PREKYBOS ŽMONĖMIS GRIMASOS: MIRŠTI DARBO VIETOJE LIETUVOJE, BET MIRTIS REGISTRUOTA UKRAINOJE ("WWW.15MIN.LT", 2018-12-10)

Žmogaus teisių užtikrinimas yra esminis XXI a. visuomenės gerovės užtikrinimo elementas. Valstybė yra stipri tiek, kiek ji gali pasirūpinti labiausiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis. Vis dėlto, nors Darnaus vystymosi darbotvarkėje akcentuojamas prekybos žmonėmis panaikinimas, skurdo ir nelygybės mažinimas, darbo migrantų ir pabėgėlių gyvenimo bei darbo sąlygų užtikrinimas, praktikoje matoma priešinga tendencija: nelygybė didėja, skurdo pasekmės tampa nebeatstatomos, o prekybos žmonėmis ir modernios vergovės procesai plečiasi sparčiau negu galima įsivaizduoti. Lietuva šių procesų kontekste nėra išimtis.
Ar šalis pasirengusi apsaugoti darbo migrantų teises, mažinti išnaudojimą darbo rinkoje? Ar Lietuva turi kovos prieš prekybos žmonėmis strategiją, susijusią ne tik su į šalį grąžinamomis prekybos žmonėmis aukomis iš užsienio (Lietuvos gyventojais), bet ir su į mūsų valstybę atvykstančiais darbo imigrantais? Kokios prekybos žmonėmis formos vyrauja Lietuvoje ir su kokiais iššūkiais susiduria organizacijos, dirbančios su prekybos žmonėmis aukomis?

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė išskyrė pažeidžiamiausias prekybos žmonėmis aukų grupes: moterys, vaikai, vyrai.

„Vyrų daugėja – pažeidžiamų, išnaudojamų, – jų daugėja įvairių prekybos žmonėmis formose. Prekyba žmonėmis, įsivaizduojame, kažkur labai toli, žiūrime filmus, kaip aukos prirakintos prie radiatorių, kankinamos, o aukos dėkoja gelbėtojams. Mes susiduriame, kad jos nebūtinai dėkoja savo gelbėtojams, jaučiasi išduotos“, – diskusiją pradėjo K.Mišinienė.

Anot jos, iš išorės vaizdas susidaro toks, kad neva, jei aukos iš tiesų būtų nukentėjusios, jos prašytų pagalbos, bendradarbiautų su atitinkamomis tarnybomis. Vis dėlto ji ragina šioje situacijoje įsivaizduoti 18-metę, augusią smurtinėje aplinkoje, patyrusią išprievartavimą, baigusią kelias klases.

„Kaip ji puls gelbėtojui ant kaklo? Be to, tenka pripažinti, kad ir mūsų pagalba netobula“, – konstatavo ji.

Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto atstovas dr. Karolis Žibas teigė, kad teisinis mechanizmas Lietuvoje yra pakankamas, tačiau kyla klausimas, kaip jis veikia.

„Mūsų sistema orientuota į sistemą, o ne auką. Mums reikėtų humanizuoti prekybos žmonėmis aukų teisių apsaugą. Mūsų tyrimai rodo, kad prekyba žmonėmis nėra verbavimas, nėra tai, kai duos kas per galvą ir įdėjęs į bagažinę, išveš. Dabar psichologiškai užverbuojamos aukos, jos tarsi supranta tampančios nusikaltimo bendrininkėmis“, – skirtumus įvardijo diskusijos dalyvis.

Anot jo, nesugebame identifikuoti modernios vergovės, ką mes „matėme su nepaliečiais, ukrainiečiais Lietuvoje“. Jo teigimu, šiandien Lietuvoje turime darbo emigrantų, tačiau neturime sistemos, kaip kovoti su prekyba žmonėmis.

Lietuvos profesinių sąjungų Aljansui atstovaujantis Audrius Cužanauskas konstatavo, kad šiemet Lietuvoje jau turime 50 tūkst. darbo emigrantų.

„Kiek ukrainiečių, rusų, baltarusių įvažiuoja per Lenkijos sieną, čia yra esminis skaičius, kuris niekam nežinomas oficialiai. Negalime pasakyti, koks tas nelegalaus darbo kiekis“, – sakė A.Cužanauskas.

