Nukentėjusiųjų gynėja: „Aly­tus ma­ne pri­bloš­kė“ („www.alytausnaujienos.lt”, 2024-09-02)

Pe­da­go­gas. Pe­do­fi­las. Pas­ta­rą­jį faktą konstatavo Valsty­binė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsau­gos ministe­rijos. Dir­bo ka­ta­li­kiš­ko­je gim­na­zi­jo­je Aly­tu­je. Ši is­to­ri­ja Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je bu­vo tar­si ig­no­ruo­ta – ar sau­­gant kai ku­rių as­me­nų, or­ga­ni­za­ci­jų pres­ti­žą, ar dar dėl ki­tų prie­žas­čių. Ga­vę Lietu­vos ape­liacinio teis­mo nu­tar­tį, su­sto­jo­me ir mes, nu­spren­dė­me pa­lauk­ti, kol kal­ti­na­ma­sis bus įka­lin­tas. Pir­ma­sis ofi­cia­liai nu­teis­tas alytiškis pe­do­fi­las jau at­lie­ka baus­mę. Kiek sau­giau jau­čia­si pe­da­go­go tvir­kin­tos aukos, taip pat ir žmo­na, ku­ri su vai­kais iš vy­ro na­mų iš­si­kė­lė ir pra­dė­jo su­dė­tin­gą sky­ry­bų pro­ce­są. 

Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jo­je dir­bęs mo­ky­to­jas V. P. dėl ma­ža­me­čių vai­kų sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo nu­teis­tas 8 me­tų lais­vės at­ėmi­mo baus­me, ku­rią jau be­veik de­vy­nis mė­ne­sius (nuo 2023 m. lap­kri­čio mė­ne­sio) at­lie­ka Aly­taus ka­lė­ji­me. Ar pa­si­kei­tė mi­nė­tos gim­na­zi­jos bu­vu­sios di­rek­to­rės, da­bar Aly­taus mies­to savivaldybės administracijos Švie­ti­mo ir spor­to sky­riaus ve­dė­jos Lo­re­tos Šer­nie­nės nuo­mo­nė apie ga­li­my­bę pe­do­fi­li­jos su­tri­ki­mą tu­rin­čiam as­me­niui dirb­ti ug­dy­mo įstai­go­je ir kas šiuo at­ve­ju nu­ken­tė­jo la­biau­siai? Kas ta­po di­džiau­sio­mis au­ko­mis – prie­var­tau­ti ma­ža­me­čiai vai­kai, nu­teis­to­jo šei­ma, ap­lin­ki­niai, ben­dra­vę su, švel­niai ta­riant, sa­vo­tiš­ką su­pra­ti­mą apie gy­ve­ni­mą tu­rin­čiu bu­vu­siu mo­ky­to­ju, o gal pats nu­teis­ta­sis? 

STRAIPSNIŲ SERIJA. PIRMA DALIS 

At­gal į pra­ei­tį 

Rug­pjū­čio 11 d. (2022 m.) Kau­no apy­gar­dos teis­mas pri­ėmė ap­kal­ti­na­mą­jį nuosp­ren­dį, ku­riuo V. P. bu­vo pri­pa­žin­tas kal­tu dėl ma­ža­me­čių vai­kų sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo, už ką at­sa­ko­my­bė nu­ma­ty­ta Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 150 straips­nio 4 da­ly­je. Šį nuosp­ren­dį V. P. ap­skun­dė Lie­tu­vos ape­lia­ci­niam teis­mui. Dau­giau nei po me­tų (2023 m. lap­kri­čio 23 d.) ape­lia­ci­nis skun­das bu­vo at­mes­tas. Tuo me­tu Kau­no apy­gar­dos teis­mo nuosp­ren­dis im­tas lai­ky­ti įsi­tei­sė­ju­siu ir pra­dė­tas vyk­dy­ti. Ša­lies ži­niask­lai­do­je skelb­ta, kad che­mi­jos mo­ky­to­jas lais­vu nuo dar­bo me­tu še­še­rius me­tus tvir­ki­no ir prie­var­ta­vo ma­ža­me­čius. Tai da­ry­ti pe­da­go­gas pra­dė­jo, kai jiems ga­lė­jo bū­ti sep­ty­ne­ri me­tai ar net­gi ma­žiau. Kaip skan­da­lin­ga de­ta­lė mi­nė­ta tai, kad po Kau­no apy­gar­dos teis­mo nuosp­ren­džio dar me­tus V. P. to­liau dir­bo mo­kyk­lo­je. 

