Straipsniai - 2017

FIKTYVIOS – IŠNAUDOJANČIOS SANTUOKOS – KAS TAI? („BERNARDINAI.LT”, 2017-09-30)

Prekyba žmonėmis, generuojanti milijardus eurų pajamų, pakliūva į pelningiausių pasaulio nusikaltimų trejetą. Naujausiais duomenimis, 40 milijonų žmonių yra tapę prekybos žmonėmis aukomis. 71 procentas jų – moterys, kone visos jų – sekso industrijos aukos.

Prekyba žmonėmis, neatsiejama nuo šiuolaikinės vergijos, yra glaudžiai susijusi su tarptautinės migracijos procesais. Šie nusikaltimai įgauna vis naujų formų: šalia seksualinio išnaudojimo, priverstinio darbo, prekybos žmonių organais, į nusikaltimus įtraukiami ir nepilnamečiai (vagystės, narkotikų prekyba), žmonių kontrabanda, taip pat ES šalių piliečių fiktyvios – išnaudojančios santuokos su ne ES šalių piliečiais. Tai gana naujas iššūkis, apie kurį plačiai rašoma Jungtinės Karalystės ir Airijos spaudoje. Lietuvoje kol kas tokios rūšies santuokos nėra pripažintos prekybos žmonėmis forma. Po sėkmingų prevencinių socialinių reklamų – „Tave parduos kaip lėlę“ ir kt. – prekybos žmonėmis organizatoriams tenka ieškoti naujų verbavimo formų, tokių kaip fiktyvios – išnaudojančios santuokos.

Sociologas dr. Karolis Žibas savo knygoje „Fiktyvios išnaudojančios santuokos ir prekybos žmonėmis situacija Lietuvoje“, remdamasis tarptautiniu ES finansuoto tyrimo „Prekybos žmonėmis ir priverstinių santuokų prevencija: tarpdisciplininiai sprendimai“ (HESTIA), kuris buvo atliekamas 2015–2016 metais, duomenimis, aprašo šią naują prekybos žmonėmis formą, atskleisdamas specifinius nusikaltimų aspektus. Fiktyvių santuokų organizavimas nėra kriminalizuotas Lietuvos baudžiamajame kodekse, o tai turi įtakos kovojant su tokio pobūdžio nusikaltimais. O ir pačios aukos dažnai savęs nelaiko aukomis. Tyrėjai, policininkai, teisės pareigūnai, socialiniai darbuotojai nėra supažindinti su fiktyvių – išnaudojančių santuokų problematika, tad dažnai tokių nusikaltimų neatpažįsta.

 

Fiktyvi ir fiktyvi – išnaudojanti santuoka – kas tai?

ES ir Lietuvos teisinėje sistemoje fiktyvia laikoma santuoka, kuri sudaroma nesiekiant sukurti šeiminių teisinių santykių. Tokia santuoka dažniausiai siekiama galimybės laisvai judėti ir gyventi Europos Sąjungos šalyse. Tačiau dažnai fiktyvios santuokos, pasitelkus šantažą ar pažadėjus pinigų, sudaromos prievartos būdu. Vėliau tokie žmonės gali būti išnaudojami ir pačioje santuokoje. Iš tokių santuokų lobsta jų organizatoriai, pasirenkantys psichologiškai, socialiai, fiziškai pažeidžiamas aukas.

Fiktyvios – išnaudojančios santuokos gali būti sudaromos ir Lietuvoje, ir užsienyje. Dažnai tam pasitarnauja socialinė žiniasklaida ir pažinčių portalai. Nevyriausybinių organizacijų bei teisėsaugos institucijų atstovai yra pastebėję, kad fiktyvioms – išnaudojančioms santuokoms aukas – dažniausiai moteris – vilioti lengviau: potenciali auka nejaučia grėsmės, ji viliojama lengvu uždarbiu, galimybe pamatyti kitą šalį. Dažnais atvejais auka tampa kitų aukų verbuotoja. HESTIA tyrimas atskleidė, kad potencialioms aukoms atrodo, jog viskas vyksta atsitiktinai, tuo tarpu profesionalūs verbuotojai planuoja iš anksto, įtraukdami į tinklą draugus, šeimos narius, kaimynus, išnaudodami individualius verbavimo būdus.

„Labas, draugyte, ką tu veiki? Kaip tau šiandien, ar mama kniso protą, ar ne? Tau ten turbūt žiauriai sunku, aš tau į sąskaitėlę įmečiau 20 svarų, ką nors nusipirk…“ (HESTIA medžiaga)

Tai ištraukos iš verbuotojo ir nužiūrėtos aukos susirašinėjimo. Susipažinus su būsima auka bei jos aplinka, atrandamas būdas manipuliuoti jos problemomis, siūlant lengvą uždarbį be jokių ypatingų pastangų. Ant tokio kabliuko lengvai užkimba vienišos, vaikus auginančios moterys, taip pat – studentės, susigundžiusios papildomu uždarbiu.

