Nesiliaujantis smurtas namuose atveda aukas ir į mūsų centrą.
Lydime į apklausą teisme moterį, kurią sutuoktinis ilgus metus mušė, žemino, niekino kaip tik begalėdamas, o kai ji palūžo – atėmė ir vaikelį iš jos.
Pačios moters jau tik šešėlis belikęs, ją kamuoja ligos, priklausomybė.
Atkaklus prokuroras bylą dėl smurto artimoje aplinkoje atvedė į teismą, mes apsiėmėme palaikyti nukentėjusiąją jai liudijant prieš savo kankintoją.
Teismo salytė maža kaip kišenė, viduryje pastatytos kelios kėdės, sekretorė nekantriai moja aukai sėstis šalia … teisiamojo.
Vos jį pamačius moteris pradeda drebėti, panikuoti, ją pykina ir krečia šaltis.
„Kodėl ji turi sėdėti šalia to žmogaus?” – bandome teirautis, išgirstame, jog teismo pastate nėra laisvų salių, likusi tik ši, nieko neatsitiks, sėskite.
Kad sukurtų nors kokį barjerą, mūsų darbuotoja įsispraudžia tarp smurtautojo ir jo aukos, gerai, kad ji daug kartų yra mačiusi prekeivius žmonėmis ir prievartautojus „siaučiant” apklausose ir teismuose, žino, ko iš jų galima tikėtis.
Bet ar čia yra normali situacija, kai paklaikusi iš baimės auka turi teismo salėje vos ne alkūnėmis liestis su dar ir dabar trykštančiu pasitikėjimu ir arogancija žmogumi, kuris ilgus metus ją žalojo savo malonumui?
Kas iš mūsų norėtų liudyti tokiomis sąlygomis?