Taip, yra. Apie tai žino policijos tyrėjai, bylų prokurorai, teisėjai ir taip pat, deja, aukos.
Vienas žalojo, plėšė, prievartavo visą savo sąmoningą gyvenimą, teistas 12 kartų, kitas – 15 kartų, nors jam nėra dar ir keturiasdešimties, trečias ieškojo tik vyresnio amžiaus moterų, visada po prievartos akto pjaustė aukos lytinius organus.
Pastaruoju metu nemažai kalbame apie seksualinį smurtą artimoje aplinkoje, labai teisingai, jo ten tikrai yra, jis sunkiai atpažįstamas, gali tęstis ilgus metus.
Bet ką visuomenė, išskyrus kelias gąsdinančias eilutes kriminalinėse suvestinėse, girdi ir žino apie pabaisas, ieškančias eilinės aukos miestų parkuose, viešuosiuose tualetuose, gatvių tarpuvartėse?
Į Klaipėdą šių metų balandžio 8 dieną grįžo pavojingas recidyvistas, nuo 18 metų vienas ir su bendrais tykodavęs, užpuldavęs, žiauriai sumušdavęs ir išprievartaudavęs tiek jaunutes mergaites, tiek garbingo amžiaus senjores. Beveik visi šio prievartautojo nusikaltimai įvyko tose pačiose vietose, jo „pamėgtame“ parkelyje, netoli jo paties namų.
O štai balandžio 14 dieną jau išgirdome apie naują šio žmogaus įvykdytą užpuolimą, ir vėl tas pats parkas, ta pati vakaro valanda!
Palaukit, o tai kaip mūsų šalyje veikia prevencinės aukų apsaugos sistemos, ar jos iš viso yra? Įkalinimo įstaiga, išleisdama tokį serijinį prievartautoją laisvėn, nenori, negali įspėti vietos bendruomenės apie joje vėl apsigyventi planuojantį pavojingą asmenį? Kalbame juk ne apie smulkų kišenvagį, o apie žmogų, kuris vienoje iš bylų yra prisipažinęs, jog jį seksualiai jaudina aukų kraujas…
Negi vienintelė žinutė, kurią kokia nors tarnyba „išsteni“ mieste, yra – „moterys, nevaikščiokite sutemus po šią miesto dalį“?
Mes ne vienerius metus bandome aiškintis, kodėl panašiais atvejais yra taip sudėtinga įkalinimo įstaigai, policijai, savivaldybei bendradarbiauti ir sukurti galimų aukų apsaugos sistemą. Deja, atsakymai yra banalūs ir formalūs – nėra reikiamų teisės aktų, nėra ir jokio intereso juos kurti ir priimti, visi labai užsiėmę, o ir tokių „nepataisomų“ prievartautojų šalyje nedaug.
“Įkalinimo įstaiga, išleisdama tokį serijinį prievartautoją laisvėn, nenori, negali įspėti vietos bendruomenės apie joje vėl apsigyventi planuojantį pavojingą asmenį?”
Keli žodžiai apie „nepataisomumą“ asmenų, jaučiančių neįveikiamą potraukį seksualiniam smurtui.
Reikia pripažinti, jog dalis šių nusikaltėlių akivaizdžiai turi nediagnozuotų psichikos sutrikimų – apie tai byloja jų veiksmai tiek per nusikaltimą, tiek po jo. Tikrai nesuprantu, kodėl būtent teismai čia „užmerkia akis“, nuteisdami, pavyzdžiui, žmogų n-ąjį kartą porai metų, nors pavarčius jo ankstesnių nusikaltimų bylas, aiškiai matyti, kad įkalinimas neduoda jokių rezultatų, liguistas elgesys tik stiprėja?
Tačiau kitais atvejais kalbame apie situaciją, asmens laikyseną, kurią tikrai būtų galima koreguoti elgesio keitimo programomis – bet ar jos egzistuoja kalėjimuose? Norėčiau išgirsti nuoširdžią Teisingumo ministerijos poziciją šiuo klausimu, ar 2024 metais yra kokia nors rimtesnė metodika dėl darbo su ilgamečiais prievartautojais, ar yra įkalinimo įstaigose specialistų, galinčių dirbti su jais?
Pikta, jog mūsų politikai trypčioja vietoje dėl Seksualinių nusikaltėlių registro, vieni jų kartoja tinginčių dirbti valdininkų žodžius, kad „kažkas panašaus jau yra sukurta, tik neveikia, gaila“, kiti nerimauja, jog registras gali pažeisti prievartautojų teises, dar kitiems ši tema „labai baisi, gal geriau apie mūsų pasiekimus kalbėkime…“
Tad kol kas – atsiprašau už tiesumą – belieka laukti naujų aukų. Vieni nusikaltimus tirsime, kiti rūpinsimės pagalba aukoms, guosime ir palaikysime jas, mokysime nepalūžti.
O visuomenė, kartu su visais ekspertais, savivaldybių ir ministerijų klerkais eilinį kartą klausydamiesi nusikaltimų suvestinės, lengviau atidus – „juk ne mane ar mano brangų žmogų…“
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2024-04-24, https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2257092/kristina-misiniene-ar-lietuvoje-yra-serijiniu-seksualiniu-prievartautoju