Šiuo metu Lietuvoje esanti sistema neskatina prostitucijoje esančių žmonių kreiptis pagalbos, portalui LRT.lt sako ekspertės. Pasak jų, neblėstantis moralizavimas lydi bet kokias pastangas išvaduoti moteris iš sekso vergijos, o suteneriai ir klientai dažnai lieka nenubausti. Kaip pažymi pašnekovės, šiuo metu baudžiame tuos, kurie jau yra pažeidžiama grupė, – prostitucijoje esančius žmones.
Į portalo LRT.lt redakciją kreipėsi Vilniaus Sodų gatvės gyventoja Laura (vardas pakeistas, redakcijai žinomas). Pasak Sodų gatvės gyventojos, kaimynai kiekvieną dieną stebi atvirai vykstančią prostituciją, gatvėse mėtosi švirkštai, vartojami narkotikai.
„Esu susidūrusi su situacija, kai net nelabai vėlai vakare, apie 20 valandą, kai žiemos metu jau buvo tamsu, mano šuo užsivijo kelnes nusimovusį vyrą, kuris pakraštyje prie garažų buvo besirengiantis lytiniam aktui su prostitute.
Jie net nesivargina slėptis, o taip pat susirinkti savo panaudotų prezervatyvų, švirkštų. (…) Aikštelėje visur mėtosi naudoti prezervatyvai, aplink mėtomos šiukšlės, švirkštai. (…) Mano šuo yra pagriebęs panaudotą prezervatyvą, kurį turėjau savo rankomis jam ištraukti iš burnos“, – dalijasi Laura.
Pasak jos, anksčiau prostitucija būdavo užsiiminėjama nenaudojamuose automobiliuose, o, juos išgabenus, „paslaugos“ perkamos tiesiai už konteinerių.
„Tai nėra dalykas, kuris būtų nutikęs vieną kartą. Ten gyvenu metus laiko ir tai yra kasdienis gyvenimas“, – priduria Laura.
Mikrorajono gyventoja taip pat sako bijanti grįžti vėlai vakare, kadangi yra įsitraukę ir suteneriai: „Vyksta prostitucija, kurią akivaizdžiai prižiūri. Aš matau, kaip moterys nuolat kalbasi su kažkokiais vyriškiais, būna pakeltas tonas. Akivaizdžiai tie vyriškiai yra jų suteneriai ar apsauginiai, kurie pasiima dalį užmokesčio nuo to, ką jos uždirba“.
Ankstyva seksualinė prievarta, skurdas
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centras ilgus metus teikė pagalbą tik nuo prostitucijos ir prekybos moterimis nukentėjusioms mergaitėms ir moterims, sako centro vadovė Kristina Mišinienė.
Anot jos, nors pastaraisiais metais į centrą plūstelėjo būriai vyrų, išnaudotų darbinėje vergovėje ar versti daryti nusikaltimus, tačiau komercinio seksualinio išnaudojimo aukos niekur nedingo.
„Istorijų esmė sena kaip pasaulis – „norėjau išsivaduoti iš skurdo, norėjau gyventi kitaip, negu nuolat mušama mano mama, sutikau nuostabų jaunuolį, kuris draugiškai siūlėsi padėti, visi sakė, čia tavo šansas, tai tik trumpam, tu kieta, ištversi, bet aš daugiau nebegaliu, nekenčiu savęs ir tų vyrų, kuriems niekada negana, aš noriu susigrąžinti gyvenimą, padėkite“, – nuo prostitucijos nukentėjusių moterų istorijas portalui LRT.lt pasakoja K. Mišinienė.
Trauma, seksualinė prievarta, kartais – labai ankstyva seksualinė prievarta, skurdas, prekyba žmonėmis – tokias priežastis, kodėl žmonės patenka į prostituciją, vardija asociacijos „Lygiai“ direktorė Reda Jureliavičiūtė.
„Prekybos žmonėmis nusikaltėliai yra įvaldę savo sistemas, žino, kaip tai daryti, kaip įtraukti ir pasinaudoti rizikoje esančiais žmonėmis arba pažeidžiamose situacijose esančiais žmonėmis, kuomet jais lengviausia pasinaudoti.
Galima paminėti dabartiniame karo kontekste iš Ukrainos besitraukiančias moteris, kurias verbuoja pasinaudojant jų pažeidžiamumu. Priežasčių paprastai būna ne viena, o visas kompleksas“, – LRT.lt sako R. Jureliavičiūtė.
