1981 metų liepos 27 dieną iš Holivudo mieste (Florida, JAV) esančio prekybos centro dingo 6 metų berniukas Adamas Walshas. Po dviejų savaičių berniuko galva buvo rasta šalia greitkelio esančiame drenažo kanale. Ši žiauri mažamečio žmogžudystė sukėlė tokią visuomenės reakciją, jog gana greitai JAV buvo priimtas įstatymas, sukūręs nacionalinę asmenų, teistų už vaikų tvirkinimą, duomenų bazę. JAV taip pat egzistuoja ir bendras seksualinių nusikaltėlių registras.
Pastaruoju metu Lietuvą vienas po kito drebina galimos pedofilijos skandalai. Vienoje iš žiniasklaidoje aptariamų bylų veikėjų yra Remigijus Jakštys. Vyras kaltinamas nepilnamečių tvirkinimu. „Delfi“ paviešino, kad R. Jakštys seksualiai išnaudojo nepilnamečius ir tada, kai jam teismas uždraudė net iš toli artinitis prie jų.
Po tokių atvejų natūralūs klausimai: kodėl Lietuvoje nėra seksualinių nusikaltimų registro.
JAV registrų atsiradimas paskatino žiaurūs nusikaltimai
Iškart reikėtų paminėti, kad į tokį registrą patenka ir asmenys, kurie teismo buvo pripažinti padarę seksualinio pobūdžio nusikaltimą.
Bene geriausiai žinomą seksualinių nusikaltėlių registra turi JAV. Šis registras išskirtinis, mat jis vienintelis viešai prieinamas visuomenei. Kitos šalys, kurios turi panašius registrus, prieigą suteikia tik pareigūnams. JAV egzistuoja ne vienas registras – tiek federalinių, tiek valstijų lymeniu. Remiantis 2023 metų vasario duomenimis, bendrai JAV seksualinių nusikaltėlių registre yra 786,838 asmenys. Čia svarbu atminti, kad JAV gyvena apie 331.9mln. žmonių, tad, procentiškai žiūrint, šis skaičius nėra toks šokiruojantis.
Pirmasis seksualinių nusikaltėlių registras JAV atsirado Kalifornijoje dar 1947 metais. Byla, kuri paskatino įstatymo leidėjus įkurti registrą, tikrai žiauri. 1947 metų sausio 15 dieną Los Andžele moteris su dukra pamatė ant žemės gulintį numestą manekeną. Priėjus arčiau paaiškėjo, kad tai nuogas žmogaus kūnas. Jaunos moters kūnas buvo preciziškai supjaustytas. Žinia apie kraupų radinį žaibiškai atsidūrė visos šalies laikraščiuose. Buvo nustatyta, kad nužudytoji – 22 m. Elizabeth Short, ją spauda praminė „Juoduoju Jurginu“ – šį vardą įkvėpė prieš pat žmogžudystę pasirodęs filmas „Mėlynasis Jurginas“. Tyrimo metu paaiškėjo, kad žmogžudystė buvo seksualinio pobūdžio.
Kaip minėta, būtent šis nežmoniškas nusikaltimas paskatino įkurti seksualinių nusikaltėlių registrą.
1994 metais, po dar vieno žiauraus nusikaltimo prieš mažametį, Kongresas priėmė įstatymą, įpareigojantį visas valstijas sudaryti nusikaltėlių, nuteistų už seksualinio pobūdžio nusikaltimus ir nuteistų už tam tikrus nusikaltimus prieš vaikus, registrą. Įstatymas numato, kad tokius nusikaltimus padarę asmenys, išėję į laisvę, 10 metų (kai kuriais atvejais ir 25 metus) turi kasmet nurodyti policijai savo gyvenamąją vietą.
Įvairūs filmai yra sukūrę mitą, kad JAV seksualiniai nusikaltėliai turi informuoti savo kaimynus, jog buvo teisti už seksualinius nusikaltimus. Iš tiesų to daryti neprivalo, tačiau kaimynus informuoti turi atsakingos institucijos.
Be JAV, seksualinių nusikaltėlių registrus turi šios šalys:
- Austrija (registras asmenų, kurie nuteisti už seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš nepilnamečius);
- Kanada (nuo 2004 metų);
- Indija (nuo 2018 metų);
- Airija (nuo 2001 metų);
- Naujoji Zelandija (nuo 2016 metų);
- Pietų Afrikos Respublika (nuo 2017 metų);
- Trinidadas ir Tobagas (nuo 2019 metų);
- Jungtinė Karalystė (nuo 2003 metų);
- Prancūzija (nuo 2005 metų);
- Pietų Korėja (nuo 2000 metų);
- Argentina (2013 metų);
Tai tikrai nėra galutinis sąrašas: kai kurios valstybės turi limituotą registrų ar pavienius registrus, kuriuos inicijavo tam tikri šalies regionai, bet registrai nėra federalinio lygmens.
