„Narkotikų platinimas yra šiandienos ir rytojaus tema – jau žinome nemažai atvejų, kai jauni žmonės išvežami dirbti į Airiją, tačiau čia yra priversti prekiauti narkotikais, – apie naują prekeivių žmonėmis pasipelnymo būdą trečiadienį DELFI TV konferencijoje prabilo socialinės programos „Parama prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė. – Iš tikrųjų jie į Airiją vyksta dirbti kokio nors jiems pasiūlyto darbo, bet vos tik atvyksta, iš karto jiems įteikiami pakeliai su narkotikais ir liepiama važiuoti prie mokyklų, į klubus. Jiems net nurodoma, kiek per dieną turi parduoti narkotinių medžiagų, kitaip grasinama, kad geruoju nesibaigs.“
Pasak jos, nemažai nuo prekeivių žmonėmis nukentėjusiųjų lietuvių net neišdrįsta kreiptis pagalbos į teisėsaugą – mano, kad situaciją tik dar labiau pablogins. „Ir tikrai labai daug žmonių lieka už borto, jie lieka neidentifikuoti, gelbėjasi savo jėgomis“, – liūdnus faktus dėstė K. Mišinienė.
Ji pažymėjo, kad vis daugiau nusikaltimų aukų patiria spaudimą iš juos nuskriaudusių nusikaltėlių – šie reikalauja, kad pakeistų parodymus. „Tai labai didelis iššūkis – mūsų valstybės pareiga yra užtikrinti nukentėjusiųjų saugumą, turime padaryti taip, kad jie pasitikėtų savo valstybe“, – socialinės programos vadovė pažymėjo, kad nusikaltimų aukoms valstybės institucijų darbuotojai siūlo laikinai glaustis nakvynės namuose – ten, kur ką tik iš įkalinimo įstaigų grįžo bausmes atlikę nusikaltėliai.
Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotojai nuo nusikaltėlių nukentėjusius žmones stengiasi apgyvendinti viešbučiuose, jeigu tuo metu turi pinigų, arba ieško vienuolynų, kurie sutiktų tokius žmones laikinai priglausti.
„Bet tai nėra išeitis, nes nukentėjusiojo apgyvendinimas nėra tik lovos suteikimas – su tokiu žmogumi turi būti dirbama, turi būti aplinka, kuri tave gydo, kuri tau padeda“, – pabrėžė K. Mišinienė.
„Kai prieš penkiolika metų pradėjome savo programą, net neįtarėme, į kokią košę pakliūsime, bet galime pasidžiaugti, kad yra daugybė sėkmės istorijų, o juk prieš tai žmonės buvo trypiami, moterys atvirai buvo vadinamos šiukšlėmis, sąvadautojai ir daugybė klientų su jomis darė ką tik norėjo, – sakė ji. – Virpina širdį ne tos istorijos, kai pralaimime, kartais dėl to ir pykstame, be galo būna labai skaudu, kai nusikaltėliai išeina iš teismo salės plojant ir džiūgaujant jų aplinkiniams, keliant rankas į viršų, kad mes laimėjome, esame išteisinti. Bet šioje situacijoje pralaimime ne tik mes, bet ir mūsų valstybė. Labiausiai širdį virpina sėkmės istorijos, kai žmonės buvo visiškai nurašyti, o sugebėjo atsistoti ant kojų. Visada prisimenu nepilnametės istoriją – ji buvo išvežta į užsienį, ėjo visiems iš rankų į rankas, buvo kraupiai prievartaujama, verčiama vartoti narkotikus, net sunku suvokti, kaip žmogus fiziškai išliko, kaip toks jaunas kūnelis galėjo pakelti prievartavimus, mušimus.
Bet ji grįžo į Lietuvą, davė parodymus ir Panevėžio prokurorų dėka byla pasiekė teismą, perėjo visas instancijas ir vis dėlto ši nepilnametė laimėjo – tie vyrukai su kostiumais, baltais marškinukais ir kaklaraiščiais, kurie bandė save parodyti kaip verslininkus, kad čia tiesiog verslas, jie užsienyje net buvo viešnamių savininkai, jie iki kiek buvo įsisukę – susidūrėme su pramone, industrija. Ir jie buvo nuteisti būtent šios sutrikusios, pasimetusios, sužalotos mergaitės dėka. Tarsi būdama niekas ji buvo tokia galinga ir atstovėjo, o mūsų valdininkai, kurie kartais problemą gali išspręsti tik pakėlę telefono ragelį, aiškina, kad nieko negali padaryti.“
Kalbėdama apie valstybės tarnautojus K. Mišinienė daug kritikos skyrė Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) darbuotojams – antradienį DELFI paskelbė straipsnį apie du nepilnamečius vaikinus iš Vilkaviškio rajono, kurie teigia, kad patyrė policijos pareigūnų smurtą. Dėl šio įvykio yra atliekamas ikiteisminis tyrimas.
Apie smurtą paaugliai prabilo atsitiktinai, kai „Carito“ darbuotoja nutarė pasidomėti jų gyvenimu. „Išgirdome mus pribloškusius pasakojimus, kad pareigūnai ne tai, jog mušė, o tai jau buvo kankinimas, – pabrėžė K. Mišinienė. – Į viešumą nekėlėme šio klausimo, kol neturėjome įsitikinimo – kalbėjome ir su šeimos nariais, kurie su ašaromis akyse pasakojo apie vaikų apklausas policijoje. Šiandien mes tikime šiais paaugliais, bet jais netiki kiti. Turiu prisipažinti, kad ne mažiau nei pareigūnų veiksmai, mus šokiruoja ir vietos seniūnijos, VTAT laikysena, tarsi savo visais žodžiais ir veiksmais mums norima pasakyti, kad šie paaugliai yra nusikaltėliai, mes jais netikime, jie yra melagiai ir iš viso būtų geriau, kad tokių šeimų nebūtų. Toks jausmas, kad tarsi visa seniūnija norėtų tokias šeimas kažkur pogrindyje užmūryti ir jų nematyti.“
Pasak K. Mišinienės, toks socialinių darbuotojų požiūris į nepilnamečius yra mažų mažiausiai pribloškiantis, tačiau dėl to valstybės instancijų darbuotojų net negalima patraukti baudžiamojon atsakomybėn
„Tokia situacija, kai visi vaikus mato tik kaip melagius, nusikaltėliams yra labai palanki“, – pažymėjo ji.