Kai 2019 metais Irake prasidėjo didžiausias nuo 2003 metų protestų judėjimas, Raad Madhi vilkėjo kariškio uniformą. Į protestus jis turėjo eiti nešinas skydu, skirtu apsisaugoti nuo protestuotojų mėtomų akmenų. Tačiau pareigūnams gavus įsakymą demonstracijas malšinti tikromis kulkomis, Raad uniformą padėjo į šalį ir pats prisijungė prie protestų.
Dėl šio sprendimo 2007–2019 metais tarnavęs Irako kariuomenėje vyras prarado ne tik darbą, bet ir galimybę saugiai gyventi Irake. Dabar jis prašo prieglobsčio Lietuvoje, bet dėl savo pasirinkimo nesigaili: „Priėmiau šį sprendimą ir juo didžiuojuosi, nes mano rankos nesuteptos krauju.“
Daugelį irakiečių dalyvauti protestuose pirmiausia pastūmėjo ekonominės negandos, nedarbas ir skurdas. Raad pasakoja turėjęs stabilų gyvenimą, gerą atlyginimą, namą ir automobilį, tačiau negalėjęs susitaikyti su neteisybe. Prisijungęs prie protestų jis greitai tapo vienu iš jų lyderiu. Kaip paaiškina pats Raad, demonstracijoms niekas nevadovavo, bet protestuotojai iš praktinių sumetimų skirstėsi į mažesnes grupes. Vienai tokių, vadinamajai „Respublikos tilto“ grupei, ir vadovavo buvęs kariškis. Jis buvo aktyvus ne tik demonstracijų aikštėje, bet taip pat ne kartą pasirodė per televiziją, savo poziciją skelbė ir socialiniuose tinkluose.
Raado aktyvizmas neliko nepastebėtas įtakingų asmenų. Dėl savo veiklos jis buvo pagrobtas vienos paramilitaristinių grupuočių narių. Užmovę maišą ant galvos pagrobėjai Raadą nugabeno į nežinomą vietą, kur jį kankino ir tardė, kartodami esą už dalyvavimą protestuose vyrui moka amerikiečiai. Raado dingimą iškart pastebėjo kiti aktyvistai. Jie rengė protestus ir sukūrė grotažymę „Laisvę Raadui Madhi“, pagal kurią jo istoriją iki šiol galima atsekti „Twitter“ ir kituose socialiniuose tinkluose.
Galiausiai Raadą paleido. Dėl nuo pagrobėjų patirtų traumų jam buvo atliktos kelios operacijos, randai nuo įvairių sužeidimų liko iki šiol. Kai po kelių mėnesių jis grįžo į protestų aikštę, pasidarė aišku, kad likti ten ir apskritai Irake Raad nebegali. Jam pastoviai grasino, buvo padegę palapinę, kurioje jis turėjo miegoti. Raad sako turįs daug informacijos apie saugumo tarnybas ir dėl to esąs pavojingas tiems, kas davė įsakymą jį nužudyti ir prisidėjo prie demonstracijų sabotavimo. Kurį laiką jis slapstėsi vis skirtinguose namuose, tačiau galiausiai suprato, kad privalo palikti Iraką. Nepaisant sunkių išgyvenimų, Raad turi ir šviesių prisiminimų apie protestus.
„Protestai buvo gražiausias dalykas mano gyvenime. Įrodėme Irako žmonėms, valdžiai, kad tarp mūsų nėra jokių skirtumų. Kaip žinote, Irake yra daug religijų. Su mumis protestavo visų religijų žmonės, visų spalvų ir tautybių. Tai buvo vienas džiaugsmas, kad nejutome jokių tarpusavio skirtumų: ar tai buvo merginos, ar vyrai, jaunimas ar pagyvenę žmonės, ar vaikai. Mes visi lygūs, visi dirbome kaip vienas“, – sakė jis.
