Kokiu būdu taip drastiškai sumažėjo vaikų socializacijos centruose?
Esame tikros, valdininkai vienbalsiai atsakytų – gi padaugėjo bendrų paslaugų šeimoms vietose, jos tapo kokybiškesnės.
Nesiginčysime, puiku, kad šiuose centruose nebesutinkame vaikų, patekusių čia dėl to, kad yra nukentėję nuo nusikaltimų, neprižiūrimi, turi rimtų sveikatos sutrikimų.
Bet ar nenueita lengviausiu keliu – tiesiog uždraudus teikti vaikams šią kraštutinę pagalbos priemonę, ar dingo pačios problemos, kurios kaip anksčiau, taip ir dabar tebetempia daugybę paauglių į patį gyvenimo dugną?
A. jau keli mėnesiai gyvena uždaroje vaikų įstaigoje.
Iki atvykstant, paauglės situacija buvo tiesiog tragiška – diagnozuotas alkoholizmas, nuolatiniai bėgimai iš namų, ilgalaikis seksualinis išnaudojimas.
Kad per palyginti trumpą laiką sugriuvo vaiko gyvenimas, atsakomybę turėtų prisiimti ir vietinės socialinės tarnybos – mes pačios dalyvavome ne viename šio atvejo aptarime nedideliame miestelyje, kur atsakinga darbuotoja tiesiog akiplėšiškai meluodavo, jog „darbas su šeima duoda puikių rezultatų, vaikai auklėjami”.
Pasiūlius nedelsiant gelbėti mergaitę, atribojant ją nuo žalingos suaugusių „draugų” įtakos, sulaukdavome kategoriško pasipriešinimo – ką jūs, taigi ministerija neleidžia, liepė dar laukti.
Vaikai patys save retai išgelbsti, bet suaugusiems vis dar svarbiau gražios ataskaitos, visuose lygmenyse.