Straipsniai - 2016

Lietuvos teisėjas susitiko su popiežiumi: šiuolaikinė vergovė – lyg liga („www.delfi.lt”, 2016-11-12)

Apsilankius vieno jauniausių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų prof. dr. Aurelijaus Gutausko kabinete, žvilgsnį iš karto patraukia padėkomis ir diplomais nukabinta siena, liudijanti apie aktyvią teisėjo mokslinę ir socialinę veiklą.
Šis garbus teisininkas niekada nesibodi viešai kalbėti apie teisines problemas, dabartinius iššūkius žmogaus teisių srityje, o visuomenės jam suteiktą pasitikėjimo mandatą naudoja teisingumui užtikrinti ir paprastiems žmonėms ginti. Galbūt todėl profesorius buvo vienas iš penkių Europos žemynui atstovaujančių teisėjų, pakviestų skaityti pranešimo pačiam Romos katalikų bažnyčios vadovui – popiežiui Pranciškui.

Apie išskirtinę teisėjo A. Gutausko veiklą, susitikimą su popiežiumi bei pasiųstą žinutę pasaulio bendruomenei žurnalas TEISMAI.LT nutarė pakalbinti patį teisėją.

– Esate vienas iš keleto Europos teisėjų, pakviestų skaityti pranešimo pačiam Romos katalikų bažnyčios vadovui aukšto lygio teisėjų, prokurorų ir teisininkų susitikime. Jame ieškota sprendimų, kaip stabdyti prekybą žmonėmis. Kaip jautėtės? Ar tai Jūsų darbų pripažinimas?

– Tiesa, iš Europos valstybių buvo tik penki teisėjai. Sunku pasakyti, kokių kriterijų sąlygota ši pranešėjų atranka. Ji nebuvo vieša. Matyt, čia svariai prisidėjo mūsų ambasada prie Šventojo Sosto. Didžioji teisėjų dalis atrinkta dėl jų mokslinės ir praktinės veiklos šioje srityje. Matyt, šie kriterijai ir paskatino organizatorius pakviesti mane. Juolab kad prieš dvejus metus su kolegomis anglų kalba išleidome monografiją apie prekybą žmonėmis Baltijos jūros regione. Renginyje dalyvavo teisėjai iš viso pasaulio: buvo atrinkti 75 teisėjai ir kiekvienam iš jų skirta 15 minučių išdėstyti poziciją dėl prekybos žmonėmis.

– Kokie Jūsų įspūdžiai po susitikimo su popiežiumi Pranciškumi?

– Neapsakomas jausmas… Popiežius ne tik skaitė pranešimą auditorijai, bet ir skyrė laiko kiekvienam iš 75 teisėjų. Bendravo su kiekvienu asmeniškai. Mūsų pokalbis buvo apie darbą, mokslo sritį. Popiežius stebėjosi, kodėl aš toks jaunas jau esu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas. Paminėjo, kad puikiai žino Lietuvą. Pašventindamas jis palinkėjo mano šeimai ir visiems mūsų krašto žmonėms, ypač kovojantiems su prekyba žmonėmis, stiprybės. Jausmas labai geras, kai turi galimybę paspausti jam ranką, nusifotografuoti drauge. Šio žmogaus iniciatyva įpareigoja dar labiau dirbti ir su atsidavimu kovoti su šios rūšies nusikaltimu.

– Kai viešoje erdvėje verda diskusijos apie prekybą žmonėmis ir šio nusikaltimo aukas, visada girdimas ir Jūsų balsas. Kodėl būtent ši tema?

– Šios temos aktualumas, be abejo, susijęs su mano moksline veikla. Domėjimasis prekyba žmonėmis ir organizuotu nusikalstamumu visų pirma buvo mano mokslinių interesų sritis. Daktaro disertaciją apgyniau 2002 m. ir, žinoma, ji buvo apie organizuotą nusikalstamumą. Vėliau tas organizuotas nusikalstamumas išsiskaidė į atskiras sritis, t. y. atskirus nusikaltimus. Atsirado prekyba žmonėmis, o tai mane skatino domėtis toliau. Kai pradėjau dirbti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, natūraliai bylos, susijusios su prekyba žmonėmis, patekdavo man ir jose priimti sprendimai toliau skatina gilintis į šią problematiką.

– Kokia buvo Jūsų žinutė susitikime su popiežiumi?