Iš ne­pil­na­me­čių in­te­re­sų gy­nė­jų po­zi­ci­jos 

Bau­džia­mo­sios by­los ei­ga, at­sto­vau­da­ma ma­ža­me­čių nu­ken­tė­ju­sių­jų in­te­re­sams, nuo­lat do­mė­jo­si Ko­vos su pre­ky­ba žmo­nė­mis ir iš­nau­do­ji­mu cen­tro (KOP­ŽI) va­do­vė Kris­ti­na MI­ŠI­NIE­NĖ. Pa­kal­bi­no­me ją apie to­kių is­to­ri­jų spe­ci­fi­ką, pa­tir­tį, gi­nant ma­ža­me­čių in­te­re­sus pa­na­šaus po­bū­džio by­lo­se. 

– Alytiškio pe­do­fi­li­jos by­la. Kiek su ja te­ko su­si­dur­ti? 

– Mi­ni­mo­je by­lo­je nu­ken­tė­ju­sie­siems cen­tras tei­kė pa­gal­bą. Kai apie šį at­ve­jį su­ži­no­jo­me, Vals­ty­bės ga­ran­tuo­ja­mos tei­si­nės pa­gal­bos tar­ny­ba jau bu­vo sky­ru­si nu­ken­tė­ju­sie­siems at­sto­vau­jan­čius tei­si­nin­kus. Į teis­mi­nį pro­ce­są įsi­jun­gė­me ne nuo pat pra­džios. 

– Ar apie vis­ką šio­je by­lo­je ga­lė­tu­mė­te lais­vai kal­bė­ti? 

– Visų pirma – apie nukentėjusiuosius, jų duomenų apsauga turėtų būti mūsų visų rūpestis. O kalbėti reikėtų apie tai, kokia buvo kaltininko gynyba, pradėjus viešinti šį atvejį, kokia ciniška gimnazijos direktorės pozicija. Ji ir šiandien nėra jos paaiškinusi, atsiprašiusi bendruomenės, jog gimnazija ilgam buvo tapusi šiam nusikaltėliui saugiu prieglobsčiu. 

– Visgi ko­kios tos po­van­de­ni­nės sro­vės? 

– Vi­sų pir­ma, ne­si­no­ri kal­bė­ti apie nu­ken­tė­ju­siuo­sius, nes tai bū­tų per di­de­lė at­sa­ko­my­bė man. O kal­bė­ti rei­kė­tų apie tai, ko­kia bu­vo kal­ti­nin­ko gy­ny­ba, pra­dė­jus vie­šin­ti šį at­ve­jį, ko­kia, manyčiau, ciniška gim­na­zi­jos di­rek­to­rės po­zi­ci­ja. Ji ir šian­dien nė­ra nu­lei­du­si gal­vos. Ar­gi jai ne­reik­tų at­si­pra­šy­ti? 

– Kaip pa­si­reiš­kė ta, Jū­sų įvar­di­ji­mu, ci­niš­ka di­rek­to­rės po­zi­ci­ja?  

– Kai by­la bu­vo nag­ri­nė­ja­ma pir­mos ins­tan­ci­jos teis­me, šio mo­ky­to­jo pa­var­dė vi­sus me­tus vis dar fi­gū­ra­vo dar­buo­to­jų są­ra­še. Yra ži­no­ma, kad jam dar­bo vie­ta bu­vo pa­ža­dė­ta ir ki­tiems moks­lo me­tams. Gal būt bu­vo ma­no­ma, kad jis ne­bus nu­teis­tas. 

– Di­rek­to­rė kal­bė­jo, kad ji ne­ži­no­jo apie pra­si­dė­ju­sį teis­mi­nį pro­ce­są. Tai gal­būt dėl to to­kia po­zi­ci­ja? 