Pasak teisėsaugos darbuotojų, išnaudojimas – tai valios palenkimo būdas. Siekiant įrodyti prekybą žmonėmis reikalingas trijų procesų įrodymas: valios palenkimo būdas/verbavimas, gabenimas ir išnaudojimo tikslas. Fiktyvių – išnaudojančių santuokų atveju išnaudojimo tikslą įrodyti sunkiausia, paprastai įrodomi tik patys žiauriausi atvejai, kai aukos uždaromos, prievartaujamos, joms neleidžiama grįžti namo.

Aukos dažnai nesupranta, jog dalyvauja nusikaltime. Ypač sunku, kai jas verbuoja pažįstami žmonės. „Čia tau suorganizuosiu, padarysiu dokumentą, važiuok, jei nori… Aš pati susituokus 10 000 litų parsivežiau, žiūrėk, kaip man gerai, nereikia socialinės pašalpos…“ (HESTIA medžiaga)

 

Nusikaltėliai ir aukos

Pastebėta, kad nusikaltimų organizatoriai paprastai veikia ne Lietuvoje. Dažniausiai tai būna lietuviai, ieškantys „pasiūlos“, ir trečiųjų šalių piliečiai, besirūpinantys „paklausa“. Jie buriasi į nusikaltimų koordinavimo centrus, apimančius vis didesnius įvairių nusikalstamų grupuočių tinklus.

Pasirinktos aukos dažnai gyvena skurde, yra neišsilavinusios, kartais psichiškai ir fiziškai neįgalios. Tačiau gali būti ir aukštesnio išsilavinimo moterys, sugundytos vadinamųjų „lover boys“. Aukos – kitaip, nei seksualinio išnaudojimo ar nusikalstamų veikų atveju – be apribojimų juda iš kilmės šalies į tikslo šalį ir atgal, jų niekas nelydi. Tyrimo metu pastebėta, kad visais atvejais aukos iš Lietuvos vyko į Jungtinę Karalystę.

Lietuvoje kol kas inicijuoti tik keli ikiteisminiai tyrimai fiktyvių – išnaudojančių santuokų srityje. Galima daryti išvadą, kad fiktyvių santuokų organizatoriai yra užsieniečiai, vedę ES pilietes iš Rytų ar Vidurio Europos. Šios pilietės ieško moterų fiktyvioms santuokoms. Santuokos vyksta „konvejeriu“, jose dalyvauja vis tie patys dalyviai ir liudytojai. Organizuojamos šventės, nuperkamos vestuvinės suknelės, daromos vestuvinės nuotraukos. Tai svarbu „nuotakoms“, jos pasijunta svarbios ir reikšmingos, galų gale jos kažkur pritampa, turi draugų.

Tyrimas atskleidė, kad išnaudojimas paprastai prasideda nuvykus į tikslo šalį – Jungtinę Karalystę ar Airiją. Aukai gali būti apribota judėjimo laisvė, ji gali būti priversta dirbti namų ūkyje ar seksualiai išnaudojama. Paprastai aukai sumokama toli gražu ne visa pažadėta pinigų suma, jai grasinama įtraukti į prostituciją.

„Ten buvo daugiau namų ūkio tvarkymas, bet ji buvo paversta visiška tarnaite tai visai genčiai, aptarnavo juos, skalbė, virė, kaip gyvulys ant grindų miegojo. Praktiškai ji grįžo visa sužlugdyta….“ ( HESTIA medžiaga)

 

Nusikaltimo atpažinimas ir pagalba aukoms

Nusikaltimo atpažinimas ir aukų identifikavimas yra sudėtingas procesas. Paprastai pasiseka aukas identifikuoti, kai joms nepavyksta išsituokti, kai lieka kažkokios „sutuoktinio“ paskolos ar pan. Tuomet pačios moterys kreipiasi į teisėsaugą, suvokusios, jog tapo kažkieno pasipelnymo įrankiais. Kol kas svarbiausias tokių nusikaltimų atpažinimo vaidmuo tenka Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijoms. Tačiau čia dažnai tokios santuokos traktuojamos tik kaip nusikaltimas prieš valstybę dėl migracijos įstatymų pažeidimų. Valstybinės institucijos ne visada adekvačiai ir operatyviai reaguoja į išnaudojimo atvejus, o vietos savivaldos institucijos ir nevyriausybinės organizacijos dažnai net nesupranta nusikaltimo turinio. Pagalba aukoms yra neveiksminga ir nepakankama. Tarptautinis bendradarbiavimas ne visada sėkmingas dėl skirtingos nusikaltimo sampratos: Lietuva yra prekybai žmonėmis aukas siunčianti šalis, o Jungtinė Karalystė – prekybai žmonėmis aukas priimanti šalis.

