KRIZĖ IŠPLĖTĖ PREKYBOS ŽMONĖMIS TINKLĄ ("DNET.LT", 2009-12-09)

Publikuota 2009 m. gruodžio 9 d.
„Man buvo penkiolika, kai ten papuoliau. Teko sakyti, kad 20… Bandžiau gelbėtis, sakyti tiesą, bet išėjusią iš kambario mane iškart sumušdavo“, – pasakoja iš prekybos žmonėmis spąstų ištrūkti sugebėjusi mergina. Kita jos likimo draugė prisimena, kaip pabėgo iš namų ir prisiglaudė pas draugę iš Druskininkų. Ši ją ir pardavė.
Tai tik dvi istorijos iš neseniai Dingusių žmonių šeimų paramos centro pristatyto filmo „Neparduok savęs“. Kasmet Lietuvoje dingsta daugiau nei tūkstantis žmonių. Daugiausia – 14-18 m. merginų. Pagalbos kreipiasi vos dešimtadalis nukentėjusiųjų.
Aukos portretas
Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuras ketverius metus kaupia duomenis apie dingusius lietuvius. Pagal šią informaciją galima nupiešti standartinį prekybos žmonėmis aukos portretą: tai būtų vieno iš penkių didžiųjų Lietuvos miestų gyventoja, moteris, iki 23 m. amžiaus, turinti vidurinį išsilavinimą, vaikų ir bedarbė. Priėmusi darbo pasiūlymą iš neseniai sutikto draugo ar draugės ji tikisi gerai apmokamo darbo, patogaus nebrangaus buto gyvenimui svečioje šalyje, pasitiki „įdarbintojais“.
Iš tiesų verbuotojai dažniausiai aukas verčia teikti seksualines paslaugas, moka minimalų atlygį arba visai nemoka. Ima neproporcingai didelę nuomą už labai prastų sąlygų būstą, grasina aukai ir visas jai suteiktas paslaugas įvardija kaip aukos skolą. Ekonominės krizės metu potencialių aukų ratas platėja. Normalu, kad praradę darbą ir nuolatines pajamas, tapę labiau pažeidžiami, žmonės tampa ir labiau patiklūs, linkę dažniau rizikuoti. Tuo naudojasi prekeiviai žmonėmis.
„Jaunus žmones vilioja dideliais pinigais. Sako – tau tereikės tik valandą pabūti toje kompanijoje, aš būsiu šalia ir tave saugosiu. Tačiau dažniausiai mergina prigirdoma ir tuomet prievartaujama. O kartais ir filmuojama, kaip santykiauja su vyrais, – pasakoja psichologas Evaldas Karmaza. – Aš dar nesutikau nė vienos turtingos prostitutės. Sutikau tik daug nelaimingų, sergančių, negalinčių turėti vaikų, turinčių priklausomybių nuo alkoholio ir narkotikų merginų. Taip pat nesutikau nė vieno laimingo vaikino, kuris buvo įtrauktas į vagystes. Jie visi – nelaimingi“.
Neretai į prekybos žmonėmis spąstus jaunas, patiklias merginas įvilioja net ir artimi žmonės – bičiuliai ar draugų draugai. Joms pažadamas didelis atlyginimas, įdomus darbas ir geras gyvenimas. Neretai – modelio karjera. Agentūros „Modilina“ vadovė Jolanta Sadauskienė primygtinai siūlo prieš važiuojant dirbti modeliu į užsienį susirinkti visą įmanomą informaciją apie agentūrą, kuri siūlo darbą. Ji pabrėžia, kad paprastai visos agentūros sutartis su modeliais pasirašo dar Lietuvoje, prieš išvažiuojant.
„Agentūrų darbuotojai paprastai nevažinėja naujausiais automobiliais, nekviečia merginų į restoranus. Tiesiog reikia ateiti į tą agentūrą“, – pasakoja J.Sadauskienė. O psichologas E.Karmaza priduria: „Jei jausmas tau sako, kad kažkas ne taip – atsisakyk nedvejodamas“.
Ieškoti pagalbos – būtina
Į sekso vergiją parduota 15-metė filme pasakoja, kad visos prostitutėmis paverstos merginos turėdavo mobiliuosius telefonus. Jų kortelės būdavo keičiamos kelis kartus per savaitę. Su merginomis nuolat būdavo vienas iš sutenerių. Tad į telefonus joms skambindavo tik klientai. Nė karto merginai nebuvo leista pasišnekėti su tėvais ar Lietuvoje likusiais pažįstamais. Būdavo keli taksi automobiliai, kurie merginas vežiodavo pas klientus. Pinigai taip pat būdavo sumokami matant vairuotojui. Po sutarto laiko taksi grįždavo į tą pačią vietą ir paimdavo merginą.
