Žiaurios darbdavių taisyklės iš pirmų lūpų: atleido, kai tik sužinojo praeitį ("delfi.lt", 2015-02-06)

Prostitutė – viena žiauriausių stigmų, kuria pažymėta moteris atsiduria socialinėje atskirtyje, o integracija į darbo rinką – labai sudėtingas procesas. Šiuo metu dirba apie trečdalį prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukų, kurioms pagalbą teikia nevyriausybinės organizacijos. Kvalifikuotą darbą ir didesnį nei minimalų atlygį gaunančias galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Įsidarbinti nekvalifikuota darbinke daugeliu atveju pavyksta tik neatskleidžiant savo praeities.
 
Sėkmė – ilgalaikės pagalbos rezultatas
 
23 metų Agnę (vardas pakeistas) pirmą kartą sutikau prieš penkerius metus. Mergina buvo prieš kelias dienas policijos išgelbėta iš buto, kur ją užrakintą laikė suteneriai ir ruošėsi parduoti į prostituciją užsienyje. Ji glaudėsi „Lietuvos Carito“ suteiktame saugiame būste. Buvo baikšti, sunkiai bendravo. Tuomet man rėžė, kad niekada nenorėtų susilaukti vaikų, nes „visos merginos yra kekšės, o vaikinai – banditai“. Susitikimas su Agne po metų buvo dar sudėtingesnis – pasitikau ją oro uoste parskraidintą iš Olandijos. Pažeidžiama mergina vėl buvo parduota. Išlipusi iš lėktuvo su savimi turėjo tik mažytį rankinuką su dokumentais. Lydėjau ją į apklausą Organizuotų nusikaltimų tyrimų biure, o po jos – į stotį, kur įsodinau merginą į tarpmiestinį autobusą, o galutinėje stotelėje ją pasitiko „Lietuvos Carito“ socialinės darbuotojos. Mergina vėl glaudėsi saugiame būste. Dar po metų, ji stipriai spaudė man ranką apeliaciniame teisme, kur jos skriaudėjai siekė sušvelninti bausmę ir varstė pašaipiais žvilgsniais ir replikomis. Mergina drebėjo tokioje akistatoje ir sunkiai prisiminė kelerių metų senumo įvykių aplinkybes. Lengvą protinį atsilikimą turinti mergina augo su močiute Anykščiuose, mama mirusi, tėtis – gyvenimą leidžia neįgaliųjų pensionate. Šiandien ji noriai pasakoja apie savo gyvenimą. Gyvena kitame mieste, dvejus metus draugauja su ją palaikančiu vaikinu ir planuoja kartu apsigyventi, įsigyti savo būstą o kitais metais, baigusi mokslus, aktyviai ieškoti darbo. Pagal adaptuotą programą ji trečius metus mokosi virėjos amato.
 
Vilnietę Mariją (vardas pakeistas) sutikau prieš keletą metų. Ji anksti neteko mamos ir močiutės, tėtis gėrė, 14-os pati tapo mama, ištekėjo, tačiau augindama vaiką sugebėjo baigti vidurinę mokyklą ir dirbti. Šiuo metu dirba paukštyne. Neslepia, kad sunku ir fiziškai, ir emociškai, bet tai daro vardan šeimos. „Berniukas jau ir sesutės prašo, bet buvau priversta suaugti dar ankstyvoje paauglystėje, tad norisi šeimos pagausėjimą ir rūpesčius atidėti ateičiai“, – paaiškina.
 
28 metų Laima daug smurto ir patyčių patyrė nuo vaikystės. Mergina turi lengvą protinę negalią. Atėjusi į „Lietuvos Carito“ projektą ji buvo labai drovi, sunkiai bendravo. Po socialinių darbuotojų ir psichologės konsultacijų išdrįso lankyti anglų kalbos kursus. Ten ne tik išmoko kalbos pagrindų, bet ir atsiskleisti grupėje, bendrauti. Mergina buvo puoselėjama, giriama už pastangas ir jai pavyko užbaigti ir specialybės kursus, įsidarbinti konditerijos ceche. Iš pradžių ji ten atliko praktiką, apsiprato ir jau daugiau nei pusmetį sėkmingai dirba, tapo savarankiška. Per pirmuosius susitikimus susigūžusi ir bijanti į akis pažiūrėti mergina dabar šypsosi, moja iš tolo ir drąsiai pirma klausia, kaip sekasi.
 
