Naujienos

Iš prekybos žmonėmis aukų gyvenimo - 2021-05-21

Kiek daug neišsakytų dalykų yra žmonių tarpusavio santykiuose, dalis jų negrįžtamai taip ir išnyks.
Ieškodamos nukreipto mums pagalbai nukentėjusio nuo darbinio išnaudojimo vyro, apsilankėme jo vaikystės namuose, didelio miesto užkaboriuose.
Duris atidarė suvargusi pusamžė moteris, kuri tuoj pat krito atgal į lovą.
Mama. Kenčianti nuo baisių išvešėjusio vėžio sukeltų skausmų.
Ir nuo vienatvės, nėra kam nė vandens stiklinės paduoti.
Esate matę sunkių ligonių būstus, kai slogus oras, neplauta patalynė, tabletės ant grindų liudija apie neviltį ir apleistumą, bet su tuo taip disonuoja noras išsipasakoti, apgailestavimo, kad neatitaisysi praeities, ašaros?
Kur mano sūnus, suraskite mano sūnų, taip seniai jo nemačiau – maldauja ligonė.
O šis gi niekur nedingęs, pastoviai už įvairius nusižengimus kalinamas, paskutinį kartą tų pačių nelaisvės sėbrų ir parduotas išnaudojimui Ispanijos plantacijose.
Surandame jį vėl jau areštinėje, apsivogęs.
Tik nepasakokite man nieko apie motiną! – beveik rėkia suaugęs vyras, bet apsisukęs čiumpa darbuotojai už rankos – Gal galite išgelbėti ją?
Negalime.
O gerai būtų grįžti dvidešimt metų atgal ir tada juos abu gelbėti.