Kartais per naktį jai tekdavo aptarnauti ir 30 vyrų. Skausmas buvo malšinamas alkoholiu ir narkotikais. Išsivystė priklausomybė. Kartais ji mėgindavo prašyti pagalbos klientų, tačiau būdavo tik žiauriai sumušama. Vienai jos likimo draugei pavyko ištrūkti iš vergovės. Tačiau namo ji grįžo be akies, turėdama ne vieną priklausomybę, patyrusi sunkią psichologinę traumą.
„Važiuojant dirbti į užsienį siūloma mokėti bent kelis svarbius žodžius anglų kalba. Taip pat sutarti su artimaisiais tam tikrus ženklus, žodžius, kad paskambinus telefonu būtų galima įspėti juos, jei ištiks nelaimė. Ir stengtis pabėgti, šauktis pagalbos“, – pataria nevyriausybinės organizacijos Dingusių žmonių šeimos paramos centro projektų koordinatorė Giedrė Blažytė.
Centro direktorės Onos Gustienės teigimu, Interpolo turimi duomenys atskleidžia, kad kasmet Europoje prekybos žmonėmis aukomis tampa apie 120 tūkst. žmonių. Baltijos šalyse kasmet parduodama apie 3000 jaunų moterų. Lietuvoje – maždaug 1200. Pagrindinė prekybos vaikais, prostitucijos ir pornografijos plitimo kaltininkė – blogėjanti ekonominė ir socialinė padėtis.
Psichologas E.Karmaza ragina nukentėjusius žmones nebijoti kreiptis pagalbos: „Pasirodo, jei kreipiesi į policiją, nusikaltėliai nebelenda prie tavęs. Jie žino, kad šis žmogus ir vėl ieškos pagalbos, netylės. Net jei atsitiko baisūs dalykai, žmogus gali atsistoti ir eiti toliau“.
Valstybės pastangų nepakanka
Kasmet analizę apie prekybą žmonėmis visame pasaulyje publikuojantis JAV Valstybės departamentas parengė ir šių metų apžvalgą. Joje taip pat akcentuojama, kad padidėję prekybos žmonėmis mastai yra tiesiogiai susiję su ekonomine krize. Štai skurdžiausią Europos šalį – Moldovą – jau paliko apie ketvirtadalis šalies gyventojų. Visi jie ieško laimės svetur. Baltarusijoje dingusiais be žinios laikomi 800 tūkst. žmonių. Ukrainoje smarkiai padaugėjo pranešimų apie priverstinės prostitucijos aukas.
UNICEF duomenimis, į sekso vergiją pasaulyje nuolat yra įtraukta apie 2 mln. vaikų. Iš prostitucijos gniaužtų ištrūkusiems žmonėms būna padaroma neatitaisoma žala: psichologinės traumos, ligos (ŽIV, AIDS), priklausomybė nuo narkotikų ir alkoholio, fizinis išsekimas ir traumos, bendravimo problemos. Daug žmonių miršta.
Daugiausia moterų iš Lietuvos vis dar išvežama į Didžiąją Britanijoje. Taip pat Vokietiją, Olandiją, Graikiją, Italiją, Prancūziją, Čekijos Respubliką. JAV Valstybės departamentas nustatė, kad Lietuvos pastangos eliminuoti prekybą žmonėmis atitinka tik minimalius standartus. Nors pernai vyriausybė skyrė šiek tiek daugiau finansinės paramos nevyriausybinėms organizacijoms, padedančioms prekybos žmonėmis aukoms grįžti į normalų gyvenimą, vis dėlto prekybos mastai nemažėja, o nusikaltėliams taikomos beveik minimalios bausmės – jiems gali būti skiriama iki 15 metų kalėjimo, tačiau realiai žiaurius nusikaltimus įvykdę prekeiviai gauna kur kas švelnesnes bausmes (nuo 2 iki 8 metų). Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje tokiems nusikaltėliams skiriama iki 18 metų kalėjimo.
Didžiosios Britanijos Metropoliteno policija kartu su Pasienio tarnyba ir prokuratūra Londone vykdo operaciją „Maxim“. Jos tikslas – kovoti su organizuotu imigracijos nusikalstamumu. Metropoliteno policijos atlikto reido metu buvo tikrinami 46 butai Londono Soho rajone. Aptikta 55 prekybos žmonėmis aukos. Dauguma jų – lietuvės (10), kitos devynios aukos buvo iš Kosovo, septynios – iš Didžiosios Britanijos, penkios – iš Albanijos. Britų policijos duomenimis, 93 proc. prostitučių patiria smurtą.