– Aš manau, kad apie pra­si­dė­ju­sį teis­mi­nį pro­ce­są V.P. pa­si­sa­kė di­rek­to­rei. Yra dar ir tas niu­an­sas, kad gim­na­zi­ja, ku­rio­je dir­bo šis žmo­gus, yra ka­ta­li­kiš­ka, ten dir­bo du ka­pe­lio­nai, o vie­nas iš stei­gė­jų – Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­jos ku­ri­ja. 

– O ko­kia bu­vo Vys­ku­pi­jos po­zi­ci­ja šiuo klau­si­mu? 

– Vys­ku­pi­ja net au­si­mis ne­krus­te­lė­jo. Kai pra­dė­jo­me šią is­to­ri­ją vie­šin­ti, su­lau­kė­me daug laiš­kų – vie­ni gy­nė, ki­ti kal­ti­no, o iš Vys­ku­pi­jos – vi­siš­ka ty­la.  

– Ar ne­ga­lė­jo taip bū­ti, kad bu­vo ir dau­giau V.P. au­kų, tik jos ty­lė­jo? 

– Nė­ra ži­no­ma, ar ne­bu­vo dau­giau au­kų, nes nie­kas dau­giau ne­si­krei­pė. Iš vi­so ste­buk­las, kad ši by­la bū­tent taip pa­si­bai­gė, nes kiek gy­nė­jų at­si­ra­do! 

– Kaip taip ga­lė­jo bū­ti? Juk pa­pras­tai už prie­var­tą prieš vai­kus as­me­nys su­lau­kia di­de­lio pa­smer­ki­mo, net­gi įka­li­ni­mo įstai­go­se… 

– Ma­nau, kad tik­rai ma­žas šio žmo­gaus pa­smer­ki­mas bu­vo Aly­taus mies­te. Bu­vo skan­da­las, bet ne pa­smer­ki­mas. Ma­ne Aly­tus pri­bloš­kė su to­kia re­ak­ci­ja… 

– Gal iš sa­vo pa­tir­ties ga­lė­tu­mė­te pa­sa­ky­ti, kad vai­kys­tė­je pa­tir­ta sek­su­a­li­nė prie­var­ta ga­li pa­veik­ti žmo­gaus psi­chi­ką, jo at­ei­tį? 

– Kaip jau su­au­gu­sį žmo­gų ga­lė­tų veik­ti vai­kys­tė­je pa­tir­ta psi­cho­lo­gi­nė prie­var­ta, sa­vo įžval­gų gal­būt tu­rė­tų psi­cho­lo­gai. Aš pa­ti ga­lė­čiau pa­si­sa­ky­ti dau­giau kaip so­cia­li­nė dar­buo­to­ja. Pa­ste­bi­me, kad pa­sek­mės yra la­bai įvai­rios. 

– Nuo ko tos pa­sėk­mės pri­klau­so? 

– Tai pri­klau­so nuo dau­gy­bės fak­to­rių – ko­kia­me am­žiu­je bu­vo pa­tir­ta prie­var­ta, kiek lai­ko ji tru­ko, kas bu­vo tas prie­var­tau­to­jas (iš krū­mų iš­šo­kęs ne­pa­žįs­ta­ma­sis ar šei­mos na­rys), nu­ken­tė­ju­sio­jo psi­cho­lo­gi­nis at­spa­ru­mas, kas vy­ko po prie­var­tos at­ve­jo, ko­kią pa­gal­bą ga­vo nu­ken­tė­ju­sy­sis. 

– O gal vis tik ver­čiau pa­tir­tą prie­var­tą tie­siog pa­mirš­ti ir į tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jas ne­si­kreip­ti? Kas to­kiais at­ve­jais vyks­ta vai­ko gy­ve­ni­me? 

– Jei­gu dau­gu­ma to­kių at­ve­jų ne­iš­ei­na „į pa­vir­šių“, lie­ka už­da­ro­je erd­vė­je, lie­ka tar­si „šei­mos rei­ka­las“, iš pra­džių at­ro­do, kad vis­kas su­si­tvar­kė – „šiukš­lės ne­bu­vo iš­neš­tos iš na­mų”… 

Dėmesio!                                               

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                               

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                              

Publikuota: 2024-09-02, https://www.alytausnaujienos.lt/nukentejusiuju-gyneja-aly-tus-ma-ne-pri-blos-ke