Dvi iš eilės DELFI paviešintos istorijos, kuriose svarbius vaidmenis vaidina ir dvasininkas, ir prokuroras, tik dar kartą atskleidė, jog seksualinio pobūdžio nusikaltimai Lietuvoje tampa vis didesne problema. Tačiau iki šiol nesutariama, kaip apsaugoti aukas, kaip užkardyti kelią tokiems nusikaltimams, nes teisinėje sistemoje yra labai daug spragų, o, panašu, kad jų užkaišioti bent kol kas neketinama.
DELFI paviešinta istorija apie paauglį Mantą ir jo esą intymią pažintį su Vilniaus arkivyskupijos kancleriu, parapijos kunigu Kęstučiu Palikša sukėlė tikrą skandalą Lietuvoje. Po publikacijos Generalinė prokuratūra nutarė patikrinti, ar pagrįstai buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl galimo privertimo lytiškai santykiauti su nepilnamečiu, o dėl vaikų pornografijos nuteistas ir teistumą nuslėpęs kunigas nusišalino nuo visų pareigų, apie įvykius katalikiškoje Lietuvoje buvo pranešta ir Vatikano vadovybei.
Mantas pasidalijo ir kita istorija. Jis papasakojo, kad prokuroras Dainis Kunigėlis, kuris palaikė kaltinimą byloje, kurioje vaikinas buvo teisiamas dėl vagystės, net įsiteisėjus nuosprendžiui nusivežė jį į atokią sodybą neva peržiūrėti bylos. Mantas slapta padarė garso įrašą, po kurio paviešinimo prokuroras pateikė prašymą pasitraukti iš pareigų.
Pagrindiniu abiejų istorijų dalyvis Mantas tvirtino, kad paviešindamas jas, tenorėjo apsaugoti kitus jaunus žmones nuo gresiančių pavojų.
„Praėjusią savaitę nuskambėjusi ta žinia, kuri mus visus sukrėtė, apie kunigo Palikšos nusikaltimus, jis nusišalino nuo pareigų, tas jo prašymas buvo patenkintas. Tada pradėjome vidinį tyrimą, kaip taip atsitiko, kad informacijos apie kratas, kurios vyko prieš metus, nežinojome, kad prieš daugiau nei pusę metų priimtas baudžiamasis nuosprendis dėl nepilnamečių pornografijos privačiame kompiuteryje, o mes nežinojome. Tą pačią dieną buvo pradėtas tyrimas, parašėme raštą prokuratūrai prašydami, kas mus informuotų apie visa tai, kokią galimą gauti informaciją apie priimtus sprendimus, kad mes galėtume tęsti tą bažnytinį kanoninį tyrimą, ką būtų reikėję daryti anksčiau, jei tą informaciją būtume turėję. Ir nebus per daug dar kartą pakartoti didžiulį apgailestavimą dėl to, kas yra atsitikę, kad mūsų įsipareigojimas, rūpestis, kad tuos žmones, kuriuos palietė, nukentėjusius ar nukentėjusį, padaryti viską, kas priklauso, kad jiems būtų padėta“, -DELFI TV laidoje „Iš esmės“ kalbėjo Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas Poniškaitis.
Paklaustas, kokių rezultatų dar galima tikėtis iš kanoninio tyrimo, jis teigė, kad nuo jo priklauso ir atitinkamos pasekmės.
„Turime patvirtintą tvarką, kaip turime elgtis, kaip reaguojame, kai pasiekia informacija apie seksualinio pobūdžio nusikaltimą, kurį atliko dvasininkas. Tai yra nusikaltimas, už kurį atsako dvasininkas ir pagal Baudžiamąjį kodeksą, tyrimą atlieka prokuratūra, ir mums svarbu to tyrimo rezultatai. Tačiau kai kurie dalykai pagal valstybės įstatymus gali būtu netraktuojami kaip nusikaltimas, o pagal bažnytinius nusikaltimus jie yra nusikaltimai, ir tada atitinkamos pasekmės. Kunigas, jei padaryta veikla, kuri nėra nusikaltimas, kalbame apie seksualiniu santykius su pilnamečiu, pagal bažnytinę tvarką tokie dalykai negali būtu. Todėl priklausomai nuo atvejo yra ir pasekmės, gali būti nuo kunigo suspendavimo. Priklauso nuo to, koks konkrečiai padarytas nusikaltimas pagal bažnytinę tvarką“, – aiškino A. Poniškaitis.