JAV Vyriausybė Lietuvai rekomenduoja vykdyti pareigūnų apmokymus, kaip identifikuoti ir tirti prekybos žmonėmis nusikaltimus. Taip pat vykdyti prevenciją, mokyti savanorius ir nevyriausybinių organizacijų darbuotojus. Užtikrinti, kad prekybos žmonėmis organizatoriai sėstų į kalėjimą.
Aukų ratas plečiasi
„Lietuvos Caritas“ projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ teikia pagalbą moterims, kurios apgaule prekeivių žmonėmis buvo ar yra išvežtos į užsienio šalių ar Lietuvos viešnamius; moterims, kurios sutiko bet kurioje šalyje būti įtrauktos į prostituciją, bet jaučiasi paniekintos, apgautos, žeminamos.
Šio projekto koordinatorės Kristinos Mišinienės įsitikinimu, pagrindinės prekybos žmonėmis pramonės varančiosios jėgos yra skurdas ir paklausa, taip pat kontrolės nebuvimas. „Gaila, kad Lietuvoje vis dar nėra mechanizmo, leidžiančio efektyviai vykdyti dar 2006 m. Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytų veiksmų. Kalbėti apie vyrus, perkančius moteris, ir raginti žmones nelikti abejingiems šiai temai reikia nuolatos“, – įsitikinusi K.Mišinienė.
Šiemet Lietuvos Vyriausybė priėmė programą, skirtą kovoti su prekyba žmonėmis. Tačiau su moterimis dirbantiems specialistams labiausiai nerimą kelia tai, kad tik nedidelė šių lėšų dalis skirta moterų sugrąžinimui. Be to, programa patvirtinta tik rudenį, o tai reiškia, kad maždaug devynis mėnesius lėšų šiai veiklai iš viso nebuvo. Pasak Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro atstovės Ritos Augutienės, visuomeninėms organizacijoms iš viso skiriama 8 tūkst. litų, kad moterys galėtų sugrįžti. Už šią sumą gali grįžti gal 6 moterys… O juk vien pernai į Lietuvą grįžo 80 prekybos žmonėmis aukų.
Dar viena gąsdinanti tendencija – krizės akivaizdoje vis dažniau prekeivių aukomis tampa išsilavinę žmonės, atsiranda naujų išnaudojimo formų. Specialistai neabejoja, kad kitąmet aukų skaičius dar šoktelės. Kovą su prekyba žmonėmis ypač apsunkina labai sudėtingas ikiteisminio tyrimo procesas. Šie tyrimai dažnai užtrunka ne vienerius metus ir ne visada pasiekia teismus. Lietuvoje vangiai funkcionuoja ir liudytojų apsaugos sistema, ilgai užtrunka bendradarbiavimas su užsienio teisėsaugininkais.
„Tyrimo laikotarpiu aukos dažnai patiria spaudimą ir sulaukia grasinimų iš kaltinamųjų bendrininkų. Kadangi aukų, liudijančių teisme, apsaugos sistema Lietuvoje beveik neegzistuoja, išsigandusios aukos dažnai keičia parodymus, atsiima pareiškimus, pasitraukia iš bylų. Taip šiurkščius nusikaltimus padarę asmenys lieka nenubausti“, – pagrindines problemas įvardija K.Mišinienė.
Paprastai prekeiviai žmonėmis beveik tobulai išmano įstatymus, samdosi profesionaliausius advokatus ir išsisuka nuo bausmės. Vis dėlto statistika rodo, kad paprastai jie renkasi tas aukas, kurios negali apsiginti, nepateiks įrodymų teisme, yra pažeidžiamos ir neduos atkirčio. Vidutinis moterų, patenkančių į prostitucijos gniaužtus, amžius yra 14 metų.
Vien pernai Lietuvoje buvo suteikta pagalba 86 prekybos žmonėmis aukoms. Pakartotinai pagalba suteiktas gerokai didesniam skaičiui aukų. Manoma, kad tai sudaro vos 10 proc. realių prekybos žmonėmis atvejų.
Faktai
34 proc. aukų yra nepilnamečiai.
30 proc. aukų yra bedarbiai.
26 proc. – studentai.
40 proc. aukų turi vaikų.
60 proc. pagalbos ieškojusių aukų savo ekonominę padėtį vertino kaip blogą arba labai blogą.
3 proc. savo ekonominę situaciją vertino gerai.
51 proc. aukų – iš penkių didžiųjų Lietuvos miestų.
30 proc. – iš kaimo vietovių.
30 proc. atvejų aukas parduoda seni ar nauji draugai.
9 proc. aukų teigė anksčiau nepažinoję jas pardavusių žmonių.
Aurelija Monaitė
(“Londono žinios”)