Prostitucijos „blizgesys“ – tik kino filmuose ir naiviose diskusijose
KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė taip pat pabrėžia – vienetiniai atvejai, kai tenka sutikti į prostituciją patekusią moterį, „nes jai buvo smalsu, įdomu“.
„Šimtai atsidūrė viešnamiuose, atsistojo gatvėse, nuėjo į visokias palydovių „agentūras“, nes buvo apgautos, tuo metu nematė kitokios išeities, nebuvo šalia jokio žmogaus, kuris patartų, nesavanaudiškai padėtų“, – akcentuoja K. Mišinienė.
Ekspertės teigimu, šiame kontekste žiauru kalbėti apie „paslaugas“.
„Moterys sako, kad „aš kaip nors išgyvensiu, man jau kelio atgal nėra, bet padėkite mano vaikams, aš mirštu vien nuo minties, kad jie irgi gali čia atsidurti…“ – moterų išgyvenimais dalijasi KOPŽI centro vadovė.
Kaip tvirtina K. Mišinienė, prostitucijos „blizgesys“ matomas tik „kino filmuose, naivių intelektualų, kažkodėl įsivaizduojančių, kad jie gina fantasmagorišką „teisę parsidavinėti“, diskusijose, bandymuose įrodinėti, „kaip pasipildytų valstybės biudžetas, įteisinus prostituciją“.
„Realybėje matome sergančias, atstumtas visuomenės, bėgančias nuo sutenerių ir policininkų moteris, kurioms kiekviena diena – tai kova už būvį, ir visai nesvarbu, ar tu gatvėje, ar „elite“, – pažymi K. Mišinienė.
Baudžiami tie, kurie jau yra pažeidžiama grupė
2020 metų vasarį nebuvo pritarta projektui, kuriuo buvo siekiama panaikinti administracinę atsakomybę už vertimąsi prostitucija ir numatyti baudžiamąją atsakomybę sekso paslaugų pirkėjui. Taip pat atsisakyta sugriežtinti atsakomybę perkantiesiems tokias paslaugas. Projektui nepritarta, nes neva prostitucija būtų pripažįstama „legalia ir visuotinai priimtina elgesio norma“.
„Taip, jokia paslaptis, jog mūsų šalyje sekso pirkėjui yra saugu – net ir pareigūnai „plaštakių“ gaudymo operacijose apsimeta pirkėjais, derasi dėl kainų, pozų, o suderėję skuba į tuos nurodytus kambarėlius bausti „pasileidėlių“, – atkreipia dėmesį ir KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė.
Anot jos, girdime daug išvedžiojimų, kodėl turėtume patraukti rankas šalin nuo sekso pirkėjo: „Jis – „atsitiktinis praeivis, netyčia atsidūręs sekso bitučių irštvoje“, jis – „vienintelis parsiduodančios ar pardavinėjamos moters maitintojas, kaip ji išgyvens be jo?“, jis – „sutrikęs ir vienišas, o gal labai agresyvus ir grasinantis išprievartauti „normalias moteris“ Ir taip be galo“.
K. Mišinienei antrina ir asociacijos „Lygiai“ direktorė R. Jureliavičiūtė: „Labai liūdna, nes iš tikrųjų rezultatai nėra geresni (…). Man atrodo, įstatymą pakeisti yra labai sunku, nes pati tema nėra patraukli, niekas nenori kalbėti šia tema, yra labai daug susiskaldymo, nesutarimų, tai nėra ta tema, su kuria norėtum eiti į rinkimus“, – svarsto R. Jureliavičiūtė.
Žinoma, pabrėžia ji, įstatymą reikėtų keisti, nes jis yra visiškai pasenęs: „Šiuo metu baudžiami asmenys, kurie užsiima prostitucija. Dažniausiai tai yra moterys arba mergaitės, kurios jau yra pažeidžiama grupė, jau yra nukentėjusios, patyrusios traumą ir atsidūrusios prostitucijoje per labai skaudžius įvykius“.
Baudžiant klientą, bet realiai jį apsaugant, Lietuva palanki suteneriams
Lietuvoje esančią sistemą, kai baudžiami ir prostitucija užsiimantys asmenys, kritikuoja ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Jungtinių Tautų CEDAW komiteto narė Dalia Leinartė.
