Vaikų gaila labiausiai.
„Mano gyvenimas kalėjime”, „aš esu kalėjime” – mums tvirtina mergaitė kurdė, jai pritaria jos bendraamžė čečėnė, kurios rūstų veidelį nutvieskia šypsena tik tada, kai ji prisimena močiutę, mylimą sesę, kaimą, pievas…
Vaikai labai pastabūs, jautrūs, jie greitakalbe beria išgirstas „tiesas” apie „smirdančius, nepatikimus” kaimynus gretimame namelyje – liūdnai klausomės, kaip šių mažylių lūpomis byloja žiauraus suaugusiųjų gyvenimo nesantaikos, įžiebtos nerimo, šalčio, vienatvės.
Patys mažiausieji miršta iš nuobodulio – kas svaido akmenukus į lempas, tampo prezervatyvų gumytes, kažko ieško purve, kol motinos šūksniais juos pasikviečia į tvankius kambarėlius, kuriuose žmogus prie žmogaus, ryšulys ant ryšulio…
Nelydimi nepilnamečiai, atsidūrę koncentracijos stovykloje, gete (jei per aštrūs žodžiai, pasiūlykite kitus) be artimųjų, šliejasi prie kokio suaugusio, kuris nebandytų pasinaudoti, rūpintųsi, bet lengva čia ir apsigauti.
„Aš iš Kongo, bet mano mama iš Ruandos, ją nužudė, tėvą taip pat, neturiu kur gyventi, man čia visą laiką skauda pilvą, nenoriu nei miegoti, nei valgyti, gal žinote, kas bus su manimi?”
Nėra pamokų, nėra užimtumo.
Pora socialinių darbuotojų, pora psichologių keliems šimtams žmonių.
Valstybė amžinai liks skoloje šiems titaniškus krūvius nešantiems savo tarnautojams.