir šviesesnis rytojus nei kilmės šalyje.
Viena tokių šalių, noriai priimančių vairuotojus, statybininkus, suvirintojus, aptarnavimo specialistus ir pan. – Lietuva.
„Lietuva yra gera šalis, geros galimybės“, – LRT.lt sakė uostamiesčio pakraštyje, rajone, kokie nepatenka į miestus reprezentuojančias skrajutes, stovinčiuose svečių arba tiesiog nakvynės namuose kalbintas migrantas iš Indijos.
Kitas, prieš kelias dienas taip pat iš Indijos į Klaipėdą dirbti atvykęs vyras teigė kol kas tikslios darbdavio žinios apie tai, kada pradės plušėti pagal dar iki atvykstant pasirašytą kontraktą, nesulaukęs. Indui liepta palaukti savaitę.
Tokių, kaip pastarasis, gausiai apgyvendintame minėtų svečių namų trečiajame aukšte – daugybė. Vienas po kito kalbinti migrantai vardija skirtingas juos įdarbinusias bendroves bei mažąsias bendrijas ir, atrodo, nuoširdžiai tiki, kad netrukus imsis darbo ir pagaliau sulauks orios, europietiškos algos.
„Tris mėnesius sėdžiu kambaryje. Jokių projektų, jokio darbo. Kompanija pasakė, kad nėra darbo, laukite. Mes laukiame tris mėnesius, bet darbo nėra, pinigų nėra“, – bendrabučio koridoriuje tvyrančias pasirengimo bet kada, vos tik sulaukus darbdavio skambučio, imtis darbo, nuotaikas sklaido jau seniau atvykusio Davešo atsakymas į klausimą, kokia jo patirtis Lietuvoje.
Saugodami tikrąją Davešo tapatybę, jo vardą pakeitėme, mat, kaip pasakoja migrantai, pasitaiko atvejų, kai teisybės ieškoti nusprendusių migrantų darbo santykiai būna nutraukiami, o tai atvykėliams, nespėjantiems bemat rasti kito darbdavio, reiškia kelionę ten, iš kur atvyko.
Su bičiuliu, taip pat migrantu, iš parduotuvės grįžęs Davešas pasakojo, kad pagal iš anksto pasirašytą kontraktą, Lietuvoje turėjo plušėti dvejus metus, bet, kaip minėta, nieko panašaus nevyksta.
Užsitęsusi nežinomybė bičiulius migrantus stumia ieškoti kito darbo, tačiau tą padaryti sudėtinga, tad jie jaučiasi tiesiog įstrigę Lietuvoje.
Aiškėja, kad neretas į mūsų šalį laimės ieškoti atvykusiųjų patenka į šiuolaikinę vergovę. Iš jos ištrūkti ir įgyvendinti puoselėtas svajones apie geresnį gyvenimą pavyksta ne visiems.
Su konfidencialumo sąlyga kalbėję migrantai vardijo ir daugiau problemų, su kuriomis teko susidurti jiems patiems arba jų likimo broliams.
Anot atvykėlių iš Indijos, pasitaiko, kad darbdaviai iš į Lietuvą atvykusiųjų dirbti paima jų buvimui šalyje būtinus dokumentus ir atvykėliams nė nežinant jie būna kuriam laikui išleidžiami nemokamų atostogų ar atleidžiami iš darbo, vėliau ir vėl priimami. Taigi, būna, kad nė patys nežinodami kurį laiką Lietuvoje jie būna nelegaliai.
“Mes laukiame tris mėnesius, bet darbo nėra, pinigų nėra. Davešas”
Į nesąžiningų darbdavių pinkles įkliuvusieji Lietuvoje klimpsta į skolas, negali išvykti iš šalies ar susirasti kito darbo.
Sunkiai anglų ir kitomis kalbomis kalbantys, teisinės bazės neišmanantys ir patiklūs migrantai nesąžiningiems verslininkams – lengvas grobis.
Už galimybę įsidarbinti – keli tūkstančiai dolerių
Apie pasibaisėtiną migrantų iš trečiųjų šalių likimą Lietuvoje vienbalsiai tvirtina ir organizacijos, talkinančios aklavietėje atsidūrusiems, apgautiems ir bėdose skęstantiems atvykėliams.
