Pedofilą patėvį įskundusi mergaitė su juo turėjo gyventi iki teismo proceso pabaigos, o vėliau buvo priversta pasakyti, kad viską išsigalvojo. “Mama liepė sakyti, kad jis nieko nedarė”, – “Kauno dienai” pasakojo ketverius metus girto patėvio žaginta mergina.
Pasiilgsta brolio
Septyniolikmetė Miglė (tikrasis merginos vardas redakcijai žinomas) šį rugsėjį išvyko iš namų mokytis kirpėjos amato, tačiau kiekvieną savaitgalį stengiasi grįžti pas mažametį broliuką ir mamą.
“Labiausiai pasiilgstu brolio. O ant mamos nepykstu. Kam tuos nervus gadinti”, –nusigręžė Miglė.
Apie patėvį, žaginimą, seksualinį priekabiavimą, artimųjų spaudimą ir procesus, kurie prasidėjo viskam išaiškėjus, Miglė nenorėjo kalbėti.
“Nervinuosi, kai apie tai kalbu”, – atvirai kalbėjo Miglė.
Ji nebegali suskaičiuoti, kiek kartų viską pasakojo socialiniams darbuotojams, policijos pareigūnams, teismui.
“Kas iš to? Vis tiek jį tik po dvejų metų uždarė”, – ranka numojo mergina.
Teismo laukiantis pedofilas su savo auka gyveno vienuose namuose. Galų gale, prieš metus, jis buvo nubaustas devynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas šią vasarą nutarė, kad neužtenka išžaginimo įrodymų, todėl bausmę sutrumpino beveik dešimt kartų. Vyras į laisvę išėjo pirmosiomis spalio dienomis.
“Nebijau, bet manau, kad susitiksime. Aš vis pas jo mamą užeinu. Kai teisme pasakiau, kad melavau, su ja pradėjome gerai sutarti”, – pasakojo Miglė.
Svarbiausiu Apeliacinio teismo sprendimo argumentu tapo nuo artimųjų spaudimo pavargusios Miglės pasirašytas raštas, kuriame teigiama, kad ji viską išsigalvojo. “Viskas nusibodo, todėl taip ir pasakiau”, – sakė mergina.
Prievartautojas neišsikraustė
Miglė pasakoja, kad patėvis ją pirmą kartą išžagino, kai jai buvo dešimt metų.
“Lįsdavo tik girtas. Su blaiviu buvo galima susišnekėti”, – prisiminė mergina. Ji ilgai niekam nepasakojo apie patėvio prievartą, nes šis prigrasino laikyti liežuvį už dantų. Paslaptis išaiškėjo, kai Miglė nuėjo į mokyklą su mėlyne po akimi. Mergaitė pedagogams aiškino, kad mamos sugyventinis ją užgavo netyčia, tačiau mokyklos darbuotojai primygtinai ėmė klausinėti, ar Miglė namuose neskriaudžiama.
“Pradėjau verkti ir papasakojau, kad jau ketverius metus jis prie manęs lenda”, –pasakojo Miglė.
Mergaitė atsidūrė vaikų globos namuose, kuriuose gana greitai apsiprato, tačiau nesugebėjo atsispirti mamos vilionėms grįžti namo – pernelyg buvo pasiilgusi jos ir brolio. Dukrą atgavusi motina pasižadėjo, kad mergaitei nebeteks susitikti su nepilnametės žaginimu ir seksualiniu prievartavimu kaltinamu vyru. Tačiau patėvis jų namuose gyveno kaip gyvenęs, tik pasislėpdavo, kai atvykdavo Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai.
“Tai yra mažas kaimas, todėl nemanau, kad kaimynams buvo didelė paslaptis, jog patėvis grįžo. Manau, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai tą nesunkiai galėjo sužinoti”, – pastebėjo Lietuvos “Carito” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” socialinė darbuotoja Jolita Juškevičienė.
Neatlaikė spaudimo
Miglės mama neišdrįso išguiti sugyventinio, tačiau dukros vienos su juo nebepalikdavo. Vyras prie Miglės nebelįsdavo, o praėjusių metų lapkritį buvo suimtas Kauno apygardos teismo salėje. Nuteistojo advokatas nedelsdamas metė visas jėgas, kad mergaitė pasakytų, jog viską išsigalvojo. Ją ėmė įkalbinėjo patėvio motina, Miglės mama, net draugė. Galų gale merginai buvo pakištas dokumentas, kuriame parašyta, kad ji viską išsigalvoja, taip keršydama mamai, su kuria buvo susipykusi. Miglė pasirašė.