Prostitucijos košmarą išgyvenusi šiaulietė pradėjusi nuo siuvėjos darbo ceche prieš keletą metų, šiandien dirba modeliuotoja dizainere gerame salone, gerai uždirba ir jau pati samdo advokatus teismų procesams. Skaudi patirtis 19-metės klaipėdiškės neprivertė pamiršti vaikystės svajonių. Mergina pernai rudenį įstojo į muzikos akademiją ir ketina tapti muzikos mokytoja. Nors viena augina 3 metukų dukrytę, studentė spėja vakarais dirbti padavėja. Jai padeda mama.
 
Visos šios moterys, išgyvenusios prostitucijos košmarą, bando stotis ant kojų ir kabintis į gyvenimą. Apie skaudžią jų praeitį žino tik artimiausi žmonės ir pagalbą teikiantys socialiniai darbuotojai.
 
Atleido, pažinę socialinę darbuotoją
 
„Ieškant darbo pirmiausia kandidatės vertinamos vizualiai – vienai pasakė, kad „tu maža, kūda, nesugebėsi išdirbti, kaip vaikas atrodai“. Kitai – kad „tavęs iš po konvejerio nesimatys“. Tokių replikų mūsų merginos sulaukia savarankiškai ieškodamos darbo. Juk kandidatuoja į nekvalifikuotus, menkai apmokamus darbus. Diskriminacija dėl išvaizdos demotyvuoja,“ – pastebi „Lietuvos Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Marijampolės skyriaus socialinė darbuotoja Kristina Braukylienė.
 
„Ne kartą susidūrėme su situacija, kai mergina nori dirbti, bet darbdavys susirenka informaciją apie ją, sužino, kad mokymo kursus organizavo „Lietuvos Carito“ projektas, supranta, kad mergina buvo prostitucijoje ir, nors tiesiogiai priežasties neįvardina, atsisako priimti. Turėjau atvejį, kai mergina įsidarbino baldų salone ir aš kartais aplankydavau ją darbe, atnešdavau dovanų jos vaikui. Jos kolegos pažino mane. Buvo matę vietos žiniasklaidoje ir išsiaiškino, kad dirbu pagalbos prostitucijos aukoms projekte. Iškart kolegos ir darbdaviai pasakė, kad mums „čia tokių nereikia“, nuolat buvo spoksoma, užgauliojama, atvirai rodoma, kad mergina yra nepageidaujama – dirbti tapo neįmanoma, ji turėjo išeiti. Mes nenorime darbdaviams atskleisti, kad moteris yra prekybos žmonėmis ar prostitucijos auka – bijome stigmatizacijos. Perkame kursus iš darbo rinkos mokymų centro ir ten merginos įgija specialybę. Net tame centre mūsų klientės patiria stigmatizaciją. Kalbėjomės su darbuotojais apie merginų pažeidžiamumą, kad reikia švelniau, supratingiau bendrauti. Mokymų dalyvės pasakoja, kad mokytojos elgiasi su jomis kitaip, jos jaučiasi išskirtos iš kitų mokinių. Mokytojai žino iš kokio jos projekto atėjo, nes yra sudaryta sutartis, mes mokame už kursus, teiraujamės, kaip joms sekasi, ar lanko,“ – konkrečias skaudžias situacijas vardija 10 metų „Lietuvos Carito“ projekte Šiauliuose dirbanti socialinė darbuotoja Marytė Puidokienė.
 
Kaip visuomenė gali prisidėti prie sėkmingos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukų integracijos į darbo rinką? Ar skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančiųjų reikalas?
 
