Gaila, kad šeimų, vos atlaikančių nelaimių ir problemų spaudimą, klausimas yra tarsi futbolo kamuolys, spardomas vieni kitų neapkenčiančių politikų.
Jeigu taip būtų paprasta žinoti „atimti ar neatimti vaikus…”
Iš paskutiniųjų bando laimėti savo gyvenimo mūšį dar jauna moteris, viena auginanti penkis vaikelius. Šiaip ne taip atsikračiusi girtuoklio vyro, kuris mušdavo ją vaikų akivaizdoje, ji šiandien sunkiai susikalba su savo dar į paauglystę neįžengusiais sūnumis ir dukromis. Šie nesuvaldomi, labai uždari, savarankiški.
Vieną vėlų vakarą, prieš tai dingusi ir nerasta, į namus grįžo devynmetė dukrelė, prie slenksčio pradėjo vemti, prarado sąmonę.
Paaiškėjo, jog netoli namų ją buvo patykojęs suaugęs kaimynas, nugirdė ir krūmuose išprievartavo.
Tiksliai veikiantis mechanizmas – ten, kur mažiau prižiūrimi vaikai, visada sukiojasi jų geidžiantys nusikaltėliai.
Negana to, kiek vyresnis broliukas matė šio suaugusio vyro veiksmus, tačiau buvo taip išgąsdintas, jog nedrįso nieko namuose papasakoti.
Šiuo metu vyksta teismo procesas, pasisekė, jog mergaitę atstovauja stiprus advokatas, tikimės apkaltinamojo nuosprendžio.
Bet reikia ne tik jo – teismo salėje prievartautojas nesigina, visą laiką šypsosi, jam smagu girdėti smulkiai nagrinėjamas įvykio detales.
Tikriausiai elgesio keitimo programa čia būtų paveikiau negu kad nelaisvė.
Tai „atimti ar neatimti vaikus”?