Jis teigė, jog kai buvo paviešinti kunigo K. Palikšos nusikaltimai vyskupui su juo teko bendrauti tik žinutėmis. „Iš esmės tas bendravimas tam kartui baigėsi tuo, kad sakiau, jog kreiptųsi, jei ko reikėtų iš mūsų pusės. O vykstant bažnytiniam tyrimui, su juo bus kontaktuojama, jis bus kviečiamas į pokalbius. Šiuo metu jis neina pareigų ir yra kažkur savo patalpose, tiek žinau“, – teigė vyskupas.
Pasiuntė į kalėjimą
Kai DELFI paviešino kunigo ir nepilnamečio santykius, Generalinė prokuratūra nutarė patikrinti, ar pagrįstai buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl galimo privertimo lytiškai santykiauti su nepilnamečiu.
„Tas tyrimas buvo iš dviejų dalių. Viena dalis, susijusi su pornografiniu turiniu, baigta baudžiamuoju įsakymu, o kita dalis dėl galimo nepilnamečio tvirkinimo buvo nutraukta nukentėjusiam ir kaltinamajam susitaikius. Šiuo metu, kai tas asmuo, kuris buvo nukentėjęs prieš tai buvusiame tyrime, atsirado kitame tyrime, kuris susijęs su prokuroru, tai akivaizdu, kad dabar skiriame dėmesį asmenims. Tai dabar vyksta priimtų procesinių sprendimų patikrinimas prokuratūros lygmenyje. Tai reiškia, kad Generalinė prokuratūra patikrins tuos vykusius procesus ir priimtus sprendimus, ir arba įsitikins, kad jie buvo teisėti ir pagrįsti, o jei ne, tai gali būti atnaujinti, jei atsiras pagrindas“, – teigė generalinės prokurorės pavaduotojas Saulius Verseckas.
Minėtas paauglys Mantas šiuo metu atlieka leisvės atėmimo bausmę už vagystę iš kunigo, kuris buvo kaltinamas jo tvirkinimu. Vaikinas tvirtino, kad iš keršto pavogė kelis tūkstančius eurų. Realiai vaikiną už grotų pasiuntė apeliacinį skundą surašęs prokuroras D. Kunigėlis, kuris vaikiną, jau įsiteisėjus nuosprendžiui, vežėsi į sodybą, o joje elgėsi išties skandalingai.
Iš tokios viešos informacijos kyla abejonės, kad dėl dabartinės vaikino situacijos galėjo turėti įtakos minėtas prokuroras, kuris ir parašė apeliacinį skundą.
„Šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas, tai nieko viešai komentuoti negalime. Tik galiu patvirtinti, kad po šio prokuroro apeliacinio skundo šis asmuo buvo nuteistas realiai laisvės atėmimo bausme“, – teigė S. Verseckas.
Šiuo metu prokuroras D. Kunigėlis yra nušalintas nuo pareigų, jokie įtarimai jam kol kas nėra įteikti.
Ginant auką, saugomas nusikaltėlis
Seksualinio pobūdžio nusikaltimai išskirtiniai tuo, kad apie juos visuomenė sužino pakankamai retai, nes dėl aukų apsaugos jie yra itin uždari. Ar visuomenė turi teisę apie tai žinoti?
