„Seksualinis smurtas – viena labiausiai vaiką žalojančių smurto formų, kuri ypač sunkiai atpažįstama ir įrodoma“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Klingerė. Ji pasakoja, ką daryti įtarus, kad vaikas galėjo patirti seksualinį smurtą. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė teigia, kad tokį smurtą patyrę vaikai pas mus vis dar gerai neapsaugoti.
Labiausiai nukenčia mergaitės?
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba informuoja, kad per šių metų pirmąjį pusmetį Lietuvoje buvo nustatyta 190 galimo seksualinio smurto prieš vaiką atvejų. 2023 m. tokių buvo 384, o 2022 m. – 300.
Tarnybos turimi duomenys rodo, kad 70-85 proc. atvejų seksualinį smurtą vaikai patiria artimoje aplinkoje, o skriaudėjas dažnai būna žmogus, kurį vaikas pažįsta ir kuriuo pasitiki: giminaitis, bendraamžis, šeimos draugas ar kitas artimasis.
Taip pat statistiniai duomenys byloja, kad nuo seksualinio smurto daugiau nukenčia mergaitės. Tačiau specialistų įžvalgomis, mažesnį galimai nukentėjusių berniukų skaičių gali lemti dažnesnė jų jaučiama baimė ir vidinė gėda kalbėti apie patirtus išgyvenimus bei vengimas kreiptis pagalbos.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Klingerė teigia, kad vaiko teisių gynėjų turimi duomenys byloja, kad atvejai, kai vaikai patiria seksualinį smurtą, nėra itin dažni, palyginti su kitomis smurto formomis. Tačiau jie yra ypač jautrūs ir skaudūs.
Nemokame atpažinti ženklų
“Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Klingerė tvirtina: seksualinis smurtas – viena labiausiai vaiką žalojančių smurto formų, kuri ypač sunkiai atpažįstama ir įrodoma. „Vaiko teisių gynėjų praktika rodo, kad seksualinio smurto tema dažnai tampa tarsi nematoma, arba ignoruojama, nes nukentėjusiesiems būna pernelyg sudėtinga įvardinti ir atskleisti savo patirtus išgyvenimus“, – teigia U.Klingerė.
Ji atkreipia dėmesį, kad mūsų visuomenėje vis dar trūksta žinių ir įgūdžių, kurie leistų pastebėti ir atpažinti šią smurto formą išduodančius ženklus bei padėtų apsaugoti ir suteikti savalaikę pagalbą seksualinį smurtą patyrusiems vaikams.
Vaiko artimieji turėtų stebėti galimai patiriamą seksualinį smurtą signalizuojančius pavojaus ženklus, pavyzdžiui, pernelyg seksualizuotą vaiko elgesį, staigų susidomėjimą seksualinėmis temomis, polinkį žaisti seksualinius žaidimus, uždarumą ar nenorą bendrauti, fizinės ir emocinės sveikatos pablogėjimą, savęs žalojimą, dažną nuotaikų kaitą, miego ir mitybos sutrikimus.
„Nors nėra vieno konkretaus požymio, kuriuo remiantis, būtų galima tvirtai pasakyti, jog vaikas patiria seksualinį smurtą, tačiau pastebėjus bent kelis nerimą keliančius ženklus, galima įtarti, kad prieš vaiką yra ar buvo smurtaujama“, – sako U.Klingerė.
Pirmiausia šviesti pačius vaikus
Vaiko teisių gynėjai primena, kad siekiant apsaugoti vaikus nuo seksualinio smurto, pirmiausia reikėtų atsigręžti į vaiko artimiausios aplinkos žmones – tėvus, senelius, mokytojus – kuriems svarbu nuolat skirti nuoširdaus dėmesio ir laiko prevenciniams pokalbiams su vaiku seksualinio smurto tema.
„Suaugusiesiems svarbu nuo mažens ugdyti vaiko suvokimą apie save ir savo kūną, aiškinant, jog be paties vaiko sutikimo niekam nevalia jo liesti. Svarbu mokyti vaiką atpažinti savo kūno ribas, pasakyti, kad ir aplinkiniai turi jas gerbti, taip pat paaiškinti, ką jis turėtų daryti, kai susiduria su kito žmogaus nemaloniu ir netinkamu elgesiu, prisilietimais, veiksmais. Reikia mokyti vaiką pasakyti tvirtą „ne“, kai kažkas kitas jo asmenines ribas nori peržengti“, – vardijo U.Klingerė.
Pagalbą teikia vienintelis centras
U.Klingerė teigia, kad nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams gali būti sunku įvertinti, kas įvyko, suprasti savo emocijas ir nuspręsti, kaip reikėtų elgtis toliau, todėl jiems reikalingas ne tik artimųjų dėmesys, supratimas bei palaikymas, bet ir itin profesionali ir laiku suteikta specialistų pagalba.
Ji teigia, kad tokia pagalba prieinama ir Lietuvoje. Tai vienintelis specializuotas vaikų, nukentėjusių nuo seksualinio smurto, pagalbos centras „Užuovėja“.