Džiaugsmas dėl demonstrantų lygybės ir vieningumo atspindi gilesnę judėjimo reikšmę, siekį susivienyti po bendra vėliava. Pramintas „Tishreen“ [nuo arabų k. žodžio „spalis“] pagal mėnesį, kai prasidėjo protestai, judėjimas kilo dėl ekonominių negandų, bet peraugo į naujos valstybės vizijos kūrimą. Populiarūs protestų šūkiai skelbė: „Nėra tėvynės“ ir „Mes norime valstybės/ tėvynės“.
Vienu didžiausiu demonstracijų reikalavimu tapo politinės sistemos reforma, kuri iš esmės reikštų perėjimą prie pilietinės valstybės. Irakas yra valdomas pagal vadinamą muhasasa sistemą, įvestą po 2003 metų JAV invazijos. Tai tam tikra nerašyta kvotų sistemą, numatanti valdžios postų pasidalijimą tarp skirtingų religinių konfesijų. Ši sistema turėjo padėti išvengti konfliktų, tačiau ilgainiui tapo ne atstovavimo forma, o įrankiu valdžios pasidalijimui tarp skirtingų konfesijų elito. Be to, ji sustiprina susiskaidymą tarp skirtingų religinių grupių, kadangi kiekvienos grupės lyderiai siekia užtikrinti savo populiarumą akcentuodami religinės bendruomenės svarbą ir kitų bendruomenių priešiškumą.
Atmesdami šį status quo demonstrantai skandavo: „Ne šiitas, ne sunitas, ne krikščionis! Mes visi – vienas Irakas!“ Demonstrantai, nešini valstybės vėliavomis, reikalavo ne tik vieningo, bet ir iš tiesų nepriklausomo Irako. Dar vienas jų reikalavimas – užsienio įtakos Irake panaikinimas, turint omeny pirmiausia Irano ir JAV kišimąsi į valstybės vidaus politiką.
Protestuotojai kėlė ir dar vieną itin opią Irako problemą. Jie reikalavo daugybės Irako sukarintų grupuočių panaikinimo. Irako valstybė ilgą laiką neturi smurto monopolio. Šiuo metu šalyje veikia virš 30 paramilitaristinių grupių. Paskutinį kartą pati vyriausybė paskatino jų kūrimąsi 2014 metais kaip atsvarą kylančiai ISIS grėsmei. Vyriausybei sukarintos grupuotės naudingos kaip priemonė užkirsti kelią politinio perversmo galimybei. Be to, įvairias grupuotes sieja finansiniai ryšiai su skirtingomis politinėmis partijomis, kurios jų dėka įtvirtina savo politinę įtaką. Kai kurios sukarintos grupuotės kartu su valstybės saugumo tarnybomis buvo pasitelkiamos ir 2019 metų protestams malšinti. Tokiu būdu sunkiau susekti, kas davė atitinkamus įsakymus ir užtikrinti atskaitomybę už nusikaltimus prieš demonstrantus.
„Tishreen“ protestai pirmiausia siejami su jauna karta, trokštančia ne tik ekonominių ir politinių reformų, bet ir žmogaus teisių užtikrinimo. Protestuose dalyvavo ir jaunos moterys. Daugeliui jų pati galimybė leisti laiką ir laisvai reikšti savo nuomonę drauge su vyrais buvo nauja patirtis. Daugybė jaunų žmonių per protestus atrado erdvės saviraiškai ir bendruomenių kūrimui. Tamsesnė judėjimo pusė – brutalus valstybės atsakas, su kuriuo teko susidurti judėjimo priešaky buvusiems jauniems irakiečiams. Per pirmus šešis jo mėnesius buvo nužudyta 600 protestuotojų ir virš 20 000 sužeista.