“Dėl brolio”, – nunarinusi galvą tarė mergina.
“Kad brolis tėvą turėtų?”, – paklausė socialinė darbuotoja.
“Taip”, – atsakė Miglė.
Susitiko akis į akį
Mergina dar galėjo persigalvoti ir visą tiesą papasakoti Apeliaciniame teisme, tačiau nesugebėjo.
“Norėjau daug ką pasakyti, bet nieko nepasakiau. Jį pamačiau ir taip verkti pradėjau, kad net žodžiai užstrigo. Pasakiau, kad nieko nebuvo, tuo ir baigėsi”, – akis nudelbė Miglė. Merginai į pagalbą neatėjo nei mama, nei teismas, nei pareigūnai.
Daugybėje apklausų dalyvavusi Miglė pasakojo, kad jose nedalyvaudavo nei artimieji, nei socialiniai darbuotojai, tokiu būdu pažeidžiant nepilnamečių apklausoms keliamus reikalavimus. Apskritai teismo salėje auka su prievartautoju akis į akį neturėtų susitikti.
“Yra numatyta, kaip reikia elgtis tokiais atvejais, tačiau šis pavyzdys rodo, kad kai kurie įstatymai veikia tik popieriuje”, – apgailestavo J.Juškevičienė. Ji įsitikinusi, kad istorija galėjo pakrypti visai kita linkme, jei atsakingiau būtų dirbę Marijampolės savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai. Šie istoriją komentuoti atsisakė.
“Caritas” mūsų nekontroliuoja ir mes nieko neturime jiems aiškinti. Jei jie nori, gali ateiti pasikalbėti. O jokios informacijos neteiksiu, nes esu nuo jų nukentėjusi, o jūsų nepažįstu”, – “Kauno dienai” kalbėjo skyriaus vedėja Nijolė Popierienė.
Miglė pasakojo, kad apie daugelį sutiktų specialistų ir pareigūnų susidarė blogą nuomonę, tačiau nesigaili, kad ryžosi papasakoti apie patiriamą skriaudą. Prievartautojas prie jos nebesiartino, o ir grįžtančio iš kalėjimo jo niekas nebelaukia – namuose gyvena kitas motinos sugyventinis.
“O ir mano draugas mane apgintų. Jis vienintelis manęs nenervina”, – nusišypsojo Miglė.
Įžvalgos: J.Juškevičienė pastebėjo, kad Miglė nesulaukė tos pagalbos, kuri turėjo būti suteikta.
Instrumentai yra, bet jie nenaudojami
Panašių į Miglės istorijų Lietuvoje yra ne viena, tačiau daugeliu atvejų prievartautojo siekiams daryti įtaką aukos pasakojimui užkertamas kelias. Lietuvos “Carito” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” socialinė darbuotoja Jolita Juškevičienė pastebėjo, kad Miglės istorijoje minimi pareigūnai ir specialistai darbą atliko atmestinai. Jie nepasinaudojo visais įstatymų garantuotais instrumentais.
“Per ikiteisminį tyrimą ir teisme mergaitei atstovavo mama. O tai buvo viena iš klaidų, nes ji atstovavo ne nepilnametės dukros, o savo ir sugyventinio interesams. Kai mergaitė pakeitė savo pasakojimą, normaliai Miglei atstovaujantis žmogus turėjo ją stabdyti ir klausti, kodėl ji kardinaliai keičia poziciją. Tačiau to nebuvo kam padaryti”, –stebėjosi J.Juškevičienė.
– Kas tą turėjo padaryti?
– Pagal įstatymą vaikui atstovauja jo tėvai, bet jei tai nesutampa su vaiko interesais, įstatyminis atstovas turėtų būti kitas – Vaiko teisių apsaugos skyriaus.
– Ar jo atstovai dalyvavo visuose procesuose?