Anot jo, viena iš jam žinomų schemų yra tokia: įdarbinamas vienas atvykėlis, jam sumokama oficialiai, o su kitais dirbančiais nelegaliai jis pasidalija algą. Pasak diskusijos dalyvio, prie bet kurio tolimųjų reisų vairuotojo priėjus ir paklausus, kokiu būdu jam mokama, galima išgirsti vis naujų istorijų.

„Nėra taip, kaip nurodyta darbo sutartyse. Vienas dalykas mokama už fraktą: tai reiškia, 10 proc. nuo krovinio vertės arba už kelią (žinau, kaip yra ištraukiamos kortelės ir pan.), dalis išmokama dienpinigiais. Niekas iš jų praktiškai neturi visų dokumentų, todėl bet kokie ginčai yra atmetami. Visas praktiškai transporto sektorius išeina neapmokamų atostogų. Tai kas tai yra, Lietuvos patriotai?

Kiek nurodo darbdaviai, tiek jie ir išeina. Kiek reikia išmokėti, viskas emigrantams surašoma lietuvių kalba. Kai sunaudojama daugiau kuro, yra išskaita. Jei darbuotojas priparkuoja neteisingai automobilį, vėl – išskaita 70 Eur. Esame matę filmuotą medžiagą, kai prie jų prieina vadybininkė, rašo pieštuku ant balto lapo, koks darbo laikas, kokie pažeidimai ir kokios išskaitos. Dažnai nėra galimybės net to lapo nufotografuoti“, – praktiniais pavyzdžiais dalijosi A.Cužanauskas.
Jis taip pat pasakojo istoriją, kai daugiau kaip 3000 eurų uždirbęs tolimųjų reisų vairuotojas, galiausiai gavo tik 600 eurų.

„Kuro suvartojimas per didelis, kažkur viduje nubraižyta fūra, nors buvo prieš tai nubraižyta, įrašomas ir kelių mokestis, greičio viršijimas, neteisingas parkavimasis, dokumentų tvarkymas, įmonės telefono apmokėjimas… Čia kalbama ir apie lietuvius, ir apie darbo emigrantus. Pastarieji turi dar ir kalbos barjerą. Lietuvos piliečiai, pasak jo, į profsąjungas kreipiasi, kai iš jų jau būna išskaičiuoti minėti pinigai, o jie negali apmokėti ginčo išlaidų“, – pasakojo diskusijos dalyvis.

Pasak jo, būna atvejų, kai žmonės darbo vietoje susižeidžia ir kreipiasi dėl draudimo.

„Mes jau nekalbame apie tai, kaip jie miršta darbo vietoje, tokių pavyzdžių yra daug. Apie 120 mirčių darbo vietoje per metus! Jei miršta darbo emigrantas, tai priskiriama, kad jis mirė savo šalyje, tarkim, jei ukrainietis – tai mirė neva Ukrainoje“, – realiais atvejais dalijosi A.Cužanauskas.
„Kūną į Ukrainą tempsi ant kupros“

Jis pasidalijo vieno ukrainiečio istorija. Vyras į Lietuvą atvyko užsidirbti, kai neturėjo pinigų atstatyti susprogdinto namo. Dirbo tiek, kad numetė 20 kilogramų, galiausiai susmuko darbo vietoje. Jam buvo atlikta operacija, po kurios vyras paniro į komą ir iš jos nebeatsibudo.

„Atvažiavo žmona pasiimti kūno, kreipėsi į įmonę, prašydama vyro uždirbto užmokesčio. Jai buvo pasakyta, kad jei šakosiesi, kūną tempsi ant kupros. Ji nieko negavo… Draudimo kompanijoje buvo apmokėta, kad palaikai būtų sugrąžinti į Ukrainą, ir viskas“, – pasakojo diskusijos dalyvis.

Anot jo, didžioji dalis darbo emigrantų nesugeba susigrąžinti uždirbto atlyginimo, nes, tarkime, nebūna komandiruotės įsakymo arba išskaitos neįforminamos įsakymu.