Lietuvos profesinių sąjungų aljanso vadovas Audrius Cuzanauskas teigė, kad atvejų, kai migrantai iš trečiųjų šalių Lietuvoje susiduria su išnaudojimu, – netrūksta ir ši tendencija stebima jau seniai.
„Pirmiausia turbūt reikėtų kalbėti apie tai, kad lobizmas šiuo metu tiek Seime, tiek Vyriausybėje ne tai, kad klesti, jis ten gyvena. Nepriklausomai nuo to, kiek yra nustatoma nelegalaus darbo, kiek yra kreiptasi į Darbo ginčų komisiją, vis tiek kvotos yra didinamos ir nėra mažinamos“, – pastebėjo A. Cuzanauskas.
Dažniausiai darbuotojų iš trečiųjų šalių išnaudojimas veši transporto, statybos ir aptarnavimo sferose.
Atvykėliai iš gana neturtingų kraštų, kur vidutinis darbo užmokestis siekia apie 200 eurų, suprantama, susivilioja galimybe uždirbti 2 tūkst. ar kiek didesnes sumas „į rankas“ kas mėnesį. Tiesa, nors migrantams iš Indijos, Filipinų ir kitų šalių, anot Lietuvos profesinių sąjungų aljanso vadovo, yra prižadamas toks darbo užmokestis, neretai atvykę jie tokių sumų negauna.
„Jie įsivaizduoja čia aukso kalnus Europoje. Todėl jie pasiima kreditus, prisiskolina iš giminių ir už paskutinius tuos pinigus migruoja čia. Pas mus yra ne vienas rašytinis parodymas, kai darbuotojai moka nuo 2,5 iki 5 tūkst. dolerių už galimybę dirbti Lietuvoje ir būti įdarbintiems. Kai susimoki tokius pinigus, tai, be abejo, dirbsi bet kokiomis sąlygomis, kad tik tuos pinigus grąžintum. Visų pirma, turi grąžinti kreditą, visų antra, turi įsipareigojimus šeimai. Šioje vietoje mūsų darbdaviai naudojasi šia situacija tiesiog iš peties“, – kalbėjo A. Cuzanauskas.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai darbdaviai įvairiais būdais gudrauja ir pervesdami įdarbintiesiems pažadėtas sumas, tačiau nurodydami vis išgryninti ir grąžinti dalį pinigų.
„Psichologinis smurtas, finansinis smurtas – užsieniečių kasdienybė. Pavyzdžiui, ar vadyba, ar savininkai draudžia žymėti visą darbo laiką. Tada darbuotojai, priversti nežymėti viso darbo laiko, automatiškai sumažina sau darbo užmokestį. Jau nekalbant apie tokius dalykus kaip dienpinigių mažinimas.
Visi mes puikiai suprantame, kas yra dienpinigiai ir kokia yra jų paskirtis, kai esi komandiruotėje, tačiau verslo išsigimimas tokiame lygmenyje, kad yra sugalvoti tokie „objektyvūs kriterijai, kuriuos įmonė pati sau pasitvirtina.
Tarkime, objektyvūs kriterijai yra tokie, kad dienpinigius galima mažinti, jeigu yra geros oro sąlygos arba jeigu vairuoji naują automobilį. Taip pat, jeigu yra galimybė pasinaudoti viešuoju tualetu arba jeigu vairuoji automobilį ir važiuoji asfaltuotu keliu“, – vardijo A. Cuzanauskas.
Pasitaiko net ir reketo apraiškų – yra buvę tokių atvejų, kai įmonių atstovai iš migrantų kas mėnesį reikalaudavo mokėti po porą šimtų eurų vien tam, kad šie nebūtų atleisti iš darbo. Į skolas įklimpę migrantai itin bijo netekti darbo.
