Anna Schreiber yra diplomuota psichologė ir psichologijos srities psichoterapeutė, turinti savo kabinetą Karlsrūjės mieste. Ji padeda žmonėms visose gyvenimiškose situacijose, dirba kaip porų terapeutė ir teikia pagalbą moterims, anksčiau užsiėmusioms prostitucija.
Daugiau kaip prieš 35 metus jai teko ir savo kūnu patirti, ką reiškia dirbti prostitucijos srityje. Metusi šį darbą, ji nusprendė studijuoti psichologiją ir šiuo metu atlieka svarbų šviečiamojo pobūdžio darbą prostitucijos tema, rašoma Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro pranešime žiniasklaidai.
– Ponia Schreiber, kas pastūmėjo Jus užsiimti prostitucija?
– Tuomet, kai man buvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt, būčiau Jums atsakiusi: „Man reikia pinigų, reikia laiko mano vaikui, noriu studijuoti. Tokiu būdu galėsiu greitai užsidirbti pakankamai pinigų ir dar turėsiu pakankamai laiko savo vaikui ir studijoms.“. O šiandien, praėjus daugiau kaip 35 metams, aš supratau: tuomet man reikėjo pinigų, nes turėjau pati savimi pasirūpinti, man niekas nepadėjo, ir viskas, ką buvau bandžiusi prieš tai, kad galėčiau išlaikyti savo vaiką ir išsilaikyti pati, man nesisekė.
Tačiau daug svarbiau paminėti faktą, kad buvo dar „viena istorija prieš tai“. Vaikystėje ir jaunystėje man teko patirti seksualines traumas. Todėl nesugebėjau nustatyti savų ribų. Aš jų apskritai nejutau. Nesugebėjau išmokti apsisaugoti. Tai padarė mane pažeidžiama. Prie to prisidėjo ir dar vienas dalykas: aš gyvenau tokioje santykių sistemoje, kurioje toks pinigų uždirbimo būdas buvo palaikomas. Šiuos tris aspektus aš jau dešimtis metų stebiu pas moteris, kurios buvo priverstos pasisemti prostitucijos patirties.
Pirma: finansinis aspektas, dažniausiai didelis pinigų stygius. Yra vis didėjanti moterų dalis, kurios priverstos užsiimti prostitucija, kad jų šeimos ir vaikai nemirtų iš bado. Tai yra humanitarinė ir politinė katastrofa!
Antra: visada yra tam tikra „istorija prieš tai“. Jos pagrindą sudaro nebūtinai išprievartavimo patirtis, tai gali būti ir emocinis apleistumas arba prieraišumo sutrikimai. Tokios „priešistorės“ dažnai šios moterys būna neįsisąmoninusios. Dažnai tokia patirtis būna pernelyg traumuojanti, kad moteris galėtų ją prisiminti.
Trečia: santykių sistema. Moterys gyvena tokioje santykių sistemoje, kurioje prostitucijos arba aktyviai reikalaujama, net iki tokio lygio, kad verčiama ja užsiimti prievarta arba ji bent jau yra palaikoma ir jai nėra užkertamas kelias, arba moterys negyvena apskritai jokioje santykių sistemoje, yra visų apleistos.
– Kas Jums tuomet būtų padėję? Kokios paramos būtumėte pageidavusi iš valstybės bei konsultacinių įstaigų, taip pat iš visuomenės?
– Geras klausimas. Aš ir pati ne kartą savęs to klausiau. Visų pirma, man būtų padėjusios pasiūlytos alternatyvos, ilgalaikėms perspektyvoms užtikrinančios mano finansinę padėtį. Be to, man reikėjo žmonių mano aplinkoje, kurie būtų pamatę mano kančias ir pasakę man tiesiogiai: „Ką tu čia darai? Juk tai, kas su tavimi vyksta, yra siaubinga! Mes tau padėsime išlipti! Man būtų padėję žmonės, kurie būtų matę, kas iš tikrųjų slypi mano kaip prostitutės darbo užkulisiuose.
Žmonės, kurie nebūtų leidęsi apakinami menamo „savanoriškumo“ fasado. Ne tie žmonės, kurie vaidina, kad jiems prostitucija „savaime suprantamas dalykas“, ir ne tie, kurie patys užsiima prostitucija, smerkia arba atstumia kitus. Bet žmonės, kurie būtų atpažinę mano kančias ir norėję jas sumažinti.
Norint padėti moterims mesti šį darbą, mes turime pateikti konkrečias alternatyvas, kurias siūlo konsultacinės įstaigos: saugų būstą, finansinę paramą, ilgalaikę paramą ieškant užtikrinto darbo, apsaugą aukoms. Konsultacinėms įstaigoms reikalingi saugumą užtikrinantys dalykai bei finansiniai ištekliai.
– Kaip Jums pavyko išlipti iš prostitucijos liūno?
– Mane išgelbėjo meilė. Visų pirma meilė mano dukrai, kuriai tuomet buvo treji: aš vieną dieną pagalvojau, kaip būtų siaubinga, jei ši mergaitė, kuri yra mylima labiau už viską, ateityje pradėtų užsiimti tuo, kuo užsiimu aš. Tuo metu aš susivokiau, kad, tai, kas vyksta, yra blogai ir kad privalau padėti tašką.
Tada susipažinau su vienu vyru, su kuriuo patyriau, ką reiškia, kai į tave yra žiūrima kaip į žmogų, o ne kaip į marionetę, atliekančią kažkokias funkcijas. Jam buvau svarbi aš, o ne mano kūnas. Su juo aš patyriau, kad mano seksualumas yra ne kažkokių funkcijų vykdymas, o gili tarpusavio meilės išraiška. Nuo to momento aš tvirtai apsisprendžiau: daugiau niekada nebus sekso už pinigus! Kad ir kas nutiktų. Daugiau to būti nebegali ir nebebus!
