Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) duomenimis, bėgdami nuo karo, į Lietuvą atvyko per 82 tūkst. ukrainiečių. Apie 29,5 tūkst. migrantų įsidarbino Lietuvos įmonėse, tačiau dėl menko teisinio raštingumo, kalbos barjero, būdami finansiškai pažeidžiami, jie dažnai atsiduria nesąžiningų darbdavių pinklėse, tampa prekybos žmonėmis taikiniais.
Vykdydami projektą „Strateginė partnerystė. Nuo pabėgėlio iki darbuotojo“, KOPŽI atstovai keliauja po Lietuvos savivaldybes, kuriose siekia atkreipti dėmesį į migrantų pažeidžiamumo problemas. Balandžio 10 d. KOPŽI apskrito stalo diskusijai pakvietė ir Prienų rajono savivaldos, švietimo ir nevyriausybinių organizacijų atstovus, socialinius darbuotojus, pareigūnus, Užimtumo tarnybos specialistus ir kt.
Kaip pastebi diskusijoje dalyvavusi Prienų rajono savivaldybės vicemerė Laimutė Jančiukienė, neretai prekybą žmonėmis visuomenė suvokia ganėtinai siaurai, nors iš tiesų jos formų yra labai daug.
Dauguma šalių, vertindamos prekybos žmonėmis atvejus, remiasi Jungtinių Tautų Organizacijos suformuotu apibrėžimu, kuris nurodo, jog „prekyba žmonėmis – žmonių verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar jų priėmimas gąsdinant, panaudojant jėgą ar kitas prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu arba mokant ar priimant pinigus ar kitą naudą tam, kad būtų gautas kito tą žmogų kontroliuojančio asmens sutikimas siekiant išnaudoti. Išnaudojimas apima kitų asmenų išnaudojimą prostitucijos forma ir kitas seksualinio išnaudojimo formas, priverstinį darbą ar paslaugas, vergiją ar veiklą, panašią į vergiją, tarnystę ar organų pašalinimą“.
Anot KOPŽI vadovės Kristinos Mišinienės, tiesioginių prekybos žmonėmis atvejų, susijusių su Ukrainos karo pabėgėliais, Lietuvoje neužfiksuota, tačiau darbinis išnaudojimas yra viena dažniausių ir opiausių problemų. Iš savo praktikos K. Mišinienė teigia, jog darbo ginčų komisijose fiksuojami skundai, kai, pasinaudodami karo pabėgėlių pažeidžiamumu, kai kurie darbdaviai į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams neužtikrina tokių pačių darbo sąlygų bei moka mažesnį atlyginimą.
Komentuodama situaciją, Užimtumo tarnybos, Kauno KAD Prienų skyriaus vedėja Jūratė Radzevičienė pastebi, jog pirmaisiais metais darbdaviai rodė daugiau entuziazmo ir geranoriškumo: į darbą priimdavo ir nemokančius kalbos, ir neturinčius patirties konkrečioje srityje, tačiau šiandien tas entuziazmas yra sumažėjęs. „Galbūt tai susiję su nepatenkintais darbdavių lūkesčiais, o gal ir patys darbuotojai iš darbdavių tikėjosi kitokių sąlygų ir aplinkybių“, – svarsto UŽT Prienų skyriaus vedėja.
Pasak jos, daliai ukrainiečių susiradus darbus, daliai migravus į didesnius miestus, šiuo metu Prienų skyriuje registruota vos kelios dešimtys ukrainiečių. O iš jau įsidarbinusiųjų patirčių darbinio išnaudojimo bruožų Prienų rajone buvo galima įžvelgti dviem atvejais. Jie susiję su galimais atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimais.
Diskusijos dalyviai pastebi, jog dėl įvairių priežasčių darbą susirasti būna sunkiau moterims, atvykusioms su mažamečiais vaikais. Visų pirma dėl to, kad nėra kam palikti prižiūrėti vaikų, o antra, moterys, turinčios išsilavinimą, nori rasti darbą, atitinkantį jų turimą kvalifikaciją.