„Jeigu nori būti trumpesnį laikotarpį neapmokamose atostogose, tada turi sumokėti 300 eurų, o jeigu tave atleido ir tu vėl norėtum, kad tave priimtų į darbą, tada turi sumokėti vadybininkui 500 eurų. Tokia yra jų kasdienybė“, – vardijo A. Cuzanauskas.
Veikia šimtai įmonių
Informaciją apie tarnybų miestuose tikrinamus pavežėjus, tarp kurių nustatoma nemažai teisės būti Lietuvoje neturinčių migrantų, A. Cuzanauskas vadina dulksna.
„Čia tiesiog yra dulksna. Kai darbdaviai įžūliai prisiveža pigios darbo jėgos, ją įklampina į skolas, kieno tai kaltė? Įmonė, kaip juridinis asmuo, atsiveža čia žmogų, prižadėjusi jam aukso kalnus, ir po to juos tiesiog išmeta. Maža to, kad jie jų neįformina, neparodo „Sodroje“, niekur, po to dar prekiauja dokumentais, o paskui sako: „Jūs patys kalti.“ Neteisinu jų (migrantų – LRT.lt) ir nesakau, kad jie visi pūkuoti, tačiau žmogus tampa situacijos įkaitu. <…> Kiek žmonių yra su darbo santykiais, kurie neturi už ką valgyti. Ne tik valgyti, jie neturi net kur miegoti“, – dėstė A. Cuzanauskas.
Nuo darbdavių nukentėjusiems žmonėms Lietuvoje siūloma kreiptis į Darbo ginčų komisiją. Vis dėlto migrantams, ieškantiems teisybės, pasinaudoti šiuo instrumentu nėra lengva.
Anot A. Cuzanausko, komisijai reikia pateikti ne tik lietuvių kalba parašytą pareiškimą, bet ir daugybę dokumentų, kurių darbdavių skriaudžiami migrantai nė neturi, nes juos įdarbinančiose įmonėje neretai daug susitarimų sudaromi tiesiog žodžiu, darbuotojams neteikiami atsiskaitymo lapeliai, tad susiduriama su keblumais įrodant, kiek valandų jis dirbo ir kokia suma jam nebuvo išmokėta.
Lietuvos profesinių sąjungų aljanso vadovas pabrėžė, kad netinkamai su iš užsienio atsivežamais darbuotojais elgiasi ne pavienės ir net ne dešimtys, o šimtai įmonių.
„Turime virš 600 įmonių, kurias nutempėme į Darbo ginčus arba teismus. Kiekvieną dieną tos įmonės vis yra naujos. <…> Mažiukai neatsilieka. Jie mato nebaudžiamumą ir juda toliau. Pas mažiukus yra tas dalykas dėl pinigų gryninimo, o pas didelius – šantažas, reikalavimai dėl darbo laiko“, – akcentavo A. Cuzanauskas.
Slegiami skolų nusprendžia neieškoti teisybės
Migrantams padedančios „Sienos grupės“ atstovas Vukas Vukotičius teigė, kad pirmasis migrantas, susidūręs su nesąžiningais darbdaviais Lietuvoje į šią organizaciją kreipėsi maždaug prieš metus.
V. Vukotičiui teko ir pačiam aiškintis į bėdą patekusių migrantų situacijas.
„Tai buvo vilkiko vairuotojas iš Pietų Indijos. Jis pradėjo dirbti ir prasidėjo schema. Kadangi neseniai buvo uždrausta atlyginimus mokėti grynaisiais, jam įmonė suteikė kortelę, kur pervesdavo atlyginimą.
Tačiau su ta kortele nebuvo galima daryti nieko – negalima pervesti pinigų į kitą sąskaitą, susimokėti ir pan. Tik tam tikrose vietose išsigryninti pinigus. Tai jis pateko į tokius vergovės santykius, kai su ta kortele darbdavys galėjo nuspręsti, kada žmogus valgys, kada – ne. Ir kai iškilo kažkokia problema, jie pasakė: „Mes nesiųsime tau pinigų, nes tu blogai elgiesi“, – vieną iš istorijų, kurią reikėjo spręsti, pasakojo V. Vukotičius.
