Lietuvoje prieglobsčio prašantys Šri Lankos tamilai kol kas nesulaukė nė vieno teigiamo sprendimo. Nors užsienio teismai ir žmogaus teisių organizacijos nustatė realias jiems kylančias grėsmes, Lietuvoje juntamas nenoras tikėti tamilų pasakojimais.
Pastaraisiais mėnesiais Šri Lanka pritraukė pasaulio dėmesį dėl ekonomikos krizės sugniuždytą šalį krėtusių protestų. Nors protestai buvo masiniai, jų atstovaujami jautėsi ne visi. Apie 15 procentų Šri Lankos populiacijos sudaranti tamilų mažuma į protestus žiūri atsargiai. Nors ekonomikos krizė tamilus paveikė ne mažiau nei etninę daugumą, jie už dalyvavimą protestuose dažnai yra persekiojami arba su jais susidorojama, šias masines akcijas mato kaip daugumos privilegiją.
Be to, tamilai jaučia nuoskaudą dėl dabar jau atsistatydinusio prezidento Gotabaya Rajapaksa išrinkimo 2019 metais. Būtent Rajapaksa vadovavo Šri Lankos karinėms pajėgoms pilietinio karo pabaigoje. Už žiaurumą pramintas Terminatoriumi Rajapaksa laikomas atsakingu ne tik už kruviną susidorojimą su tūkstančiais civilių tamilų karo pabaigoje, bet ir už jo valdymo laikotarpiu suintensyvėjusias represijas jų atžvilgiu.
Šri Lankos visuomenės susipriešinimo šaknys siekia britų kolonizacijos laikotarpį. Tuomet istoriškai aukštesnį išsilavinimo lygį turėjusi tamilų mažuma užėmė daugelį valstybinių postų, skirstomų pagal etnoreliginį principą. Kai po Šri Lankos nepriklausomybės paskelbimo 1948 m. buvo pereita prie parlamentinės demokratijos, galios santykis apsivertė. Politinę persvarą įgijusi sinhaliečių dauguma siekė mažinti tamilų įtaką. Imta drausti tamilų žiniasklaidą ir literatūrą, riboti jų prieigą prie aukštojo mokslo, tai motyvuojant neproporcingai dideliu išsilavinusių tamilų skaičiumi. Galiausiai sinhaliečių kalba paskelbta vienintele valstybine.
20 a. aštuntajame dešimtmetyje tamilų nepasitenkinimas augo ir ėmė formuotis politinės, sukarintos grupuotės, siekiančios tamilų autonomijos. Įtakingiausia iš jų tapo netgi savo laivyną ir oro pajėgas turėjusi organizacija „Tamil Elamo išlaisvinimo tigrai“ arba tiesiog „Tamilų tigrai“, siekusi ne tik autonomijos, bet nepriklausomos tamilų valstybės. Dėl „Tamilų tigrų“ taikomų metodų grupė daugelio valstybių pripažinta teroristine organizacija, tačiau patys save laikė kovotojais prieš Šri Lankos vyriausybės priespaudą. 1983 m. tarp „Tamilų tigrų“ ir Šri Lankos karo pajėgų įsiplieskė 26 m. trukęs pilietinis karas, kuris baigėsi susidorojimu su tamilų separatistais 2009 m.
Per karą buvo nužudyta apie 100 000 tamilų civilių. Be to, buvo itin paplitę dar iki karo prasidėję Šri Lankos armijos vykdyti tamilių moterų prievartavimai, seksualinio išnaudojimo stovyklos ir vergovė. Po karo buvo įsteigta komisija karo nusikaltimams tirti, tačiau savo funkcijos iki šiol neatliko, o tamilų persekiojimai nenutrūko.