Situacija Lietuvoje
Prieš aptariant situaciją Lietuvoje verta pasižiūrėti ir į kultūriškai bei istoriškai artimų šalių sitaciją. Latviško „Delfi“ žurnalistas Karlis Arajs pasakoja, kad Latvijoje nėra seksualinių nusikaltėlių registro. „Nuolat būna tokio pobūdžio bylų. Pavyzdžiui, turėjome atvejų, kai pastoriai apkaltinti nederamu elgesiu, atvejų, kuomet tėvas ar patėvis ne kartą prievartavo savo dukrą ir įdukrą. Visais šiais atvejais feisbuko komentatoriai nori, kad būtų sugrąžinta mirties bausmė ar įteisinta cheminė kastracija“, – teigia žurnalistas.
Jis priduria, kad Latvijoje nevyriausybinės organizacijos sieka, jog būtų ratifikuota Stambulo konvencija, bet niekas nesikiečia. „Šiuo metu svarstomos griežtesnės bausmės, kai kalbama apie smurtą prieš moteris. Prieš kelis mėnesius vyras nužudė savo buvusią jos vaikų akivaizdoje. Ši byla sulaukė labai daug dėmesio, mat moteris apsaugos prašė ilgą laiką, bet policija nedirbo savo darbo“, – situaciją Latvijoje komentuoja K. Arajs.
VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristinos Mišinienės nuomone, seksualinių nusikaltėlių registras turėtų atsirasti ir Lietuvoje. „Tikrai nelaikau jo kažkokia stebuklinga priemone, tačiau šiuo metu dabartinėje situacijoje, kai apkaltinamųjų nuosprendžių vaikų prievartautojams ir tvirkintojams paskelbiama gana mažai, kai negavę adekvačios bausmės nusikaltėliai ieško naujų aukų – o mes žinome, jog lytinis potraukis vaikams, nepilnamečiams yra praktiškai neišgydomas, – reikia ieškoti priemonių, kurios bent iš dalies padėtų apsaugoti vaikus“, – sako K. Mišinienė.
Pasiteiravus, kodėl Lietuva tokio registro dar neturi, pašnekovė mano, kad yra ne viena priežastis. „Tai ir žinių neturėjimas apie tokią priemonę, nesupratimas, jog įrašas į tokį registrą yra bausmės, kurią skiria teismas, dalis, kiek ilgai asmuo bus tame registre, taip pat nustato teismas.
Vieni, kalbėdami apie registrą, žvilgčioja į JAV galiojančias tvarkas, – ten tikrai yra taisytinų vietų, kaip, pavyzdžiui, nepilnamečių ilgiems metams įtraukimas į registrą ar asmenų, kurie atsitiktinai apsinuogino viešoje vietoje.
Kiti remiasi Europos šalių uždarais registrais, kurių veikimo logikos taip pat nesupranta“, – sako specialistė.
Ji teigia, kad mums niekas netrukdo ieškoti savo varianto. „Aš pati būčiau už atvirą registrą, tačiau suprantu, kad mūsų šalyje nėra tradicijos skelbti nusikaltėlių tapatybių, tad lieku prie pusiau atviro, kai viešai prieinamoje dalyje galėtume matyti sunkius seksualinius nusikaltimus prieš vaikus padariusių vyrų ir moterų nuotraukas, paskutinės gyvenamosios vietos adresą, trumpai įvardintus nusikalstamus veiksmus“, – teigė K. Mišinienė.
KOPŽI vadovė neslepia, kad ją nuoširdžiai stebina kelerius metus girdima įvairių politikų, kriminologų, net žmogaus teisių gynėjų argumentai, jog „nereikia papildomai persekioti bausmę jau atlikusių asmenų“, jog toks registras pažeis buvusių nuteistųjų laisvę judėti, integruotis ir panašiai. „Žinoma, kad nereikia persekioti! Žinoma, kad pati bausmė prievartautojui sukelia didelių nemalonumų, suvaržymų, apribojimų, – jis norėtų grįžti prie vaikų, o čia staiga stop, negalima.
Ir iš viso, jei mes norime kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika, šiuo atveju tai neįmanoma. Visose šalyse, kur buvo nuspręsta įvesti tokio registravimosi reikalavimus, tai vyko, nes, pirmiausia, norėta apsaugoti aukas, tokie sprendimai buvo priimti po baisių rezonansinių nusikaltimų, kai vaikai buvo pagrobti, prievartauti, sužaloti, nužudyti.
Šiandien Lietuvoje registro priešininkai neretai pradeda diskusijas nuo pedofilų teisių, ne nuo rūpesčio apsaugoti vaikus. Tada ir atrodo, jog piktos, degančios kerštu socialinės darbuotojos nori neleisti pasitaisiusiems, supratusiems savo kaltę (nes praleido įkalinimo įstaigoje metus kitus) kurti savo gyvenimus iš naujo, kviečia vos ne linčiuoti juos“, – teigia K. Mišinienė.