Siekiant integruoti karo pabėgėlius į darbo rinką ir visuomenę, UŽT organizuoja lietuvių kalbos kursus, kuriuos, diskusijoje dalyvavusių UŽT atstovių teigimu, dažniausiai renkasi tie, kurie mato savo ateitį Lietuvoje.
Išmokti kalbą svarbu ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams, tačiau Jiezno gimnazijos direktorė Neringa Zujienė pastebi, jog motyvacijos dažniausiai nerodo nei tėvai, nei vaikai. Anot direktorės, jos praktikoje yra pasitaikęs vos vienas atvejis, kai ukrainiečių šeima išties stengėsi išmokti bendrauti lietuviškai ir, pramokę mūsų kalbą, sėkmingai integravosi į bendruomenę. Visais kitais atvejais tokio noro tiesiog nėra… Pasak N. Zujienės, visi be išimties vaikai su tėvais bendrauja ne ukrainiečių, o rusų kalba. Patys tėvai, nepaisant specialistų rekomendacijos bendrauti lietuviškai ir taip greičiau pasiekti proveržį, prašo, kad su jų vaikais būtų bendraujama rusų kalba.
Minčiai, jog prie tokios situacijos prisidėjo ir mūsų „iš stalčių ištraukta“ rusų kalba, pritaria ir K. Mišinienė. Visgi KOPŽI vadovė ragina nepamiršti, jog kalbame apie ypač pažeidžiamą žmonių grupę, kurios psichologinę savijautą galime tik įsivaizduoti.
Emocinę ir psichologinę pagalbą Prienų krašte apsigyvenusioms ukrainiečių šeimoms teikiančios nevyriausybinės organizacijos „Gilės sodas“ atstovės atkreipė dėmesį, jog dauguma atvykusiųjų turėjo depresijos požymių, jiems reikėjo psichiatro pagalbos. Visgi, atėjus su poreikiu gauti emocinę paramą, išlįsdavo visai kitos problemos, pavyzdžiui, santykiai, nes kalbėti apie traumas reikia laiko ir „savo“ žmogaus. Toks žmogus „Gilės sode“ atsirado praėjusiais metais, kai čia pagalbą savo tautiečiams pradėjo teikti ukrainietė psichologė.
Tiesa, pastebima, kad poreikis išlieti emocijas atsirado gerokai vėliau, mat iš pradžių žmonėms buvo svarbiausia užtikrinti savo bazinius poreikius. Prie šios pagalbos prisidėjo ne tik suburta savanorių komanda, bet ir maltietė Lina Suchorukovienė, kuri rūpinosi humanitarine parama. Po darbo valandų lankiusi ukrainiečių šeimas šiandien Lina pripažįsta, jog teko ne tik paramą pristatyti, bet ir prie jų skaudulių prisiliesti ar ašarą nubraukti.
Savanoriams teko ne tik emocine ar humanitarine parama pasirūpinti, bet ir, pasitelkiant į pagalbą Prienų r. policijos komisariato pareigūnes, padėti suprasti įstatymų skirtumus. Ypač susijusius su vaikų priežiūra, mat būta atvejų, kai mamos mažamečius vaikus palieka prižiūrėti vyresniems nepilnamečiams broliams ir seserims.
Diskusijos metu daug kalbėta apie problemas, tačiau yra ir gerųjų pavyzdžių. Pavyzdžiui, UŽT atstovės džiaugėsi vienos mamos gebėjimu suderinti 1,5 m. vaiko auginimą su darbu arba inžinerijos mokslų išsilavinimą turinčios moters ryžtą pasilikti miestelyje, kuriame ramu ir saugu, nepaisant to, jog teks dirbti žemesnės kvalifikacijos darbą. Ir tai tik keletas pavyzdžių, kai į mūsų kraštą atvykę karo pabėgėliai sėkmingai integravosi į bendruomenę.
Rimantė Jančauskaitė
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2024-04-16, https://www.gyvenimas.eu/2024/04/16/kol-vieni-stengiasi-padeti-kiti-naudojasi-pazeidziamumu/