Gerą pusmetį gyvenome įtampoje dėl atsitiktinės klaidos, Teisingumo ministerijos darbuotojo įveltos, priimant sprendimą dėl žalos atlyginimo iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo.
Jau pati konkretaus tyrimo eiga dėl nepilnamečių ir mažamečių tvirkinimo nežadėjo nieko gero – viskas vyko paskubomis, nenukreipiant vaikų pagalbai, niekas nepasirūpino ir aukų advokatais, taigi teismo metu nebuvo kreiptasi dėl žalos kompensavimo.
Mums vėliau teko aplankyti išsimėčiusias po visą šalį šeimas, įtikinėti jas iš naujo kreiptis į teismą, kovoti dėl jų vaikų patirtos žalos atlyginimo.
Dauguma šeimų tą ir padarė, visoms joms pavyko prisiteisti kad ir nedideles, bet vaikams priklausančias sumas.
Tačiau pamatyti tą tūkstantį ar du nuosprendyje – dar ne viskas, reikia juos gauti.
Kaip žinia, daugumoje tokių atvejų nusikaltėliai neturi jokio turto, įkalinti taip pat nieko neuždirba.
Valstybė yra įsipareigojusi nepalikti nukentėjusiųjų tokioje situacijoje vienų, per 2005 m. įsteigtą Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, pagal tam tikrą smurtinių nusikaltimų sąrašą yra išmokami priteisti pinigai.
Mūsų atveju bėda buvo ta, jog BK 153 str. (Jaunesnio negu 16 m. asmens tvirkinimas) tame sąraše nebuvo, tačiau valdininkas suklydo ir … išmokėjo kompensaciją šeimai, o praėjus kuriam laikui, atsiuntė laišką su reikalavimu grąžinti tuos pinigėlius…
Tūkstantis eurų šeimai, išvargintai nepriteklių, ilgo bylinėjimosi, nesuprantančiai, kodėl viena formuluotė patenka į fondo sąrašą, kita – ne, yra milžiniška suma.
Tikrai susirūpinusios diskutavome su ministerija apie neetišką „davimą-atsiėmimą”, tačiau šiandien galime pasidžiaugti, jog Teisingumo ministerija surado garbingą išeitį – pripažinti padarius klaidą ir nereikalauti kompensacijos grąžinimo.