Anot jos, net tos pevienės bylos, kurias matome pastaruoju metu išplaukiant į paviršių, rodo, kad turintys sutrikusį seksualinį potraukį, geidžiantys vaikų individai kartoja savo nusikaltimus, mėgaujasi aplinkos palaikymu, buriasi į grupes. „Čia net kalbos nėra apie kaltės pripažinimą (nesvarbu, kad teisme teigė priešingai), kitokį gyvenimo būdą. Sutinku, kad mums visiems reikia daugiau žinių apie šį sunkų sutrikimą, jo pasireiškimo būdus, reikia pagalbos galimybių tiems, kas jos nori.
Taip pat nepaliauja stebinti nuolatinės kalbos apie tai, jog mūsų šalyje jau yra pakankamai įrankių, kaip patikrinti norinčius įsidarbinti asmenis, teistus už seksualinius nusikaltimus. Žmonės, kiek galima manipuliuoti tomis skystomis, biurokratų biurokratamas sukurtomis duomenų bazėmis, kurios neturi jokios reikšmės apsaugant vaikus. Nes asmuo nusikaltimus vgykdo neretai jau įsidarbinęs, o ne prieš tai, tai negalioja su darbiniais santykiais nesusijusiems atvejams, kai prievarta vykdoma, pavyzdžiui, artimoje aplinkoje“, – teigia pašnekovė.
Ji akcentuoja, kad Lietuvai reikia veikiančio prieinamo įrankio, kuris leistų bendruomenei tam tikrą teismo nustatytą laiką žinoti, kur kuriasi seksualinius nusikaltimus prieš vaikus padarę asmenys. „Žinoma, galime gyventi ir be tokio registro, yra siūlymų apsieiti ir tik su tokių nusikaltimų prevencija – mokyti vaikus, kaip duoti atkirtį suaugusiam prievartautojui, nesugebės – labai gaila“, – teigė K. Mišinienė.
Kas padaryta ir kas planuojama
Ketvirtadienį savo feisbuko paskyroje Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė pasidalino žinute apie planuojamus darbus seksualinių nusikaltimų užkardymo srityje.
„957 Lietuvos vaikai per pastaruosius 3 metus pripažinti nukentėjusiais nuo seksualinių nusikaltimų.
42 proc. Seksualinį smurtą patyrusių vaikų nukentėjo nuo artimo žmogaus – tėvo, mokytojo, motinos sugyventinio, brolio ar globėjo. Dėja, bet pranešta tikrai ne visi. Tad tikrąjį šių šiurpių nusikaltimų mastą galime tik nuspėti“, – rašo A. Bilotaitė.
„Teisėsauga, politikai, NVO vienija pastangas vaikystei apginti. Simboliškai, kad sprendimų, kaip apsaugoti vaikus nuo seksualinio išnaudojimo, imamės Vaikų gynimo dieną. Tai įpareigoja nuo diskusijų pereiti prie realių darbų.
KĄ DAROME, KAD SEKSUALINIS SMURTAS MAŽĖTŲ?
- 2021 m. įsigaliojo VRM parengti Baudžamojo kodekso pakeitimai, kuriais įtvirtintas įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą asmenims, kurie praeityje yra padarę šio pobūdžio nusikalstamas veikas.
- Už seksualinio pobūdžio nusikaltimus bausti asmenys įtraukiami į rizikos grupės asmenų sąrašą ir yra kontroliuojami policijos.
- Įstaigoms, kurios dirba su vaikais, numatyta prievolė priimant naują darbuotoją į darbą pasitikrinti, ar jis nėra įtraukiamas ar baustas už seksualinio pobūdžio nusikaltimus.
- Ieškant sprendimų europiniu lygiu, pernai gegužę Europos Komisija pateikė teisėkūros pasiūlymą dėl reglamento kovai prieš vaikų seksualinį išnaudojimą.
- Siūloma steigti naują nepriklausomą ES kovos su seksualine prievarta prieš vaikus centrą, kuris teiks patikimą informaciją, priims pranešimus, juos analizuos ir persiųs teisėsaugos institucijoms, teiks paramą aukoms.
KĄ DAR TURIME PADARYTI NEDELSDAMI?
- Stiprinti prevenciją, tobulinti teisinį reglamentavimą, kuris užtikrintų veiksmingą šių nusikaltimų nustatymą, ištyrimą ir atsakomybės taikymą.
- Kuo greičiau įtraukti policijos benduomėnių pareigūnus į “Gyvenimo įgūdžių programos” įgyvendinimą mokyklose, kuri vyks nuo rugsėjo 1-osios.
- Mokyti vaikus atpažinti seksualinės prievartos ženklus ir formuoti atitinkamus savisaugos įgūdžius.
VRM yra parengudi koncepciją, pagal kurią, pritarus Vyriausybei, bus rengiamas naujas Nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos įstatymas. Jame pirmą kartą bus aiškiai nustatytos visų institucijų funkcijos ir atsakomybės. Bus įkurta centrinė koordinuojanti institucija – kompetencijų centras”, – feisbuke skelbia ministrė.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2023-06-04, https://www.delfi.lt/plius/pasaulis/itin-ziaurus-nusikaltimai-paskatino-jav-isteigti-seksualiniu-nusikalteliu-registra-kokiu-pokyciu-sulauksime-lietuvoje.d?id=93535665