Nuteistas už grupinį išprievartavimą moters, sutiktos viename iš vakarėlių, 40-metis prievartautojas užpylė visas teismų instancijas skundais.
Įstatymai numato galimybę gintis iki paskutinio, nebeskundžiamo teisėjo plaktuko kaukštelėjimo, tačiau koks baisus pasipiktinimas, neapykanta aukai sklinda iš tų rašliavų…
„Esu kaltinamas sudavęs ne mažiau 13 smūgių nukentėjusiajai į veido sritį, sulaužęs nosį – bet kodėl tada tiek mažai kraujo buvo visur?
Taip, santykiavome, bet abipusiu susitarimu, atrado, mat „žagintoją”, taigi visi žino, kad ji prostitutė!
Reikalauju neklausyti šios melagės, jei ji nuo mano smūgių buvo praradusi sąmonę, tai ką ji dabar čia gali prisiminti?!”
Panašūs įvykiai gerai atskleidžia brutalią seksualinės prievartos esmę – sutrypti, pažeminti ir nueiti, palikus kraujuojančią auką.
Ir nė krislo atgailos, net žinant, kad tai galėtų turėti įtakos bausmės termino ilgiui – mat „tokios” moterys yra niekas, tuščia vieta.
Jei aukos „ne” išprovokavo nevaldomą agresiją, ar neliudija tai apie ilgametį nebaudžiamumą, suformavusį „čia ir dabar” prievartautojo tipažą?