„Esu matęs ant firminio blanko formuluotę „Komandiruoju tave į pasaulį“, – kraupia realybe dalijosi jis.

Diskusijos dalyvis taip pat pasakojo dar vieną atvejį, kai vienas tolimųjų reisų vairuotojas buvo laikomas sunkvežimyje penkis mėnesius, o tuomet, kai bandė nutraukti darbo sutartį, išgirdo: „Pabandyk, neatgausi nė cento.“

Jis pridūrė, kad šioje situacijoje svarbu pabrėžti, ką apskritai reiškia tokį laiką gyventi transporto priemonėje: „Jie miega su pradarytu langu, kad girdėtų, ar kas neapvaginėja. Jie turi taip gerai miegoti, kad girdėtų, ar neapvaginėja. Beje, dažniausiai, kai apvagiama, išskaičiuojama iš atlyginimo, mūsų darbdavių fantazija neribota“, – kalbėjo jis.
Plona linija tarp darbo santykių ir baudžiamojo proceso

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Gabija Večerinskienė, tęsdama diskusiją, sakė, kad yra labai plonytė linija tarp darbo santykių ir baudžiamojo proceso.

„Tos situacijos, kurias įvardijo diskusijos dalyvis, labiau darbo santykiai. Baudžiamasis procesas jau kitas klausimas, į jį patenka žmogaus laisvės pažeidimas. Pastarasis, beje, gali būti suvokiamas ir kaip žmogaus valios pažeidimas“, – aiškino ji.

Prokurorė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu populiariausi išnaudojimo tikslai – prostitucijai ir nusikalstamų veikų vykdymui. „Pastarasis, kai į užsienį išveža daryti nusikaltimų, sudaro didžiąją dalį atliekamų ikiteisminių tyrimų. Bet pakankamai plonytė linija, ar sava valia važiavo, ar priverstas žmogus važiavo“, – teigė ji.

Monrealio miesto policijos (Kanada) detektyvas seržantas Dominicas Monchampas prisiminė, kad kai prieš du dešimtmečius buvo jaunas tyrėjas, pareigūnai kaltindavo moteris dalyvaujant prostitucijoje.

„Apklausdami tas moteris, girdėdavome labai liūdnas istorijas, kurios susijusios su kitomis problemomis, pavyzdžiui, skurdu. Vaikystėje jos buvo išnaudojamos tėvų, pamažu buvo įtrauktos į prostituciją. Taigi pradėjome keisti savo darbo tikslus ir kaltinti žmones, kurie įtraukė jas į prostituciją. Moterys, įtraukiamos į prostitucijos pinkles, priverstos atiduoti uždirbtus pinigus, patiria manipuliacijas, smurtą. Suvokėme, kad negalime kovoti su prekyba žmonėmis, nekovodami su seksualines paslaugas įsigyjančiais asmenimis, jų problemomis. Pasikeitė mūsų mąstymas – prekyba žmonėmis toks pats nusikaltimas kaip narkotikų kontrabanda. Dabar su prekyba žmonėmis kovojame kaip su narkotikų kontrabanda“, – kalbėjo svečias iš Kanados. Pamažu, anot jo, visuomenė ėmė suprasti, kad prekybos žmonėmis aukomis gali tapti bet kuris žmogus, pavyzdžiui, jų dukra ar sesuo.„Apklausdami tas moteris, girdėdavome labai liūdnas istorijas, kurios susijusios su kitomis problemomis, pavyzdžiui, skurdu. Vaikystėje jos buvo išnaudojamos tėvų, pamažu buvo įtrauktos į prostituciją. Taigi pradėjome keisti savo darbo tikslus ir kaltinti žmones, kurie įtraukė jas į prostituciją.

Moterys, įtraukiamos į prostitucijos pinkles, priverstos atiduoti uždirbtus pinigus, patiria manipuliacijas, smurtą. Suvokėme, kad negalime kovoti su prekyba žmonėmis, nekovodami su seksualines paslaugas įsigyjančiais asmenimis, jų problemomis.

Pasikeitė mūsų mąstymas – prekyba žmonėmis toks pats nusikaltimas kaip narkotikų kontrabanda. Dabar su prekyba žmonėmis kovojame kaip su narkotikų kontrabanda“, – kalbėjo svečias iš Kanados.