Pirmais pokario metais pirmiausia nukentėdavo su „Tamilų tigrais“ siejami asmenys, vėliau tamilų žmogaus teisių ir atskaitomybės siekiantys aktyvistai. Pastaraisiais metais neretai tai žemesnio socialinio statuso ar prastesnės ekonominės padėties tamilai, negalintys apsisaugoti. Daugelis tamilų yra susidūrę su priverstiniais dingimais, t. y. valstybės tarnybų vykdomais ir nepripažįstamais sulaikymais ar pagrobimais.
Be to, pagal 2021 m. Šri Lankoje dirbančios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos ITJP (International Truth and Justice Project) pateiktą ataskaitą tamilai vis dar patiria Šri Lankos saugumiečių seksualinę prievartą ir kankinimus. Taip pat nustatyta, kad itin pažeidžiamos yra vienišos tamilų moterys. Netgi 90 procentų fabrikuose dirbančių tamilių yra nors kartą patyrusios seksualinį smurtą arba priekabiavimą. Situaciją apsunkina ir nebaudžiamumo problema. Šri Lankoje už seksualinę prievartą baudžiamojon atsakomybėn patraukiama tik 10 procentų iš praneštų atvejų, o su konfliktu susijęs seksualinis smurtas Šri Lankos teisinėje sistemoje apskritai neapibrėžtas.
Šios iš pažiūros tolimos realybės atgarsiai kartu su per Baltarusiją čia atvykusiais ir migrantų stovyklose esančiais Šri Lankos tamilais pasiekė ir Lietuvą. Vienos jaunos tamilės istoriją laiške išdėsto jos mama.
Merginos tėvas nuo širdies smūgio mirė 2005 m. Po šio sukrėtimo vyresnysis brolis prisijungė prie „Tamilų tigrų“. Iki pat pilietinio karo pabaigos iš jo nebuvo jokių žinių. 2009 m. netekęs akies vyras sugrįžo į šeimą, tačiau netrukus buvo išvežtas pareigūnų civiliais drabužiais ir niekada negrįžo. Motinai apie jo likimą nieko nežinoma.
2013 m. buvo suimtas ir jaunesnysis sūnus. Po šio įvykio jis taip pat dingo. Iki 2017 m. moterys gyveno su mamos tėvais, tačiau per kelerius metus abu seneliai mirė. Nuo tol motinai išėjus į darbą mergina likdavo namie viena. Kartą į namus atėjo keturi vyrai ir pasisakė turėję ją apklausti. Du laukė lauke, kol kiti du įėjo į vidų, grubiai su ja elgėsi ir netinkamai lietė merginą. Vizitai pasikartojo kelis kartus.
2021 m. neva dėl apklausos vėl pasirodė keturi vyrai. Moterims pabandžius pasišalinti jie ėmė grasinti, nusiaubė namus, bandė išsivežti dukrą. Merginai pavyko pasprukti ir pasislėpti miške. Po šio įvykio ji sirgo depresija, bandė nusižudyti. Moterims padėti nusprendė šeimos draugas. 2021 m. liepos 5 d. motina išsiuntė jauną merginą į užsienį. Po šio incidento ji buvo toliau persekiojama, klausinėjama apie dukrą. Galiausiai ji paliko savo kaimą ir dabar glaudžiasi giminių namuose kitame mieste, o dukra atsidūrė vienoje Lietuvos migrantų stovyklų.
Ši mergina yra ne vienintelė tamilė, bandanti gauti prieglobstį Lietuvoje. Jai atstovaujantis advokatas Rytis Satkauskas pasakoja, kad šiuo metu maždaug apie pusę jo klientų sudaro šri lankiečiai ir visi jie yra tamilai. Dauguma jų pažymi nuo 2012–2013 m. gyvenę gana ramiai, tačiau viskas pasikeitė, išpuoliams ir seksualinei prievartai atsinaujinus 2019 m., kai vėl įsigaliojo savivalės ir nebaudžiamumo už nusikaltimus tamilų atžvilgiu principas.