Keli migrantai iš Bangladešo į Lietuvą buvo atvykę per Lietuvoje veikiančią įdarbinimo įmonę ir apgyvendinti Rudaminoje. Du mėnesius migrantai laukė, kol pagaliau, kaip žadėta, pradės dirbti mėsos gamybos srityje.
„Vienam iš šešių žmonių suteikė darbą, kitiems ne. Tas vienas padirbo, nors jam nepatiko – ten iškart buvo problemų. Kiti sėdėjo be darbo. Jiems vis žadėjo, kad bus, bus. Ir taip tris mėnesius. Tada jie ieškojo kito darbo kebabinėse. Dauguma jų išvažiavo į kitas šalis“, – dėstė „Sienos grupės“ atstovas.
Dar vienas migrantas į nesąžiningų darbdavių spąstus įkliuvo dar Indijoje. Ten veikiančiai įdarbinimo įmonei jis sumokėjo kelis tūkstančius eurų už tai, kad ši parūpintų leidimą atvykti dirbti į Lietuvą. Jau atvykus dirbti migrantui buvo surengtas tarsi vairavimo egzaminas, po kurio jis išgirdo, kad netinka šiam darbui.
„Jis sakė, kad padarė gal vieną klaidą, bet manė, kad ji nebuvo didelė. Jis turi advokatą, kuris bylinėjasi jo vardu su įmone dėl nesuteikto darbo. Mes galvojame, kad tai išvis nebuvo įmonė, o tai buvo schema, o susitarimas tarp žmonių Indijoje ir Lietuvoje, kaip paimti pinigus iš žmogaus, suvaidinti bandomąjį važiavimą, bet realiai tai yra tiesiog tam, kad pasakytų jam, kad jis netinka ir pasidalintų pinigus tarpusavyje. Čia mano toks įtarimas“, – pasakojo V. Vukotičius.
Be žadėto darbo Lietuvoje likusiam atvykėliui rūpėjo kuo greičiau rasti darbą, gauti pajamas, mat pinigų reikėjo ir tėvynėje likusiai šeimai. Tuomet migrantas ėmėsi kurjerio darbo.
Dalis Lietuvoje apgautų migrantų neskuba ieškoti teisybės, nes tuo metu jie stengiasi išbristi iš itin komplikuotos situacijos, į kurią pateko. V. Vukotičius taip pat akcentavo, kad neretai į užsienį dirbti išvykstantys žmonės savo šalyje įklimpsta į nemenkas skolas, mat skolinasi pinigų, kurių reikalauja darbą Lietuvoje ar kitose šalyse siūlantys tarpininkai.
Likę apgauti svetimoje šalyje migrantai siekia kuo greičiau stoti į darbo rinką ir siųsti pinigų jų kilmės šalyje likusiems artimiesiems, atiduoti slegiančias skolas.
Lietuvoje – kone masinis migrantų išnaudojimas
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė sako be užuolankų – emigrantai mūsų šalyje neretai tampa vergais.
„Labai liūdina tai, kad kaip mes beįvardytume tai – darbo santykių konfliktu, prekyba žmonėmis, darbiniu išnaudojimu – niekas nuo to nesikeičia. Neįtikėtina situacija ir tikrai veda į sumišimą mus, socialinius darbuotojus specializuotuose centruose. Tai, ko gero, yra vienintelė išnaudojimo rūšis, kur tu gali tiesiog turėti apalpusį iš bado, sušalusį, sergantį migrantą ant rankų, tačiau niekas visiškai dėl to nesureaguos“, – sakė K. Mišinienė.
Vienintelė pagalba, kurią, pasak K. Mišinienės, Lietuva siūlo į tokią bėda patekusiems migrantams, yra Darbo ginčų komisija, kurios vienoje pusėje stovi darbdavys ir teisinėse vingrybėse nardantys jo advokatai, o kitoje – sutrikęs, kalbos nemokantis ir teisinės sistemos neišmanantis migrantas.