Efektyvu dokumentuose – neveikia gyvenime
 
„Jei tave išprievartauja 7 vyrai, po to per dieną esi verčiama seksualiai tenkinti 20-30 vyrų, girdoma alkoholiu, mušama – bijai net bėgti. Įsivaizduojama, kad su klientais atlikti tenka tik „normalų“, įprastą lytinį aktą, tokių iliuzijų turi ir kai kurios merginos. Realybėje vėliau su jomis daro, ką nori, vyrai tenkina labiausiai iškrypusias fantazijas. Tokios patirties pasekmės lieka visam gyvenimui. Moterys, atėjusios į konsultaciją, prašo padėti viską pamiršti. Jos būna labai stipriai save nuvertinusios, jaučiasi nevertos santykių, bjauresnės, purvinos, kuo labiau prievartauja save pamiršti, tuo labiau praeities skauduliai išlenda – per košmarus, agresiją. Pirmiausia reikia atstatyti pažeistą saugumo jausmą, reikalinga bent keletos metų reabilitacijos programa. Visos klausia – kodėl man taip atsitiko. Šis klausimas lieka be atsako, o kaltės jausmas – visam gyvenimui. Kiekviena su tuo kovoja kaip sugeba, gynybos mechanizmai skirtingi – agresija vienas iš jų. Joms visoms būdingi dėmesio, atminties sutrikimai, susikaupimo problemos, dažnai jos dar ne tokios stiprios, kad jau gebėtų gerai dirbti. Net ilgai nedirbus sunku grįžti į darbo rinką, o patyrus tokias stiprias fizines ir psichines traumas – 1000 kartų sunkiau,“ – prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukų pažeidžiamumą atskleidžia psichologė Asta Ladauskienė, nukentėjusiesiems konsultacijas teikianti trejus metus.
 
„Jokia mergina niekada niekur neuždirbo iš prostitucijos. Nesutikau savo praktikoje dar nė vienos, kuri būtų uždirbusi žadėtus milijonus. Jos yra išnaudojamos ir maitina daug burnų, dalis tų pinigų tenka suteneriams, o merginoms lieka trupiniai ir nuolat žadama sumokėti vėliau, apeliuojama, kad jos yra skolingos – už organizavimą, kelionę, maistą, būstą. Jomis manipuliuojama. Daugiausiai merginų išnaudojimui parduodamos į užsienį. Pripratinamos prie alkoholio, narkotikų, patiria nuolatinį spaudimą, smurtą. Stabilaus žmogaus apgauti nepavyktų, tad pasirenkamos psichologiškai pažeidžiamos moterys. Jos grįžta be pinigų, su krūva psichologinių problemų ir ligų“, – pastebi Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyriausiasis tyrėjas Justinas Kuzmickas, prekybos žmonėmis bylas tiriantis 5 metus.
 
Norint suteikti pagalbą šiai tikslinei grupei, nukentėjusius asmenis reikia identifikuoti. Iš prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukų, išgyvenusių pragarą ir likusių gyvų, antrą kartą išgyvenusių košmarą ne vienus metus trunkančiuose teismo procesuose, apklausose, prašoma tą patį išgyventi dar kartą ir vėl save pristatyti kaip auką – darbdaviui, mokymo įstaigai ir, prieš pasirašant trišalę sutartį ir visus informuojant apie savo patyrimus, pateikti pažymą apie užbaigtą reabilitaciją. Pagalbą teikiančios nevyriausybinės organizacijos aukoms garantuoja konfidencialumą, todėl tokių pažymų su visais asmens duomenimis neteikia.
 