Besikreipiančios į teisininką moterys dažniausiai neturi brolių, tėvų arba turi pagyvenusius, negalinčius jas apsaugoti tėvus. Ne visos jos bėga nuo jau patirto smurto. Kartais sprendimas – įvairių faktorių visuma, dėl ko moterys negali kurti ateities savo šalyje. Tai gali būti moterų, kurių šeimos nariai priklausė „Tamilų tigrams“, patirtas seksualinis persekiojimas arba apskritai paplitusi tamilių diskriminacijos, priekabiavimo prie jų praktika, dėl to neįmanoma įgyti išsilavinimo, sukurti šeimos, verslo ir tiesiog gauti pajamų.
Tarp prieglobsčio prašančių tamilų vyrų taip pat yra nukentėjusių nuo seksualinio smurto, tokiu būdu siekiama išgauti informaciją kankinant, tardant, žeminant arba keršijant. Nors tokių atvejų nėra daug, advokato teigimu yra tokių vyrų, kurie tai patyrė, bet nenurodo. Todėl labai svarbu, kad pareigūnai, vykdantys apklausas, būtų tinkamai apmokyti tiek psichologinių įgūdžių, tiek žinių apie konkrečias valstybes ir jų istorines ir politines aplinkybes, kad galėtų tinkamai suformuluoti klausimus ir įvertinti atsakymus.
R. Satkauskas paaiškina, kad Šri Lankos tamilams teisinė pagalba yra itin aktuali, kadangi pagal Lietuvos susitarimą su Šri Lanka į šią valstybę yra galimybė žmones grąžinti priverstinai. Advokatas pažymi, kad Europoje tamilų prieglobsčio prašymai yra nagrinėjami itin atidžiai, ypač sprendžiant priverstinio grąžinimo klausimą, kadangi atlikti tyrimai patvirtina realias šiai žmonių grupei kylančias grėsmes.
Iš tiesų, potencialūs pavojai Šri Lankos tamilams aprašyti įvairių tarptautinių šaltinių. 2021 m. ITJP ataskaitoje kalbama apie Šri Lankos sistemoje dėl nebaudžiamumo įsišaknijusias kankinimo ir seksualinio smurto praktikas. Tais pačiais metais Jungtinės Karalystės Aukštesnysis teismas nustatė Šri Lankos jėgos struktūrų persekiojimo ir smurto pavojų vienišų tamilių moterų atžvilgiu.
Kanados migracijos ir pabėgėlių biuro 2020–2022 m. pažyma be tikrų ar tariamų ryšių su „Tamilų tigrais“ bei buvimo vieniša moterimi kaip rizikos veiksnį tamilams įvardiją žemą socioekonominį statusą. Taip pat sutariama dėl didelės persekiojimų tikimybės į kilmės šalį grąžinamiems asmenims, prašant prieglobsčio nurodžiusiems ryšį su „Tamilų tigrais“.
R. Stakauskas pripažįsta, kad ne visi prieglobsčio prašymai yra pagrįsti, bet vis dėlto pastebi labai formalų požiūrį į prieglobsčio prašymų nagrinėjimą Lietuvoje. Anot jo, dvidešimtyje bylų pateikiamas tas pats kilmės šalies aprašymas, neatsižvelgiant į skirtingų galimų grėsmių pobūdį. Pavyzdžiui, neatskiriamas pavojus, kylantis buvusiam tamilų separatistų kovotojui, nuo grėsmių, kylančių su kovotojais susijusioms moterims. Atmetant prieglobsčio prašymą įprasta aprašytas grėsmes vadinti hipotetinėmis, nepaisant to, kad pareiškėjo pateikti įrodymai atitinka tarptautinės praktikos nustatytus rizikos veiksnius.
Teisininkas atkreipia dėmesį į tam tikrą nenorą tikėti prieglobsčio prašytojo pasakojimu, galimybės nesudarymą tokį pasakojimą pateikti. Proceso ydingas ir tuo, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba apima tik tam tikrus veiksmus. Ji neapima prieglobsčio prašytojo konsultavimo apie jo bylą, prieglobsčio prašymo padavimo, advokato dalyvavimo jo pateikimo metu, tad jis neturi galimybės užduoti tikslinamų klausimų. Susidaro situacija, kai advokatas tik formaliai atlieka savo vaidmenį teismo procese ir kvailifikuotai žmogui neatstovauja.