„Jame sutelktos visos paslaugos, reikalingos tiriant seksualinio smurto prieš vaikus atvejus be teikiama nemokama kompleksinė pagalba tiek vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto, tiek kartu emociškai išgyvenantiems jų šeimos nariams“, – sakė U.Klingerė.
„Seksualinio smurto prieš vaikus atvejai pasižymi didele nukentėjusiųjų drąsa prabilti apie savo išgyvenimus bei reikalauja ypatingo profesionalumo iš specialistų, teikiančių pagalbą šį smurtą patyrusiems vaikams“, – pabrėžia U. Klingerė.
Informuoti vaiko teisių gynėjus
„Svarbu priminti, kad vaiko artimiausioje aplinkoje esantys žmonės turėtų būti atidūs kasdien matomo vaiko elgsenai, nuotaikai, kalbai ir panašiai“, – sako U.Klingerė.
Ji tvirtina, kad smurto prieš vaikus atvejai reikalauja visapusiško operatyvumo – kuo anksčiau svarbi informacija yra perduodama specialistams, tuo greičiau į pagalbos prašymą galima sureaguoti ir vaiką apsaugoti, jam padėti.
„Tad pastebėjus bent menkiausią įtarimą dėl galimo bet kokios formos smurto prieš vaiką, visuomet svarbu pranešti šią informaciją vaiko teisių gynėjams ar teisėsaugos atstovams, siekiant, kad kuo daugiau galimo smurto atvejų būtų išsiaiškinta, o smurto aukoms būtų suteikta savalaikė ir visa reikalinga pagalba“, – sakė U.Klingerė.
Nepasiekia teismo
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė džiaugiasi, kad šiandien vis daugiau, atviriau kalbame apie šį baisų nusikaltimą – seksualinį smurtą prieš vaikus.
„Po truputį ieškome žinių, kurios leistų atpažinti, suprasti, prakalbti. Net tokia tabu tema kaip galimas Seksualinių nusikaltėlių registras yra plačiai aptarinėjamas, nors vis dar nemažai šalies ekspertų daliai atrodo, kad tokia bausmė dalis – kažkurį laiką būti trauktam į šį registrą – yra perteklinis prievartautojų ir tvirkintojų persekiojimas“, – pastebi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.
Tačiau ją, trečią dešimtmetį su komanda dirbančią aukų pagalbos srityje, labai neramina keli momentai, kurių pirmasis, kas įvyksta po to, kai vaikas prabyla. „Ar ne laikas yra mums visiems į tai atidžiau įsižiūrėti ir paanalizuoti? Šiuo metu visos tarnybos entuziastingai ragina aukas netylėti, kalbėti, duoti parodymus. Tačiau kiek ikiteisminių tyrimų buvo pradėta, reaguojant į vaiko ar jo aplinkos pranešimus, kiek tų tyrimų pasiekė teismą? Tai irgi yra mūsų visų reikalas, nes dažnai, pernelyg dažnai tenka aiškinti, palaikyti, guosti sukrėstus dėl nepradėto ar nutraukto tyrimo nukentėjusiuosius, „suprantat, jumis nepatikėjo“, „nepavyko surinkti pakankamai įrodymų“ ir panašiai“, – apgailestauja K.Mišinienė.
Vaikas neapsaugomas
Kitas momentas, kuris neramina KOPŽI vadovę K.Mišinienę, yra glaudžiai susijęs ir su tuo, kad yra seksualinis smurtas prieš vaikus jų artimiausioje aplinkoje. „Vartau paskutines bylas, kuriose organizavome vaikams teisinę, psichologinę pagalbą: mažametes septynerius metus prievartavo tėvas; motinos sugyventinis šešerius metus persekiojo ir prievartavo mergaitę, ši pastojo nuo jo; dėdė guldydavosi šalia ir atlikdavo bjaurius tvirkinamuosius veiksmus; brolis suorganizavo sesutės grupinį išprievartavimą…“ – pasakoja pašnekovė.
Ji pabrėžia, kad vaikams liudyti prieš šeimos narius yra ypatingai sunku, jie išgyvena siaubingas kančias ir pasakodami apie patirtą prievartą, ir spaudžiami giminaičių, kad „nereikia nešti šiukšlių iš namų“, „negi tu nori, kad tėvelį pasodintų, tau jo visai negaila?“, „taip gražiai visi sugyvenome, kol tu nepradėjai tų nesąmonių visiems pasakoti…“
„Neretai apklaustas vaikas grįžta į tuos pačius namus, į tą pačią aplinką, kur ir patyrė prievartą, galime tik įsivaizduoti, ką jis čia vėl turi išgyventi. Kartais atrodo, kad ne kiekvienas suaugęs atlaikytų tokį psichologinį spaudimą ar net patyčias“, – teigia K.Mišinienė.
„Mano prašymas, noras būtų mums visiems, kas vienokiu ar kitokiu būdu prisiliečiame prie vaikų žaizdų, nepalikti jų vienų, stengtis, kad mūsų teoriniai pasvarstymai virstų realiais darbais, o taip lengvai dalinami pažadai – realia pagalba“, – prašė K.Mišinienė.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2024-08-08, https://lsveikata.lt/fotoreportazas/vaikas-patyre-seksualini-smurta-kaip-atpazinti-ir-kur-kreiptis-16963