Pamažu, anot jo, visuomenė ėmė suprasti, kad prekybos žmonėmis aukomis gali tapti bet kuris žmogus, pavyzdžiui, jų dukra ar sesuo.
„Atsirado supratimas, kad tas žmogus, kuris dalyvauja prostitucijoje, gali bet kada pasitraukti ir gali siekti pagalbos. Anksčiau mes persekiojome tokius žmones, taigi, kodėl jie turėjo kreiptis pagalbos? Mūsų požiūris pasikeitė, apmokome mūsų pareigūnus padėti toms prostitucijoje esančioms moterims, mokome, kaip bendrauti su jomis, kaip pasakyti, kad pareigūnai gali padėti“, – kalbėjo D.Monchampas.

Jo teigimu, jie turi policijos departamentą, socialinius darbuotojus, kurie aukoms siunčia žinutę, kad jie gali padėti.

„Viešiname šią informaciją žiniasklaidoje, į mus kreipiasi daugiau žmonių. Susiduriame su kita problema – vis daugiau tenka dirbti su tokiomis bylomis. Tai rodo, kad niekas nepasikeitė, problema neišnyko. Dabar suprantame, kad ši problema paplitusi visoje Kanadoje. Mums reikia visuomenės paramos, kad galimi prekeiviai ir aukos būtų atpažįstamos. Kai einu dėstyti būsimiems policininkams, sakau, kad, jei mane priverstų įsitraukti į prostituciją, prirėmę ginklą prie smilkinio ar prievartaudami, mane tikriausiai apimtų gėdos jausmas, man tikrai reikėtų daug pasitikėjimo, sunku būtų papasakoti apie tai. Svarbu įgyti aukos pasitikėjimą“, – kalbėjo jis, pridurdamas, kad šį jausmą ir bando skatinti.

K.Mišinienė, tęsdama diskusiją, kalbėjo apie tai, kad prostitucijoje Lietuvoje pastebimos moterys iš Rytų Europos.

„Vėlgi ta kryžkelė: ar čia jos savanoriškai atvyko, ar tai blogos moterys, kurios nesugeba kažko kito daryti, ar tai aukos iš subombarduotos Ukrainos, kurios iš nevilties keliauja po Europą, o suteneriai gaudo jas siūlydami „neblogą“ uždarbį?

Aukos neatsineša įrodymų. Mes remiamės istorijomis. Klausomės istorijų moterų, kurios vienu atveju kaip sekso tigrės su kilogramais makiažo šypsosi ir siūlo kažką pigiau padaryti klientui, o kitu atveju šalia tavęs skambina vaikams, rauda, sako, kad galės kažką nupirkt ar sumokėt už močiutės gydymą“, – kalbėjo ji. Jos nuomone, vis dar neišspręstas klausimas, kodėl sutenerio ar moters kūno pirkėjo teisės aukščiau už pardavinėjančių savo kūną.

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Gabija Večerinskienė sakė, kad šiuo metu numatoma administracinė, ne baudžiamoji atsakomybė už sekso paslaugų pirkimą.

„Nubaudimas reikalauja surinkti duomenis. Baudžiant merginas daug lengviau juos surinkti, nei klientą baudžiant. Jei kalbame apie tai, kad daromas administracinis pažeidimas, tuomet negalime taikyti daug surinkimo duomenų. Čia ir slypi problema“, – teigė ji.

Tuo atveju, kai iš kito asmens pelnosi kitas asmuo, o mergina duoda parodymus, yra baudžiama ne ji. Vis dėlto tada, kai moteris pagal skelbimus teikia sekso paslaugas pati, ji yra baudžiama.
K.Mišinienė pritarė, kad moterys, kurios bendradarbiauja su teisėsauga, tarsi nebaudžiamos, bet ji įvardijo atvejį, kai moteris buvo persekiojama kliento, todėl nuėjo į policiją: „Pareigūnai jai pasakė, kad, jei paliksi skundą, būsi už sekso paslaugų teikimą nubausta.“

Svečias iš Kanados, tęsdamas diskusiją, kalbėjo, kad Kanadoje kitokia situacija: „Pas mus nėra administracinių baudų, seksualinių paslaugų pirkėjai gauna atsakomybę pagal Baudžiamąjį kodeksą.