Atpažinti aukas trukdo stereotipai: „pati važiavo, pati norėjo…“, praleidžiamas svarbus nusikaltimo aspektas – aukų pažeidžiamumas jas verbuojant. Gajūs lyčių nelygybės stereotipai, dažnai pačiai moteriai ar merginai jų net nesuvokiant, nes ji išaugo aplinkoje, kur moteris buvo nuolat engiama ir žeminama.

 

Kova su prekyba žmonėmis

Kovojant su prekyba žmonėmis bei jos dalimi – fiktyviomis – išnaudojančiomis santuokomis – tokias santuokas išskirti atskirai nėra tikslinga, nes tai – viena išnaudojimo formų. Labai svarbi prevencija: švietimas, mokymai ir informacinės kampanijos, siekiant adekvataus pareigūnų ir teisėjų požiūrio į tokio pobūdžio nusikaltimus. Svarbus tarptautinis bendradarbiavimas bei baudžiamoji atsakomybė prekeiviams žmonėmis bei jų klientams.

Lietuvoje, pasak ekspertų, nėra kovos su prekyba žmonėmis strategijos bei koordinavimo – Vidaus reikalų ministerija atlieka ir koordinavimo, ir analizavimo, ir pranešėjos funkcijas. Nėra pakankamo finansavimo, o tarpinstitucinis bei tarptautinis bendradarbiavimas susiduria su iššūkiais. Jungtinė Karalystė turi specialų komisarą, atsakingą už kovą su prekyba žmonėmis, tuo tarpu Lietuvoje kova su tokio pobūdžio nusikaltimais nepatenka į politikų prioritetų sąrašą.

Pasak Kristinos Mišinienės, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės, Lietuvoje kol kas dar trūksta suvokimo, kad visi nukentėjusieji privalogauti teisinę pagalbą. Tai neturėtų būti teisėsaugos pareigūnų sprendimas kiekvienoje konkrečioje situacijoje – suteikti teisinę pagalbą ar nesuteikti. Lietuva, ratifikavusi JT konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą papildomą protokolą dėl prekybos žmonėmis, yra įsipareigojusi tokią teisinę pagalbą suteikti kiekvienu atveju. Kiekvienai aukai turi atstovauti advokatas. Šiuo metu nukentėjusieji, kurie kreipiasi į nevyriausybines organizacijas, net nežino, kur advokatą surasti. O ir suradę tokį rizikuoja išgirsti klausimą: kam aukai reikia advokato?

Deja, tačiau Lietuvai dar toli iki Jungtinės Karalystės, kurioje tarp teisininkų klesti geroji praktika Pro Bono, kuria vadovaudamiesi garsūs advokatai nemokamai skiria savo laiką ir pastangas ginti prekybos žmonėmis aukas. Kol kas apie tokią nuostatą išgirdę lietuviai tik gūžčioja pečiais. O britai stebisi lietuvių požiūriu. Tad Lietuvos teisininkų požiūriui ir nusiteikimui kyla naujų iššūkių – sukurti savo nevyriausybinę organizaciją, kuri imtųsi atstovauti nukentėjusiesiems nuo šiuolaikinės vergystės.

Paklausta apie politikų pastangas pažaboti prekybą žmonėmis, K. Mišinienė apgailestauja, kad kol kas politikai kalba tą patį, ką ir nevyriausybininkai, nors turi visai kitų galių ir patirties. Kol kas kalbama apie problemas, nesiūlant konkrečių sprendimų. Tačiau ji pažymi, kad rugsėjo 22 d. Teisingumo ministerijoje vykusioje diskusijoje „JK ir Lietuvos patirtys kuriant teisinės pagalbos modelį prekybos žmonėmis aukoms“ kalbėjęs LRS narys Žygimantas Pavilionis jau prabilo apie visų struktūrų koordinavimo būtinumą. Belieka tikėtis, kad šio politiko kalbos neliks vien kalbomis ir „laikų“ rinkimu socialiniuose tinkluose.

Lietuvos miesteliuose ir kaimuose vyraujantis didžiulis skurdas, nedarbas, socialinė atskirtis, alkoholizmas sudaro sąlygas klestėti prekybai žmonėmis, tad labai svarbu sutelkti politikus, sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos, psichologines bei teisėsaugos tarnybas pagalbai socialiai pažeidžiamų asmenų grupėms. Šioms tarnyboms turi būti organizuojami mokymai, kaip atpažinti nukentėjusius asmenis, kaip teikti jiems pagalbą, nuolat atsižvelgiant į naujausius iššūkius ir aktualijas.

Parengta, naudojantis sociologo dr. K. Žibo knyga „Fiktyvios išnaudojančios santuokos ir prekybos žmonėmis situacija Lietuvoje“.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Autorius: Rasa Baškienė