Jeigu šios apklausos būtų filmuojamos ir vėliau peržiūrimos, gėda pirmiausia turėtų apimti teisės universitetų profesūrą, įteikiančią tokiems pareigūnams ir advokatams diplomus.
Dar nesibaigus prekybos žmonėmis bylos nagrinėjimui, auka kreipiasi su pareiškimu dėl nuolat patiriamo persekiojimo, poveikio keisti parodymus.
Prokuroras reaguoja be užuolankų – tegu abu susitinka akistatoje, žiūrėsime, kaip ten jie aiškinsis tarpusavyje.
Esame kategoriškai prieš, bet teisėsaugos atstovai nenusileidžia.
Atlydime nukentėjusįjį į akistatą.
Mažame kambarėlyje už kompiuterio ekrano glaudžiasi tyrėja, faktiškai visą susitikimo laiką ten ji ir pratūno, jos svarbiausias darbas – spaudyti klavišus.
Įžengia poveikiu aukai įtariamas veikėjas, savo rajone jis – erelis, kurio bijo ne vienas jo „vergas”.
Jam prireikia sekundės dalies, kad suvoktų, kas čia yra kas, prasideda šou.
Įsitaisęs prieš nukentėjusįjį, pareiškia jį stebėsiąs, niekinančiai komentuoja šio atsakymus, merkia akį ir kalbina mūsų darbuotoją – „ar aš tau patinku?”
Valstybės aukai paskirta advokatė „nieko nemato”, ji pati regimai nejaukiai jaučiasi ankštoje erdvėje su agresyviu įtariamuoju.
O šis toliau smaginasi, versdamas tyrėją vis kartoti jam užduodamus klausimus, jis jų niekaip nesuprantąs.
Išeidamas pergalingai demonstruoja visiems vidurinį pirštą.
„Nieko čia nebus, vieno žodžiai prieš kito žodžius, nėra įrodymų” – po akistatos atgyja advokatė, tikriausiai primiršusi, jog šiame procese ji atstovauja tai auką.
„Tai ko tylėjote, jeigu turėjote ką pasakyti?” – priekaištauja mums ir tyrėja, tikriausiai primiršusi, jog prieš tai buvo liepusi nesikišti ir nekomentuoti.
O iš ekranų sklinda VRM atstovų samprotavimai, kad aukos tokios … ne visai … protingos, jos nesuvokia, kad nukentėjo, nebendradarbiauja su teisėsauga…