– Savo pranešime akcentavau prekybą žmonėmis kaip ligą. Prilyginau ją vėžiui, kuris apėmęs visą pasaulį, ir tik bendros pastangos gali duoti gerų rezultatų. Žinoma, pasidalijau gerąja Lietuvos praktika kovojant su šiuo negatyviu socialiniu reiškiniu. Atkreipiau dėmesį į institucinę pagalbą aukoms, pareigūnų specializacijas ir galiausiai kaip teisėjas pasakiau, kad nusikaltėliai neišvengia baudžiamosios atsakomybės ir yra realiai nuteisiami laisvės atėmimo bausmėmis. Kaip teisininkas, išreiškiau solidarumą su kitų valstybių teisinių institucijų atstovais, teisėjais, palaikydamas šią iniciatyvą kovojant su šiuolaikine vergove. Beje, visi dalyviai pasirašė deklaraciją, nukreiptą prieš prekybą žmonėmis.

– Kokia šio nusikaltimo žmogaus laisvei istorija, ar tai seniai žinoma nusikalstama veika?
– Prekyba žmonėmis yra gana sena nusikalstama veika. Reikėtų paminėti, kad Lietuvoje baudžiamąją teisinę formą ji įgavo tik 1998 m., kai Baudžiamajame kodekse atsirado baudžiamoji atsakomybė už šią veiką. O pasaulinė jos istorija siekia vergijos laikus, kai intensyviai vyko prekyba žmonėmis. Senovės Romoje vergas buvo laikomas daiktu. Per amžius keitėsi tik šio nusikaltimo formos. Nustatyti šio reiškinio baudžiamąją atsakomybę nebuvo paprasta. Galimybė XX–XXI a. prekiauti žmonėmis atrodė neįtikėtina ir sunkiai įsivaizduojama, tačiau tai realiai vyksta.
– Tiesa, kad tai „nematomas“ nusikaltimas? Kas labiausiai apsunkina tyrimą?
– Prekyba žmonėmis iš tiesų priskiriama prie latentinių nusikaltimų. Jį atskleisti labai sudėtinga. Pačios aukos nesileidžia ir nesutinka bendradarbiauti su nusikaltimą bandančiomis ištirti institucijomis. Pats efektyviausias šios veikos atskleidimo būdas yra kriminalinės žvalgybos nuostatų taikymas. Šie metodai efektyviausiai padeda ištirti panašius nusikaltimus.
Prekeiviai žmonėmis stengiasi išvengti prievartinių aukos verbavimo metodų, bando įkalbėti auką, įtraukia ją į moralinį ir materialinį priklausomumą, įtikina, jog ji privalo atidirbti į ją investuotus pinigus. Nuteistieji paprastai neigia faktus, jog merginos buvo įbaugintos. Dažnai teigiama, kad pati nukentėjusioji ieškojo prostitutės darbo, o jie tik padėjo jį rasti.
Aukos verbuojamos pasitelkiant įvairias priemones: publikuojant skelbimus laikraščiuose/internete, užmezgant kontaktą interneto pokalbių svetainėse (Facebook, Skype, Twiter ir pan.), per pažinčių tarnybas, naktiniuose klubuose, siunčiant SMS žinutes, teikiant asmeninius pasiūlymus, pasinaudojant įdarbinimo agentūromis, per grožio bei modelių agentūras.
Paprastai prekeiviai žmonėmis nesutinka su teismų paskirtomis bausmėmis, nes jos, anot kasatorių, neatitinka nusikaltimų bei kaltininko asmenybės pavojingumo, todėl prieštarauja teisingumo principui.
– Kokia situacija Lietuvoje? Kaip atrodome tarp kitų Europos valstybių?

– Lyginant su kitomis valstybėmis, Lietuvoje pradėtų minėtos nusikalstamos veikos ikiteisminių tyrimų nėra labai daug. Europos Sąjungos valstybių kontekste neatrodome labai prastai. Geografiškai Lietuva yra kilmės šalis. Tai reiškia, kai moterys, vyrai ir vaikai, kurie susiję su šiuo negatyviu reiškiniu, išvežami būtent iš mūsų šalies į Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Skandinavijos šalis ir kt. Taip pat lietuviai Europoje yra labiau pasižymėję kaip prekeiviai žmonėmis. Jie nuolat bando užmegzti ryšius ir bendradarbiauja su nusikaltėliais iš Albanijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos ir kt.