„Ta Darbo ginčų komisija – irgi toks momentas – irgi ne visada atitinka tą realybę ir tos išnaudojimo gilumos neaprėpia. Tikrai turiu pasakyti, kad šiandien situacija yra gluminanti, keista. Mums nesuvokiama, kodėl mūsų teisėsauga užmerkia akis, kodėl mes neturime pradėtų ikiteisminių tyrimų dėl migrantų darbinio išnaudojimo. Dažniausiai šie migrantai yra išsiunčiami atgal. Darbdavio rankose visa situacija, jis panaikina leidimą gyventi ir viskas – žmogus tampa nelegaliu“, – sakė K. Mišinienė.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės teigimu, šiuo metu Lietuvoje fiksuojamas kone masinis migrantų išnaudojimas.
“Šiandien situacija yra gluminanti. K. Mišinienė”
Pabrėžiama, kad situacija sudėtingėja ir dėl to, kad socialinių tarnybų, kurios turėtų reaguoti į paaiškėjančius nesąžiningo elgesio su migrantais atvejus, stebimas žengimas atgal.
„Nuo šių metų pradžios Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nusprendė, kad nevyriausybinės organizacijos, kurios gauna finansavimą prekybos žmonėmis, išnaudojimo aukoms, negali padėti būtent tiems žmonėms, jeigu jie neturi nukentėjusio asmens statuso. Kas supranta, ką reiškia gauti nukentėjusio žmogaus dėl prekybos žmonėmis statusą, tai supranta, kad visi šie Centrinės Azijos gyventojai, kurie Lietuvoje susidūrė su išnaudojimu, tikrai negaus ir ilgai negaus dar tokių statusų. Tai aš matau, kad tam tikru politiniu lygmeniu pasikeitimai vyksta, tam tikros nuostatos priimamos, bet jos yra su minuso ženklu“, – dėstė K. Mišinienė.
Iš šalies išsiuntė kelis tūkstančius migrantų
Tokios situacijos, į kurias yra įkliuvę LRT.lt uostamiestyje veikiančiuose svečių namuose kalbinti indai bei apie kurias pasakoja nevyriausybinių organizacijų atstovai, Migracijos departamentui nėra naujiena.
„Mums žinomi tokie atvejai. Deja, taip vyksta ir yra tokia problema. Turbūt tas nesąžiningumas yra iš abiejų pusių – tiek iš nesąžiningų darbdavių, tiek ir iš nesąžiningų užsieniečių. Išties yra darbdavių, kurie neinvestuoja į kokybišką darbuotų atranką. Tiesiog atsiveža, paprastai sakant, bet ką, kas sutinka dirbti pas juos ir tik atsivežę, gavę leidimus gyventi Lietuvoje, sutvarkę visus popierius, jie patikrina užsieniečio kvalifikaciją, pamato, kad jis neatitinka lūkesčių, nemoka kvalifikuotai dirbti to darbo ir iškart užsienietį atleidžia“, – apie dažnai pasitaikantį scenarijų kalbėjo Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė.
Anot jos, pasitaiko ir tokių atvejų, kai vos tik dirbti atvykusiems migrantams darbdaviai „pakiša“ pasirašyti daugybę įvairiausių dokumentų, tarp kurių būna ir, pavyzdžiui, prašymas atleisti iš darbo be datos.
„Kai prireikia atsisakyti užsieniečio paslaugų, ištraukiamas seniausiai užsieniečio pasirašytas prašymas, įrašoma data ir štai – jo prašymu užsienietis atleidžiamas iš darbo“, – dėstė pašnekovė.
Nutraukus darbo sutartį, jeigu užsienietis nespėja pateikti prašymo pakeisti darbdavį, atvykėlis turi palikti Lietuvą. Pasak departamento vadovės, tais atvejais, kai užsienietis yra atleidžiamas netgi be jo žinios, tai jis, suprantama, kito darbdavio susirasti nespėja ir praranda galimybę toliau būti šalyje.