Asmuo, įtrauktas į prostituciją, turi imunitetą, jei neužsiima prostitucija šalia mokyklų, parkų teritorijoje. Prekeivis gali būti baudžiamas iki šešių mėnesių įkalinimo, jei nusikalstama ne pirmą kartą – iki metų.

Prekeivis patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn už asmens įtraukimą į prostituciją. Jei tai daroma be prievartos, tai bus laikoma baudžiamuoju nusikaltimu. Jeigu prekyba žmonėmis yra daroma su prievarta – tai jau nusikaltimas apsunkintomis sąlygomis“, – komentavo D.Monchampas.

Vyras teigė, kad nuėję į viešnamį ar striptizo klubą, negalėsite įvardyti, kas yra prekybos žmonėmis auka, o kuriai tiesiog patinka teikti seksualines paslaugas.

„Mums tai iššūkis. Tą patį pirkėjai pasakytų. Juk prekybos žmonėmis aukos turi apsimesti, kad joms tai patinka, jos privalo uždirbti sąvadautojams kiek įmanoma daugiau pinigų. Mums svarbu, kad seksualinių paslaugų pirkėjus pasiektų žinutė, kad tikri vyrai neperka paslaugų“, – mano jis.

Karolis Žibas sakė, kad įvardyti pavyzdžiai jam atrodo prekybos žmonėmis atvejai, nes yra pažeidžiamumo išnaudojimas.

„Kai kalbame apie darbo emigrantus, kai šantažuoji žmogų, kad per tris dienas jis turės išvažiuoti, tai jau yra pažeidžiamumas.

Prieš dvejus metus dariau tyrimą apie fiktyvias santuokas. Po dešimt metų Lietuva atsibudo, ir tokie santykiai imami laikyti prekybos žmonėmis forma“, – įsitikinęs jis.

Svečias iš Kanados, tęsdamas mintį, apie tai, kas yra prekyba žmonėmis, sakė, kad svarbu susitarti dėl bendro apibrėžimo.

„Jei suvokiama, kad tai nusikaltimas, kurį įvykdo grupuotė, negalėsite atpažinti kitų prekybos žmonėmis formų. Yra vienišų vilkų, nusikaltėlių, kurie nusižiūri savo aukas, įvilioja jas. Vyras susidraugauja su moterimi, ji tampa partnere, drauge, ji galvoja, kad yra normaliuose santykiuose, kad jų pora laikinai susidūrusi su finansinėmis problemomis, o ji turi ieškoti, kaip uždirbti pinigų. Tai prekeivio tikslas – jis nepervežė jos į kitą šalį, jis pasirinko konkrečią moterį ir įtraukė ją į prekybą žmonėmis. Šis nusikaltimas turi daug veidų. Tam, kad spręstume problemas, tuos veidus reikia atpažinti“, – kalbėjo jis.

K.Mišinienė kėlė klausimą, kodėl auka turi pagalbos važiuoti kelis šimtus kilometrų.

„Jei kokiam Rokišky negali gauti pagalbos, tai yra krachas. Taip neturėtų būti. Kai savivaldoj sakom, mums atsakoma, kad projektus rašykite. Manau, neteisinga nevyriausybiniam sektoriui atiduoti mandatą.

Valstybė – tikra pamotė parduotiems vaikams. Suskaičiuokim, kiek nepilnamečių užsienio valstybių kalėjimuose, kiek jie blaškosi šiandien! Kai jie grįžta, niekas prie jų neprieina. Vėl man atsakoma, kad čia ne jų reikalas. Žaidžiamas tarpinstitucinis futbolas.

Šveicarijos ar Austrijos teismuose mūsų vaikai iš Tauragės miškų lieka vieni. Kai jų kišenėje randamas tik moksleivio pažymėjimas, kaip jie patys susiorganizavo tą kelionę? Tai prekyba žmonėmis, o tai konstatavus, teisėsaugininkai abiejose šalyse liepia nesikišti“, – piktinosi ji.