„Mūsų šalyje kriminalizuoti abu: seksą pardavinėjanti moteris/prostitutė ir seksą perkantis vyras/klientas. Toks saliamoniškas teisinis sprendimas, kai ir vilkas sotus, ir biznis sveikas, egzistuoja tik Lietuvoje.
Nė viena kita Europos Sąjungos šalis neturi dvigubos kriminalizacijos įstatymo, tik Lietuva. Toks teisinis reguliavimas nėra skirtas realiai mažinti prostituciją ir prekybą moterimis“, – anksčiau komentare portalui LRT.lt rašė D. Leinartė.
Anot jos, finansinės baudos moterims taip pat reiškia, kad kliento smurtą patirianti moteris arba prekybos moterimis auka nesikreips pagalbos į policiją, nes įstatymas ir pareigūnai pirmiausia ją mato ir vertina kaip nusikaltusią.
„Dauguma ES šalių puikiai žino, kad kriminalizuoti „klientą“ ir „prostitutę“ realiame gyvenime reiškia dvigubus standartus, nes baudžiamas ne vyras/klientas, bet moteris. Tokia pat logika ir ciniška morale, o ne šiuolaikinėmis teisinėmis normomis grįsti įstatymai šiuo metu egzistuoja kai kuriose Afrikos ir beveik visose arabų šalyse“, – pažymėjo D. Leinartė.
Taigi, specialistės teigimu, „baudžiant klientą, bet realioje situacijoje jį apsaugant, Lietuva yra lygiai taip pat palanki suteneriams, prekeiviams moterimis, sekso klientams ir sekso turistams, kaip Lenkija, Vengrija ir arabų šalys”.
Pastangas išvaduoti iš sekso vergijos lydi neblėstantis moralizavimas
Pasak asociacijos „Lygiai“ vadovės R. Jureliavičiūtės, šiuo metu tie žmonės, kuriems turėtume padėti, yra baudžiami, o tai sukuria dar didesnę stigmą. R. Jureliavičiūtė apgailestauja, kad įstatymu siunčiame žinutę, jog prostitucija yra nepriimtina ir amoralu, o paslaugas perkančiam žmogui tarsi nėra atsakomybės.
„Žinoma, kad įstatymą reikėtų keisti – jau reikėjo keisti seniai, nes jis tiesiog neveikia“, – tvirtina asociacijos „Lygiai“ vadovė.
Jos teigimu, dalis politikų nėra įsigilinę į prostitucijos temą ir nepagalvoja, kad didelė dalis į prostituciją įtrauktų merginų yra nepilnametės, kartais – ir labai jauno amžiaus.
„Tai žmonės, kuriems reikia pagalbos, jie yra dažnai išnaudojami. (…) Žinoma, visuomenės požiūris čia nepadeda – jei visuomenė spaustų, galbūt ir politikams būtų įdomiau tą įstatymą pakeisti, o dabar nieko nedaroma“, – apgailestauja R. Jureliavičiūtė.
Asociacijos „Lygiai“ vadovė pastebi, kad šiuo metu esanti sistema neskatina kreiptis pagalbos. K. Mišinienė taip pat pabrėžia – toks požiūris „labai parankus visam sutenerių klanui“. Iš esmės prostitucijoje sekso pirkėjas yra pagrindinis veikėjas, dėl kurio piniginės ir sukasi visa galinga industrija, kurioje mūsų seserys ir dukros „teikia paslaugas“, teigia KOPŽI centro vadovė.
„Atkreipčiau dėmesį ir į neblėstantį moralizavimą, lydintį bet kokias pastangas išvaduoti moteris iš šios sekso vergijos. Vietoje diskusijos apie išėjimo iš prostitucijos programas, gilinimosi, kodėl, pavyzdžiui, tokie mastai ukrainiečių moterų Lietuvoje ir kitose šalyse atsiduria kiekvienais metais prostitucijoje, mes nuolat girdime iš politikų ir jų aplinkos, jog reikia, būtinai reikia bausti moteris, nėra kito kelio“, – apgailestauja K. Mišinienė.
Kaip priduria ji, „reikia vieną kartą garsiai pasakyti, jog ligšiolinė komercinio seksualinio išnaudojimo valdymo politika nedavė jokių vaisių, ji iš esmės yra ydinga ir jau seniai tapusi savo priešingybe, nes skatina sekso pirkėjus ir sutenerius vystyti prostituciją“.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.