– Šiuo metu Jūs dirbate terapeute ir pas jus ateina tiek moterys, kurios užsiima prostitucija, tiek prostitučių klientai. Ar jums Jūsų pačios prostitucijos veikloje sukaupta patirtis padeda būti geresne terapeute?
– Mano sukaupta patirtis padeda man suprasti moteris „iš vidaus“. Mano pačios patirtis mane išmokė, kad pasmerkimas, nuvertinimas ir atstūmimas kančias tik pablogina, o ne sušvelnina. Aš žinau, kaip ilgai trunka vidiniai procesai, kiek daug laiko reikia sąmoningumo didinimui, kaip atsargiai ir pamažu pradeda augti savęs priėmimas ir savivertė, kiek reikia kantrybės, kol vėl galės pradėti augti sveikas ir mokantis apsisaugoti gėdos jausmas. Žinau iš savo patirties, kad pasekmės ir padariniai gali išlikti visam gyvenimui.
Mano pačios patirtis man taip pat padeda sugebėti atpažinti vyrų kančias, kurių jie patys dažnai nesuvokia, kurios juos skatina pirkti sekso paslaugas. Jei norime sumažinti kančias, turime suvokti ir kančias tų, kurie jas sukelia. Prostitucijos srityje dažniausiai tai būna vyrai.
– Kaip, Jūsų nuomone, kiekviena ir kiekvienas iš mūsų kasdieniniame gyvenime galėtų prisidėti, kad apie tokią prastą prostitucijos supratimo padėtį Vokietijoje sužinotų daugiau žmonių ir kad kažkas pasikeistų?
– Turi būti pakeistas visuomenės supratimas. Užkirsti kelio prostitucijai galbūt ir nepavyks, tačiau reikia pamatyti kančias, kurios su ja yra susijusios įvairiais aspektais. Mūsų visuomenė neturėtų manyti, kad tai yra „darbas kaip ir bet kuris kitas“. Mes visi galime prisidėti prie šio permainų proceso.
Yra daug pavyzdžių iš kitų sričių, kuriose taip pat buvo reikalingos visuomenės mąstymo permainos, kol galiausiai kančios buvo atpažintos: pavyzdžiui, vergystė arba vaikams taikoma mušimo bausmė kaip auklėjimo priemonė, arba prievartavimas santuokoje. Užtruko ištisus dešimtmečius ir iš dalies šimtmečius, kol mums galiausiai tapo aišku, kad tai yra negeri dalykai.
– Ar svarbu, jog jau paaugliai ir jaunimas būtų supažindinti su tokiomis temomis, kaip prekyba žmonėmis ir prostitucija? Jei taip, kodėl?
– Tai, kaip mūsų visuomenė šiuo metu sprendžia prostitucijos klausimus, būtent vaikų ir jaunimo atžvilgiu, yra tikra katastrofa! Vaikams ir paaugliams, augantiems mūsų visuomenėje, nuo pat mažens diegiama, kad moters kūnas yra objektyvuojamas, moters kūnas yra perkamas, seksualumas yra perkamas.
Kaip jau maži vaikai, pradedant darželinukaais, savaime suprantamą dalyku laiko tai, kad „niekas neturi teisės tavęs paliesti prieš tavo paties valią“, taip savaime suprantamu dalyku turi tapti ir suvokimas, kad meilė, švelnumas, seksualumas ir fizinis prisilietimas nėra kažkas, ką galima nusipirkti.
Todėl man atrodo labai svarbu, kad būtent paaugliai ir jaunimas būtų supažindinami su prekybos žmonėmis ir prostitucijos temomis. Pastebima tendencija, kad šiandien pas prostitutes vis dažniau lankosi jauni vyrai. Tam užkirsti kelią gali tų pačių pažiūrų grupė, kurioje toks elgesys nėra traktuojamas nei kaip „kietas“, nei kaip teisėtas ar tinkamas kokiais nors kitais būdais. Man atrodo labai svarbu, kad būtent jauni žmonės galėtų atpažinti, su jokiomis nepaprastai didelėmis kančiomis yra susijusi prostitucija.
– Labai jums ačiū, ponia Schreiber, už šį interviu
Anna Schreiber savo knygoje „Kūnas ieško sielos: Psichoterapeutė mintimis sugrįžta į tuos laikus, kai dirbo prostitute“, išleistos 2019 metais leidykloje „taotime“ dar plačiau atskleidžia „Raudonųjų žibintų“ pasaulį. „Mano pirmasis klientas – apie keturiasdešimties metų vyras. Mano paskutinis klientas: montuotojas striptizo klubo užkulisiuose. Tame tarpe: dveji ilgi metai, dirbant kekše. Šimtai klientų –- ekstremalios patirtys. Kai kuriais mano gyvenimo etapais būdavo tokių momentų, kai nežinodavau ar išeisiu iš kambario gyva, nes man tai atrodė neįmanoma. Šie prisiminimai neapleidžia manęs visą laiką. Jie užsilikę manyje kaip memorialinis paminklas, nes viskas galėjo baigtis ir kitaip.“
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2021-10-03, https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1509195/man-galejo-padeti-zmones-kurie-butu-mate-kas-slypi-prostitucijos-uzkulisiuose-psichoterapeute-pabrezia-kad-tai-nera-tiesiog-darbas