„Bet nereikėtų susidaryti įspūdžio, kad užsieniečiai jau taip visiškai nekalti ir nežino, kur važiuoja, nes to šiek tiek naivaus tikėjimo ar oportunizmo yra ir iš užsieniečių pusės, nes jie per daug nesidomi, kur atvyksta. Ypač Centrinės Azijos valstybėse yra paplitusi kultūra viską daryti per tarpininkus, per pažįstamus. Labai dažnai būna, kad užsieniečiai net nežino, pas ką jie važiuoja. Jie susiranda tarpininką, kuris jiems padeda rasti bet kokį leidimą gyventi bet kur Europoje ir jie taip oportunistiškai važiuoja pas bet ką, net ne visada aiškiai žinodami, kur ir kuo jie dirbs“, – kalbėjo E. Gudzinskaitė.
Į Lietuvą atvykstančių užsieniečių požiūrį departamento direktorė lygina su anksčiau gausiai į Jungtinę Karalystę traukusių Lietuvių, kai jie dirbti vykdavo dar nė tiksliai nežinodami, ką jiems teks veikti svetimoje šalyje, ir ten susidurdavo su įvairiomis neigiamomis patirtimis.
„Vieni, aktyvesni, kažkaip sukasi – išsiima individualios veiklos pažymą, pradeda pavežėjais dirbti ir pan. O kiti taip ir lieka, švelniai sakant, ant ledo, darbdaviams neįtinka, nes neturi kvalifikacijos“, – pastebėjo E. Gudzinskaitė.
Ji taip pat pabrėžė, kad praėjusių metų pabaigoje Migracijos departamentas atmetė apie 40 proc. prašymų, kuriuos teikė į mūsų šalį dirbti atvykti norintys užsieniečiai, mat po apklausų ėmė aiškėti, kad jie į Lietuvą atvyksta tiksliai nežinodami, kas čia jų laukia. Taip siekiama užbėgti už akių problemoms, su kuriomis galbūt susidurtų čia atvykusieji.
Praėjusiais metais nutrūkus darbo santykiams apie 8 tūkst. asmenų buvo panaikinti leidimai gyventi Lietuvoje.
Darbdaviai siekia sutaupyti
Lietuvos darbdavių piktadarystės migrantų atžvilgiu žinomos ir Valstybinės darbo inspekcijos atstovams.
Valstybinė darbo inspekcijos Neteisėtos veiklos priežiūros skyriaus patarėjas Aras Petrevičius aiškino, kad inspekciją jau atranda ir patys užsieniečiai – kreipimųsi mastas auga. Tiesa, pranešimus teikia ir Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, socialiniai partneriai.
„Transportas turbūt būtų pagrindinė sritis. Tai pasakytina vien dėl to, kad transporto sektoriuje būtent ir dirba užsieniečiai iš trečiųjų šalių. Ne tik iš artimųjų trečiųjų šalių, bet ir iš Indijos, Azijos, Kazachstano, Uzbekistano. Jie dažnai nežino mūsų teisinės sistemos ir jaučiasi apgauti“, – sakė pašnekovas.
Pasitaiko, kai užsieniečiai praneša apie nusikalstamą darbdavių elgesį būdami ir komandiruotėse Vakarų Europoje – skundžiamasi tuo, kad jiems nėra suteikiamas darbas, kad nemokamas darbo užmokestis, dienpinigiai ir pan.
„Jeigu yra galiojanti darbo sutartis, reiškia, darbdavys įsipareigoja suteikti darbo, jeigu darbas nėra suteikiamas, apmokėjimas vis tiek turi būti atliekamas“, – sakė A. Petrevičius.
Pašnekovas neatmeta, kad nesąžiningi darbai, kai negali užtikrinti užsieniečiams žadėto darbo ir juos kuriam laikui ir galbūt net slapta atleidžia iš darbo, nes taip siekia sutaupyti mokesčių, kuriuos valstybei vis tiek turėtų mokėti, nors darbuotojai nedirba ir nesugeneruoja pajamų.
Anot Darbo inspekcijos Neteisėtos veiklos priežiūros skyriaus patarėjo, kai kurios įmonės dėl nesąžiningo elgesio su darbuotojais iš užsienio į inspekcijos akiratį jau yra patekusios ne kartą.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2024-05-09, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2264259/menesiai-kambaryje-jokio-darbo-ir-pinigu-kai-svajoniu-lietuva-tampa-vergoves-spastais