Nepaisant žiauraus valstybės atsako, Raado ir daugelio kitų irakiečių gyvenimą pakeitęs protestų judėjimas nesiliovė apie metus. Per tą laikotarpį aktyvistai nuolatos rengdavo taikias demonstracijas, organizuodavo įvairias veiklas ir gyveno Bagdado centre, Tahriro aikštėje įkurtoje stovykloje. Čia stovėjo ir dvi Raado palapinės. Viena skirta diskusijomis, o kita, kuri po Raado išlaisvinimo buvo padegta nežinomų asmenų, – miegui. Pasibaigus aktyviam judėjimo etapui toliau epizodiškai vyko „Tishreen“ protestai, o kai kurie su judėjimu save siejantys aktyvistai pasuko politiniu keliu. Kita vertus, pasibaigus pagrindinei protestų bangai toliau fiksuojami su juo siejamų aktyvistų persekiojimai, pagrobimai ir nužudymai.
„Tishreen“ judėjimo rezultatus daugelis vertina pesimistiškai. Nors netrukus po demonstracijų pradžios atsistatydino tuometinis ministras pirmininkas Adil Abdul-Mahdi, o vėliau buvo reformuota rinkiminė sistema, esminiai demonstrantų reikalavimai liko neįgyvendinti. Atsakingi už nužudytus ir sužeistus protestuotojus liko nenubausti. Po 2022 metų rinkimų šalį apėmė politinė krizė, kurios centre – dominuojančių jėgų valdžios dalybos, tolimos nuo aktyvistų siekių. Kai kurie „Tishreen“ judėjimą mato kaip ilgo kelio pradžią, tačiau daugelis aktyvistų, tokių kaip Raad Madhi, nebegali juo žengti nebijodami dėl savo ir savo šeimų gyvybių.
Pirminis Raado prieglobsčio prašymas Lietuvoje patenkintas nebuvo, tačiau jis tikisi, kad sprendimas bus peržiūrėtas, kadangi teismas panaikino Migracijos departamento sprendimą kaip nepagrįstą. Prisimindamas protestus ir kalbėdamas apie demonstrantų puoselėjamą tarpusavio pagarbą, nepriklausomą nuo religijos ir titulų, Raad viliasi, kad panašiomis vertybėmis bus vadovaujamasi ir priimant sprendimą dėl jo prieglobsčio. Jis pabrėžia, kad svarbu pirmenybę teikti bendražmogiško solidarumo, o ne tautinio identiteto principui.
Iš tiesų, žmones, kovojančius dėl laisvės, žmogaus teisių ir kitų pamatinių vertybių, siejantis solidarumas neretai peržengia geografines ribas. Tuo pat metu, kai protestai vyko Irake, į gatves masiškai ėjo ir panašių siekių vedini libaniečiai. Be lokaliai aktualių šūkių gatvėse girdėjosi ir sienas kertantis tarpusavio palaikymas: „Nuo Irako iki Beiruto, viena revoliucija niekada nemirs“ arba „Iš Libano į Iraką, mūsų skausmas yra vienas, mūsų teisė viena, ir pergalė yra arti“.
Irako ir Libano valstybes bei abiejų šalių demonstrantų tikslus sieja daug panašumų, tačiau aktyvistų solidarumas driekiasi ir tarp geografiškai bei kultūriškai skirtingų teritorijų. Internetiniuose forumuose libaniečiai protestų strategijas diskutavo su tuo pat metu su priespauda kovojusiais honkongiečiais, o Beiruto centre tarp demonstrantų palapinių įrengtame ekrane buvo rodomas apie Maidano revoliuciją pasakojantis dokumentinis filmas „Winter on fire“. Jauni demonstrantai įkvėpti protestuojančių ukrainiečių drąsos kalbėjo apie būtinybę pasiruošti kovoti taip pat. Tarptautinio solidarumo išraiška nesvetima ir lietuviams, kurie palaikydami su priespauda kovojančius Baltarusijos žmones dar neseniai susijungė į Baltijos kelio įkvėptą „Laisvės kelią“. Daugelis su pavojumi dėl savo veiklos susidūrusių Baltarusijos aktyvistų prieglobstį rado būtent Lietuvoje.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2023-01-13, https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1865947/demonstrantus-zudyti-atsisakes-irako-pareigunas-iesko-prieglobscio-lietuvoje