– Dabar net negalėčiau pasakyti. Siūlyčiau pačių Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų paklausti. Mane stebina jų lengvabūdiškumas ir pasitikėjimas. Mama pasakė, kad sugyventinis negyvens su vaiku, tuo viskas ir pasibaigė. Taip, jie atvažiuodavo patikrinti, bet aš nemanau, kad socialinė darbuotoja, kuri dirbo su šeima, negalėjo nesužinoti, kad patėvis grįžo. Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai matė, kad mama nėra mergaitės pusėje. Su ja turėjo aktyviau dirbti socialinis darbuotojas, psichologas, nes vien ateiti į teismą ir stoti prieš prievartautoją yra didžiulis išbandymas. Visai mergaitės šeimai turėtų būti teikiama intensyvi socialinė ir psichologinė pagalba. Taip pat niekas nedirbo su prievartautoju patėviu. Jis sau ramiai sėdėjo pas savo sugyventinę. Neabejoju, kad teismas jam nurodė nesiartinti tam tikru atstumu iki mergaitės ir iki jos namų, bet niekas nesidomėjo, kur jis yra.
– Ar yra daugiau tokių atvejų, kai vaiko mama būna prievartautojo pusėje?
– Yra.
– Tais atvejais mamos ir toliau atstovavo savo vaikams?
– Būna įvairiai. Jeigu pareigūnai mato ir sureaguoja, mamos teismuose vaikams nebeatstovauja. Tokia galimybė aiškiai apibrėžta įstatymuose, bet šiuo atveju ja nepasinaudota.
Komentarai
Gražina Sapiegienė
Psichologė-psichoterapeutė
Ypač didelį poveikį smurtas daro, kai vaikas neturi atramos, kai neturi kuo pasitikėti. Tada jis gelbėja save taip, kaip jam išeina. Dažniausiai į tokią situaciją patekusios merginos užima gynybinę poziciją – nieko nebuvo. Iš to, ką man pasakoja Miglė, jaučiama labai didelė praeities įtaka. Ji Miglę laiko. Atsiriboti nuo visko ir pradėti gyvenimą iš naujo labai sudėtinga. Ypač tai sunku padaryti, kai tavo amžius toks, kada bandoma suprasti, kas esi.
Būsimam suaugusiam žmogui padaryta labai didelė žala. Ji nepataisoma, to neištrinsi iš gyvenimo. Tas pėdsakas gali įgauti kitą spalvą, bet jis niekur nedings. Vis dėlto niekada apie žmogų negalvoju, kad jis gali būti prarastas negrįžtamai. Vilties yra. Jeigu Miglė kažkam pasipasakoja, jei kalba apie skaudžias gyvenimo detales, vadinasi, ne viskas prarasta. Reikėtų, kad ją suptų artimi žmonės, kurie būtų ramstis. To nėra. Tai blogiausias dalykas. Statistiškai dažniausiai ir suklumpa tokių šeimų vaikai, kuriose jie palikti likimo valiai.
Ką toliau daryti? Nutraukti ryšius su dirgikliu – mama – vienas iš variantų. Bet šiuo atveju brolis ir mama jai yra artimiausi žmonės. Tai yra šeima. Miglė turi tik tokią šeimą, kitokios ji nepažįsta. Šioje istorijoje išeitis turėtų būti kita – ilgas, nuolatinis įvairių institucijų darbas su ja. Jai reikia plėsti akiratį, rodyti, kad galima gyventi kitaip, kad tarp žmonių yra ir kitokie santykiai, kad artimi žmonės ne visada būna teisūs. Reikia rodyti kitą gyvenimo pusę, kurios ji nepažįsta. Prikurta daugybė institucijų, kurios tokiu atveju turi būti atsakingos už tam tikrus žingsnius. Pati sistema apsaugoti, apginti lyg ir neblogai sutvarkyta, bet žmonės, kurie užima pareigas ir dirba konkretų darbą, neatlieka to, ką privalo. Šiuo metu aš pati dirbu su keliais atvejais, kai akivaizdu, kad institucijos ne gelbėja, o daro žalą. Ne sukurta sistema bloga, o žmonės dirba blogai. Nežinau, kas dėl to kaltas. Gal abejingumas, gal požiūris, gal taip yra todėl, kad norint padėti vaikui, reikia daug dirbti.
Tadas Širvinskas
Publikuota 2013 m. spalio 23 d. www.kauno.diena.lt