Visą laiką norėjome paliesti šią temą – ginekologinių apžiūrų problemiškumas nukentėjusių nuo seksualinės prievartos akimis.
Neretai ši procedūra pavirsta dar viena gniuždančia patirtimi – išprievartautas moteris apžiūri vyrai ekspertai, tai, kad jie yra ilgamečiai darbuotojai, tikriausiai žinių prasme yra pozityvu, tačiau neretas jų yra seniai praradęs jautrų požiūrį, net suciniškėjęs, moterys skundžiasi jų juokeliais, užuominomis, apžiūros metu pasakojamais anekdotais…
Šitokių dalykų jau seniai neturėtų būti mūsų valstybėje – kviesdami moteris kreiptis pagalbos, net savotiškai spausdami jas „o kur anksčiau buvai, ko tylėjai”, mes privalome joms sukurti netraumuojančią, saugią aplinką.
Išgyvenanti seksualinės prievartos traumą moteris, o taip pat ir vyras, vaikas, yra labai pažeidžiami, juos nesunku dar labiau sužlugdyti, „atpurtyti” nuo tolimesnio bendradarbiavimo.
Kodėl po tokių apžiūrų mes matome antrinės viktimizacijos požymius?
Peršasi išvada, jog ekspertas ar eilinis ginekologas neturi būtinų psichologinių žinių apie traumą arba nelaiko jų svarbiomis.
Nesuabsoliutiname, dėkojame mūsų ir nukentėjusiųjų vardu tiems specialistams, kurie empatiškai teikia pagalbą šiose tikrai sunkiose situacijose, bet neslėpsime, esame matę ir kuriozų, kai ginekologė, sužinojusi, jog atvežėme kenčiančią nuo sužalojimų prievartavimo metu moterį, išvarė ją iš kabineto ir net duris užsirakino!
Apie ginekologo laikyseną, požiūrį reikia kalbėti dar studijų metu, mokyti tam tikrų psichologinio konsultavimo būdų – ne visi geri specialistai gali dirbti su seksualinio smurto aukomis, ilgainiui tas „visko aš čia prisižiūrėjau, niekas manęs nestebina, niekas nejaudina” virsta rambumu, panieka.
Taip, panieka, nes ką kita jaučia moteriai ją apžiūrinti ginekologė, priekaištaudama „nereikėjo vyrų vilioti, nebūtų dabar tų bėdų”.