Negalėtume nusakyti pedofilijos Lietuvoje mastų, jų nežinome, galime tik palyginti situaciją JK, turinčioje apie 64 mln gyventojų.
Oficialiai ten registruota virš 40 tūkstančių šį sutrikimą turinčių asmenų, specialistai ir teisėsauga siūlo pridėti dar tiek pat.
Tenka tik apgailestauti, jog mūsų šalyje neskiriama daug dėmesio asmenų, turinčių seksualinį potraukį vaikams, identifikavimui, kol šie nepadaro nusikaltimo ir jį pavyksta išaiškinti.
Nors pagalbos teikimas nepilnametėms seksualinių nusikaltimų aukoms nėra mūsų pagrindinis darbo laukas, tačiau taip susiklostė, jog jau daug metų kviečiame ir šiuos nukentėjusiuosius priimti mūsų specializuotą pagalbą.
Didžioji dauguma vaikų nukenčia nuo jiems pažįstamų asmenų, taip, patys baisiausi nusikaltimai vis tik įvyksta šeimose, globos institucijose, ten, kur, regis, turėtų būti saugiausia.
Taip pat praktikoje susiduriame su nuolatinėmis pedofilų pastangomis, nežiūrint to, kad jie jau teisti už panašius nusikaltimus, „apsirūpinti“ mėgstamo amžiaus, lyties, psichologinio tipažo vaikais – vėlgi, ieškant jų per šeimos santykių imitaciją, stengiantis tapti globėjais, ieškant priėjimo per kitus vaikus.
Galima pedofilinį sutrikimą turinčius asmenis vadinti žvėrimis, iškrypėliais, raginti įkalinimo įstaigose juos kankinti, bet tai jų polinkių nepakeis.
Turi būti prieinamos elgesio keitimo, psichologinės pagalbos programos tiems, kas jų ieško – o tokių žmonių tikrai yra.
Dalis pedofilų neliečia vaikų, sugeba valdyti savo impulsus.
Jau nusikaltusius mes siūlome reguliuoti per Seksualinių nusikaltėlių registrą, žinant jų buvimo vietą, tokiu būdu ribojant bendruomenėje jų priėjimą prie vaikų.
Tačiau mūsų šalis nepasiryžo šiai priemonei dėl galimai taip būsiant pažeistoms šių asmenų teisėms, dėl kokių tai jau neva įgyvendintų patikimų saugiklių.