„Mano akimis, tai pats tikriausias visuomenės interesas. Ir savo redakcijai sakiau, ir daugeliui kitų žmonių praėjusią savaitę, kuri buvo labai nelengva emociškai, nes padaryti tai, ką padarė Dainius Sinkevičius, kainuoja ne tik labai daug laiko, žinių, bet ir emociškai labai nelengva – pirmoji publikacija drebino bažnyčią, o antroji prokuratūrą. Mano akimis, tai pati tikriausia žiniasklaidos misija, nes jei ne DELFI, tai visuomenė viso to nežinotų ir šitų diskusijų negirdėtume, kunigas toliau dirbtų, prokuroras toliau tirtų bylas, o tos aukos, kurių galimai yra ir daugiau, jos ir toliau liktų aukomis ir manytų, kad sistema yra tokia baisi ir ydinga, kur auka yra beteisė. Prisiminkime tą vaikiną, kuris sutiko liudyti, jis nuo pat pradžių yra silpnesnioji visuomenės dalis, nes jis iš globos namų. Tai vieno žmogaus istorija, kuri parodo daugybę mūsų visuomenės spragų, ydų. 15 metų vaikinas turėjo santykius su suaugusiu vyru, niekam dėl jo galvos neskaudėjo. Jis turėjęs mažareikšmių bylų, vadinasi, pati sistema jo pati niekaip nebandė traukti. Tada jis pavogė pinigus iš keršto kunigui ir Temidė nusprendė, kad geriausia vieta jam yra kalėjimas. Čia toks atviras klausimas, ar jam tikrai tai geriausia vieta. Ir džiaugiuosi, kad jis kreipėsi į DELFI“, – kalbėjo naujienų portalo DELFI vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė.
Tačiau ji neslėpė, kad net ir tada, kai yra aiškus viešasis interesas, kyla daug klausimų, ar galima viešinti jautrias istorijas, nes Lietuvoje yra daug teisinių ribojimų.
„Su morale tvarkomės per etikos kodekstą. Šioje istorijoje buvo akivaizdus viešasis interesas ir čia diskusijų nebuvo. Tačiau yra daug įstatymų ribojimų. Tačiau yra daug įstatymų ribojimų, pavyzdžiui Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos viešojoje erdvėje poveikio įstatymas, kuris jau įvardijamas pertekliniu. Ir tas pats amžinas neišspręstas klausimas, kai seksualinių nusikaltimų atvejais ginant auką sykiu ginamas ir nusikaltėlis, nes bylos yra uždaros. Seksualiniai nusikaltimai yra labai latentiniai nusikaltimai, kai nusikaltimai kartojasi, žmogus yra teistas už nepilnamečių tvirkinimą, eina nauji liudijimai, bet niekas nežinojo, kad tas žmogus teisitas, ir jis toliau dirba su ta visuomenės grupe, prieš kurią buvo nusiklatęs“, – problemas vardijo R. Lukaitytė-Vnarauskienė.
Dar daugiau problemų atskleidė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. Anot jos, išties didelė problema ta, kad trūksta viešumo.
„Mums nereikia detalių, vardų, pavardžių, bet mes norime žinoti tendencijas, paveikslą. Ar čia nacionaliniam saugumui yra grėsmė, jei mes sužinosime, kad per trejus metus daugiau kaltinimų pateikta kunigams, gydytojams, prokurorams, treneriams? Kodėl negalime šito žinoti? Mes nežinome realybės tų berniukų ir mergaičių, mes nežinome, kodėl aštuonmečiai, devynmečiai parsidavinėja, kodėl paaugliai, nors ir neapkenčia savo prievartautojų, bet negali be jų. Jei mes kalbame apie seksualinių nusikaltėlių registrą, tai tas registras yra ne tam, kad pagainiotume kažkurį sluoksnį, mums registras reikalingas tam, kad mes norime apsaugoti aukas. Visose šalyse, kur kūrėsi tas registras, buvo galvojama nuo aukų, o ne nuo to, kokias teises pažeisime nusikaltimą atlikusių žmonių, kaip mažoje šalyje jiems neaugu. Tai manau kad mūsų šalyje diskusijos net neprasidėjo, ne nuo to galo. Giriu Generalinę prokuratūrą, kaip ji sureagavo šioje situacijoje, jie nesigynė, jie pripažino. Bet jei vaikinukas, kuris iš keršto paėmė pinigus, šiandien nuteisiamas realiai laisvės atėmimo bausme, ir mums atrodo, kad čia viskas gerai, tai manau, kad mes net nepradėjome diskutuoti apie tai, kas čia vyksta“, – kalbėjo K. Mišinienė.