„Prieglobsčio prašytojas nebūtinai turi teisinį išsilavinimą ir nebūtinai yra labai koncentruotas. Jo pasakojimas gali suktis apie kokį nors įvykį, jo kelionę, pavyzdžiui, ar kokį kitą aspektą, bet neakcentuoti tų aspektų, kurie svarbūs prieglobsčio prašymui, deja, jis negauna jokios teisinės pagalbos tuo metu. Įdomu, kad labai dažnai visas prieglobsčio prašymas nagrinėjamas remiantis tik tuo pradiniu pasisakymu“, – paaiškina R. Satkauskas.
Teisininkas taip pat pažymi, kad nagrinėjant bylas ir vertinant istorijų nuoseklumą bei detalumą svarbu atsižvelgti ir į tai, kad tamilų apklausos ir teismo procesai vyksta per du vertėjus: tamilų – anglų ir anglų – lietuvių. Be to, tamilų – anglų vertėjų kvalifikacija nėra tikrinama, o galimybės patikrinti vertimo tikslumo taip pat nėra.
R. Satkauskas pamini, kad tam tikrą prieglobsčio prašymų nagrinėjimo ydingumą apskritai liudija ir itin mažas, šiuo metu tesiekiantis pusę procento, patenkintų prašymų skaičius. Kol kas advokatui nėra žinomas nė vienas atvejis, kad tamilo prieglobsčio prašymas būtų patenkintas Lietuvoje, nors užsienyje tas procentas gan didelis. Didelės dalies tamilų prieglobsčio nagrinėjimai šiuo metu yra atnaujinti, bet galutinių sprendimų dar nėra. Teisininkas pripažįsta, kad žmonės, kurių prašymai yra atnaujinti, neretai nelaukia galutinių sprendimų, nes netiki, kad prašymai Lietuvoje bus nagrinėjami efektyviai:
„Tai yra dar viena svarbi žala, nes iki galo nepasiruošta pabėgėlių antplūdžiui. Nekvalifikuotai skubos tvarka nagrinėjami prašymai atima prieglobsčio prašytojų tikėjimą, kad jie apskritai galėtų būti išnagrinėti tinkamai.“
Įprasta praktika nagrinėjant nuo prievartos nukentėjusių asmenų bylas kaip ekspertą pasitelkti psichologą. Paprašytas komentaro šiuo klausimu R. Satkauskas teigia, kad tai turėtų vykti. Jam žinomas atvejis, kai būtent dėl psichologo pažymos Migracijos departamentas atnaujino prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Visgi keliose bylose advokato turimos psichologo pažymos, patvirtinančios atitinkamo smurto požymius, teismo priimtos nebuvo, kadangi Valstybės sienos apsaugos tarnyba atitinkamus asmenis prie pažeidžiamų nepriskyrė.
Su psichologinės pagalbos problema galima sieti ir bandymo nusižudyti atvejus. Teisininko praktikoje buvo atvejis, kai moteris, siunčiama į kilmės valstybę, priešindamasi bandė nusižudyti oro uoste. Po to ją uždarė į kalėjimą ir atėmė telefoną, o po kelių savaičių ji vis tiek buvo išsiųsta. Taigi ji buvo išsiųsta, neatsižvelgiant į savijautą, kas ir tvirtino apie jai kylančią grėsmę. Ne viena iš advokato klienčių yra bandžiusi žudytis, tačiau tai nepriverčia iš naujo nagrinėti arba skirti daugiau dėmesio tokių asmenų byloms. Priešingai, tokie prieglobsčio prašytojai yra baudžiami, iš jų atimami telefonai, pagalbos ryšiai ir ryšiai su giminėmis yra ribojami.