Paskutiniais metais Lietuvoje baudžiamosios justicijos praktikoje nusistovėjo gerokai aiškesnis suvokimas apie šio nusikaltimo esmę, metodus, kuriais veikia prekeiviai žmonėmis. Sakyčiau, jog tai didžia dalimi yra mokslinių tyrimų, nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su prekybos žmonėmis aukomis, nuopelnas, be to, atliekama didžiulė šviečiamoji veikla šioje srityje.
Esame smarkiai pažengę į priekį, išmokę efektyviai tirti šias veikas. Džiugu, kad yra specializuoti pareigūnai. Tenka pripažinti, jog kartais net lazdą sugebame perlenkti susiedami kai kuriuos atvejus su prekyba žmonėmis, nors iš tiesų pagal tarptautinius teisės aktus tai net nevadinama prekyba žmonėmis arba nepapuola į tą sritį. Tai tik rodo, kad mūsų pareigūnų iniciatyva didžiulė.
– Kokie tai atvejai?
– Tai atvejai, kai nepakanka įrodymų, jog vis dėlto buvo prekiaujama žmogumi su tikslu jį išnaudoti tam tikroje srityje: ar tai būtų pornografija, ar nelegalus darbas. Tiesiog nėra išnaudotojiškumo požymio, kuris būdingas prekybai žmonėmis. Išnaudojimu galima pripažinti tik tokias naudojimosi kitu žmogumi formas, kurios pasižymi pakankamu pavojingumu, šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotos visuomenės taisyklėmis. Prekyboje žmonėmis nusikalstamoje veikoje išnaudojamo žmogaus valia palaužiama. Šiaip atrodome labai pažangiai ir pasaulyje esame žinomi, kaip nepaliekantys neišaiškinto nusikaltimo ir nenubausto nusikaltėlio.
– Nuo ko labiausiai priklauso šio nusikaltimo išaiškinimo sėkmė?
– Didžioji sėkmės dalis, kaip minėjau, priklauso nuo aukos. Tai nukentėję asmenys, kurie papuolė į prekybos žmonėmis tinklą. Įrodymų surinkimas priklauso nuo jų: ar kokybiškai duodami parodymai, ar jie tinkamai užfiksuojami. Labai svarbus bendruomenės vaidmuo. Norėtųsi, kad ji daugiau rodytų iniciatyvos, nebijodama vertinti prekeivių žmonėmis veiksmų, kaip pažeidžiančių asmens laisvę. Nusikaltimas, paliečiantis žmogaus gyvybę, sveikatą ir laisvę, yra labai pavojinga veika. Nebijokime rodyti iniciatyvos!
– Skamba ciniškai ir žiauriai, tačiau kokia prekė dabar populiariausia?
– Jeigu nusikaltimas susijęs su seksualinio pobūdžio paslaugomis ar fiktyviomis santuokomis, akivaizdu, kad tai moterys. Jei tai su priverstiniu darbu ir fizine jėga susijusios prekybos žmonėmis formos, tuomet – vyrai. Vagiliavimas ir narkotinių medžiagų platinimas, įtraukimas į kitas nusikalstamas veikas ar išnaudojimas pornografijai – vaikai, išmaldai prašyti – neįgalūs asmenys.
– Kokios institucijos įsitraukusios į kovą su šia problema?
– Čia dirba visas kompleksas institucijų ir žmonių, nes pavieniui nieko nenuveiksi. Turi kooperuotis visi: socialiniai darbuotojai, „Carito“ atstovai, psichologai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir, žinoma, teismai. Tik drauge dirbdamos visos institucijos gali įveikti šį neabejotinai neigiamą reiškinį, nes pavienis požiūris neefektyvus. Reikia paminėti, kad visame šiame procese gana ryškus bažnyčios vaidmuo. Jos funkcija šviečiamoji, labiau prevencinio pobūdžio. Turėdama autoritetą ir svarų žodį tarp valstybių, ji atkreipia dėmesį į pavojų žmogaus laisvei. Bažnyčia ne tik nuolat akcentuoja šią problemą ir būtinybę ją spręsti, bet ir padeda materialiai: suteikia aukoms gyvenamąsias vietas, prisideda finansiškai prie aukų sugrąžinimo į visuomenę ir teikia psichologinę pagalbą. Šio nusikaltimo aukos yra stipriai įbaugintos ir dažnai nepasitiki nei pareigūnais, nei psichologais. Pasitikėjimas bažnyčios atstovais kur kas didesnis.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2016-11-12, http://www.delfi.lt/news/daily/law/lietuvos-teisejas-susitiko-su-popieziumi-siuolaikine-vergove-lyg-liga.d?id=72838186