Galime lengviau atsikvėpti – didelėje nepilnamečių tvirkinimo ir prievartavimo byloje visos septynios aukos pagaliau susitvarkė joms priteistą žalą ir išmokos kai kurias jų jau pasiekė.
Keista, jog niekas nekelia klausimo, kodėl nukentėjusieji nededa pastangų gauti šią jiems priklausančią kompensaciją – negi nereikalingas tas priteistas tūkstantis už ilgus metus prievartavimo, kančios?
Labai aiškiai matome, jog kelias iki „tų pinigų” yra toks ilgas ir klampus, jog labiau reiktų stebėtis, jog aukos sugeba jį nueiti, negu kad kodėl jos to nepadaro.
Kreipimasis į valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą dėl vykdymo išlaidų padengimo → tada bėgte pas antstolius ir derėjimasis su jais dėl priteistų pinigų išieškojimo ( šie gerieji žmonės kratosi tokio darbelio, nes valstybė nedosniai užmoka išieškojimo išlaidas) → praėjus laikui ir pamačius, kad nuteistasis yra nemokus ( užtenka jam pervesti bent pora eurų ir jis laikomas jau mokiu), maldaujama antstolio pažymos, kad būtų galima → kreiptis į Teisingumo ministerijai priklausantį Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuris, vėlgi, turi savo sąrašą ir savo limitus.
Ir kiekviename etape privaloma pateikti kalnus asmeninių ir teisinių dokumentų, kuriuos reikia susirinkti iš įvairių tarnybų.
Paskaičiavome, jog iš paskutinių 50 mūsų centro klientų tik 2 savarankiškai praėjo šį procesą, už likusius mes pildėme prašymus, rinkome dokumentus, bendravome su antstoliais, ministerija ir pan.
Bet ar taip turėtų būti, kodėl absurdiškam popierizmui leidžiama sunaikinti pasiektą teisingumą?