S. Verseckas teigė, jog tikrai nerenkama statistika, kiek kokios profesijos žmonių nusikalsta, o bendrieji statistiniai duomenys tikrai nėra slepiami. „Jei kalbėsime apie nusikaltimus su vaikų seksualiniais išnaudojimais, 2020 tokių buvo 172, 2021m. – 223, 2022m. – 199.
Tendencija matosi, kad statistiškai lygmuo nei per daug kyla, nei per daug leidžiasi. Maždaug apie 100 bylų kismet perduodama teismams, panašiai tiek tyrimų nutraukiama, nes į kievieną signalą reaguojama rimtai, bet ne visi faktai ir pasitvirtina. Suprantu visuomenės norą žinoti, bet mes turime subtilias sitaucijas. Jei pradėsime kiekvieną bylą analizuoti viešai, tai pagalvokime apie aukas, vaikus, jie taps viešų diskusijų objektais. Kaltinamieji yra suaugę žmonės, bet nukenčia vaikai”, – konstatavo S. Verseckas.
Paklaustas, kaip jaučiasi prokuroras, kuris bylą ir seksualiniais nusikaltimais prieš vaikus kaltinamas asmuo buvo nuteistas, tačiau po kurio laiko naujas tyrimas su jo pavarde vėl atsiranda ant stalo, S. Verseckas teigė, kadi r dabar tikrai įmanoma pasiekti, kad tokie asmenys nedirbtų su vaikais.
“Matyt, čia Kauno garsiausias atvejis, jis nuolat daro tokius nusikaltimus, jie kartojasi. Prieiname prie to fakto, ar reikalingas kažkoks registras. Toks nusikaltimą padariusių asmenų registras egzistuoja, kuris iš esmės ir turėtų teikti informaciją, jei asmuo darbinasi į pareigas, tai organizacija turėtų pasiteirauti, ar jis nėra baustas už tokius nusikaltimus, tiek pats asmuo turėtų pristatyti pažymą. Bet registras negali būti specializuotas ir viešas, kad neteptų viešų linčio teismų ar kažkokių persekiojimo objektų. Čia jautrūs dalykai”, – konstatavo prokuroras.
Piktina ketverius metus įstrigusi byla
„Mano požiūriu, kai saugome auką, tai savotiškas registras egzistuoja, kas bent jau susiję su darbo santykiais. Jei ateina dirbti į stovyklą, turi duoti užklausą į ministeriją, ir ji turi atsakyti, tėvai gali reikalauti direktoriaus, kad tokia pažyma būtų. Problema atsiranda ten, kai mes neturime darbinių santykių, tada turime tas detales. Kai sako, kokios tendencijos, tai pats geriausias metas buvo šito tūkstanmečio sandūroje, nes bylų buvo viena per dvejus metus. Tada ir tyrimus dariau, tada stebėjausi, kiek pedofilų yra Norvegijoje, Belgijoje. Bet ar tai reiškia, kad pas mus 200 kartų pablogėjo situacija, abejočiau. Manau, kad kaip tik tada visi šitie atvejai, kurie iškapstomi, pateikiami žiniasklaidos pagalba, tai šioje vietoje manau, kad einame saugesnio gyvenimo keliu, nes tie pažeidėjai turi mažiau šansų vaikščioti dugnu ir dumble”, – teigė Seimo narys, vaikų psichiatras Linas Slušnys.
Tačiau kaip realiai apsaugoti aukas, kaip užkirsti kelią tokiems nusikaltimams? Anot L. Slušnio, naivu tikėtis, kad seksualinio pobūdžio nusikaltimai prieš vaikus išnyks.