Reaguodama į tamilų situaciją šią problemą kelia ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė:
„Minėtoje tamilės istorijoje matyčiau kelis svarbius momentus suprasti ir prisiimti atsakomybę mums, kaip demokratinei visuomenei. Mūsų šalies Migracijos tarnybos darbuotoja, išklausiusi šri lankietės istoriją, nusprendžia, jog įsiveržę į jos namus pareigūnai, elgėsi … pagarbiai. Kodėl tokia išvada buvo padaryta, tikriausiai niekada nesužinosime. Kita situacija – neištvėrusi nežinios, vienatvės, negaunanti psichologinės pagalbos moteris pakėlė prieš save ranką viename iš Lietuvos migrantų sulaikymo centrų. Kuo tai baigėsi? Dar griežtesnio režimo įkalinimu. Šie sprendimai yra daromi mūsų visų vardu, bet mes kategoriškai su jais nesutinkame.“
Atsakomybės už tinkamą elgesį su prieglobsčio prašytojais klausimas keltinas ir tarptautiniu mastu. R. Satkauskas pažymi, kad Lietuva yra įsipareigojusi suteikti tinkamą prieglobsčio prašymų nagrinėjimą tiek ES, tiek platesnei tarptautinei bendrijai ir priduria:
„Tai, kad užsienio valstybių teismai nustato, kad Lietuvoje nebuvo užtikrintos galimybės tinkamai pateikti prieglobsčio prašymo nėra Lietuvos pergalė, kaip dažnai yra minima spaudoje, tai yra Lietuvos pralaimėjimas.“
Reagavimas į šią situaciją kaip į pergalę, anot teisininko, yra susijęs su noru izoliuotis nuo mums nepažįstamo ir nesuprantamo pasaulio. Tai galima vertinti kaip neišnaudotą progą praplėsti akiratį, praturtinti visuomenę, įgyti ne vienos studijos aprašytas užsieniečių integracijos nešamas naudas tiek verslo perspektyvoms, tiek turizmui, tiek mąstysenai. Tai taip pat proga pasimokyti iš kitų pasaulio kraštų realybės:
„Ši situacija turėtų mums atverti akis. Naujienos apie seksualinį smurtą Ukrainoje jau parodė, kad toks smurtas karinio konflikto metu yra realybė, tai nėra praeito tūkstantmečio pradžios istorijos. Tai vyksta čia. Tai taip pat vyksta kitose pasaulio valstybėse ir tos kančios kitose valstybėse neturėtų mums būti svetimesnės už ukrainiečių kančias vien dėl to, kad mes nešnekame tų žmonių kalba.
Šri Lankos atvejis parodo, jog konflikto metu patiriamo seksualinio smurto pasekmės tamiles moteris stigmatizuoja ir toliau toks smurtas yra tarsi legitimizuojamas. Būtent šių prieglobsčio prašytojų atvejai yra tokie, apie kuriuos reikėtų viešai kalbėti, diskutuoti ir pamatyti, kokią žalą toks aukų stigmatizavimas, prievartos nebaudžiamumas daro visuomenei. Mes renkamės ignoruoti tai. Tai yra turbūt baisiausias šios ekstremaliosios situacijos padarinys. Mes turime galimybę atsiverti pasauliui, kuris ateina pas mus, o mes stengiamės jį ignoruoti, kažkur jį uždaryti, izoliuoti ir patys nuo jo izoliuotis, vietoj to, kad bandytume suvokti šį pasaulį – mes jame gyvename, negalime nuo jo pabėgti, kaip mes besistengtumėm.
Visuomenė turėtų žinoti apie šiuos atvejus, realybę tolimesnėse valstybėse, tokiose, su kuriomis bendraujant mums reikalingi du vertėjai ir į kurias važiuojame atostogų leisti“, – pažymi R. Satkauskas.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2022-08-21, https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1762139/marija-rakickaja-sri-lankos-tamilu-mazuma-nesibaigiantys-persekiojimai-atvede-iki-lietuvos