“Galiu garantuoti, kad tokių atvejų, kaip šio vaikino istorija, išlįs kasmet. Kai žmogus užauga, jis įgauna jėgos, savivertės pradėti tai kalbėti, kas buvo, kaip jis blogai jautėsi. Kad ir kaip anekdotiškai skambėtų, pedofilai realiai parodo meilė vaikui. Taip, tai didžiausia kiaulystė, jų noras patirti orgazmą, mediciniškai tai ir nusikaltimas, ir priklausomybė tam tikra, smegenyse jiems įsijungia pojūtis, noras patirti orgazmą ir patirti tokiu būdu. Kaip medikui man viskas aišku ir kvaila, kad suaugę žmonės nevaldo savo impulsų. Tie vaikai dar nevaldo daugelio dalykų. Bet ar mes pastebėsime, dalis užsimerkiame, nepastebime, o kai ateiname į bylas, manau, kad šio jaunuolio problema ta, kad jis neturėjo gerų advokatų, o kitoje pusėje buvo geri advokatai. Ir čia teisinės sistemos problemos“, – teigė L. Slušnys, akcentavęs, jog aukoms labiau galėtų padėti nevyriausybinės organizacijos.
Tačiau K. Mišinienė teigė, kad nevyriausybininkams, nors jie ir labai nori padėti, neleidžiama to daryti. „Šiandien turime vieną pavardę, kur ketverius metus Vakarų Lietuvoje niekaip neužsibaigia pirmos instancijos teismas. Dėl Viktoro Usovo 13, kuris kaltinamas tvirkinęs 13 berniukų. Vyksta įvairiausi žaidimai, manipuliacijos ir niekaip negalime pajudėti iš mirties taško. Mes vykome į Klaipėda, apygardos prokuratūroje subūrėme pasitarimą su prokurorais, vaiko teisių specialistais, prašėme, kad atiduokite tas aukas mums, mes pasamdysime gerus advokatus, mes turime gerus patyrusius psichologus. Visi geležiniais veidais atkirto, kad negalima, įstatymai neleidžia perduoti tų aukų. Dabar visos aukos išsisklaidė, numojo ranka ir nesitiki teisingumo. O čia buvo pasidalijimo informacija klausimas, mes matėme valstybės advokatus, kurie krapštydami nosį tuos vaikus atstovavo. Ir mes norėjome apsiūlyti patyrusius vaikų advokatus. O rezultatas toks, kad ketverius metus įklimpęs procesas“, – piktinosi K. Mišinienė.
S. Verseckas aiškino, jog Lietuvos teisinė sistema paremta tuo, kad auką gina tėvai, o valstybė tai daro per savo institucijas. „Jei tie žmonės savo pareigas vykdo netinkamai, nekokybiškai, aplaidžiai, tai čia yra tų žmonių problema. Dėl paminėto noro įsitraukti nevyriausybinėms organizacijoms, tai reikalinga įstatyminė bazė. Diskusija apie tai vyksta ir europiniu lygmeniu. Planuojama direktyva ar reglamentas, kad būtų galima suteikti nevyriausybinėms organizacijoms galimybę dalyvauti šiuose procesuose. Bet ten yra du aspektai: kad dalyvautų kaip aukos atstovai arba kaip ekspertai“, – informavo S. Verseckas.
K. Mišinienė teigė, jog nevyriausybinės organizacijos puikiai įsiliejo į prekybos žmonėmis aukų gynybą. „Tad dviratis jau yra išrastas ir išradinėti nebereikia. Nevyriausybininkai tampa lydinčiaisiais asmenimis ir mes dalyvaujame uždaruose procesuose. Mes norime sukurti kažkokią koordinacinę tarnybą, palydą, advokatą pasamdyti, pažiūrėti, ar pas psichologą nuėjo. Mums tikrai nereikia įsiveržti į teismo procesą. Mes siekiame bendros sistemos, kurios šiandien neturime“, – pasiūlymus, kaip kuo geriau apginti aukas, teikė K. Mišinienė.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2023-05-30, https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kuniga-ir-prokurora-demaskaves-vaikinas-isryskino-sokiruojancius-dalykus-neabejoja-kad-tai-ne-pabaiga.d?id=93508599