Galiojant tokiems reikalavimams nestebina, kad Lietuvos darbo biržos įdarbinimo subsidijuojant priemonė, nuo 2006 m. skirta ir prekybos žmonėmis aukoms, šiai grupei per 8 metus nebuvo pritaikyta nė karto. Nuo 2006 m. tik 9 asmenys buvo įregistruoti darbo biržoje su tokiu papildomo rėmimo požymiu. Pagal šį kriterijų įdarbintų asmenų įdarbinimo subsidijuojant priemonėje nebuvo. „Darome prielaidą, kad prekybos žmonėmis aukos linkę tylėti ir oficialiai nesikreipia dėl įdarbinimo pagal papildomo rėmimo požymius“, – priemonės neefektyvumą aiškina darbo biržos komunikacijos skyriaus vadovė Jūratė Baublienė. Ji pabrėžia, kad prekybos žmonėmis aukos yra labai psichologiškai pažeidžiama asmenų grupė, todėl šiai grupei būtina reabilitacija. „Darbdaviams svarbiausias kriterijus priimant darbuotojus – kvalifikaciniai reikalavimai. Paprastai darbdaviai nenurodo, kad jiems būtų kliūtis įdarbinti žmogų su papildomo rėmimo požymiu“, – teigia specialistė. Ji tikina, šios grupės atstovai dažniausiai būna ilgai nedirbę, neturintys specialybės, stokojantys darbo patirties. „Tokie asmenys konsultuojami profesijos pasirinkimo klausimais, supažindinami su darbo paieškos būdais, mokomi parengti gyvenimo aprašymus, prisistatyti darbdaviui, motyvuojami aktyviai ieškoti darbo.“, – vardija J. Baublienė.
 
„Lietuvos Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė pasakoja, kad neretai darbo biržos specialistai patys pataria aukoms nesiidentifikuoti, nes jos patenka ir į kitas remiamas grupes (ilgalaikiai bedarbiai, jaunimas ir kt.), tačiau diskutuojant apie lankstesnes įdarbinimo galimybes šiems socialinę atskirtį patiriantiems asmenims, argumentuojama, kad priemonė yra, lėšų skiriama, o aukos pačios nesikreipia.
 
Lėšų yra, strategijos – ne
 
Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikiami socialinės pagalbos prekybos žmonėmis ir prievartinės prostitucijos aukoms programos rezultatai kiek džiugesni. 2013 m. finansuoti 5 projektai, skirti socialinei pagalbai nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis ir priverstinės prostitucijos ir jų grąžinimui į visuomenę ir darbo rinką. K. Mišinienė pastebi, kad terminas „prievartinė prostitucija“ – pasenęs ir socialinio darbo atstovų Lietuvoje ir užsienyje jau seniai nevartojamas.
 
Skirta 149400 Lt iš biudžeto. Socialinė pagalba buvo suteikta 125 asmenims (33 vyrams ir 92 moterims). Departamento funkcija – įvykdyti pagalbos šiai socialinės atskirties grupei projektų konkursą, atrinkti nugalėtojus ir paskirstyti lėšas. Reali pagalbos nukentėjusiesiems našta krenta ant nevyriausybinių organizacijų pečių. 2013 m. projektus vykdė „Lietuvos Caritas“, ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacija, Dingusių žmonių šeimų paramos centras, Vyrų krizių centras ir VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras. Šios organizacijos teikė tiesiogines socialines, psichologines, teisines, tikslinės informacijos dėl integracijos į darbo rinką, profesinio orientavimo konsultacijas, materialinį aprūpinimą būtiniausiais daiktais, maisto produktais bei vykdė švietėjišką prevencinę veiklą, informacijos sklaidą.
 
Projektai finansuoti tik dalinai, 39 proc. reikalingų lėšų organizacijos gavo iš kitų finansavimo šaltinių. Pagalbos projektai vykdyti didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
 
„Pažvelgus iš gilioje provincijoje gyvenančio nukentėjusio asmens pozicijos, aiškėja, kad nepaisant to, jog visuose rajonuose dirba policijos pareigūnai, socialiniai darbuotojai, aukos dažnai nežino kur kreiptis. Trūksta sąmoningos sistemos, kuri leistų aukoms be didelių pastangų, neprarandant daug brangaus laiko, prieiti prie reikalingų tarnybų ir gauti pagalbą. Šiandien, nepaisant didelio būrio žmonių, kurie iš pašaukimo dirba šioje srityje, trūksta koordinavimo, tarsi tokios kepurės, apjungiančios mūsų visų pastangas, kuri leistų sukurti strategiją, surinkti vienodą statistiką, įvertinti sėkmes, nesėkmes. Trūksta tarnautojo ar tarnybos, kuri tuo užsiimtų. Vienam nevyriausybiniam sektoriui sunku kovoti šiame lauke. Reiktų, kad daugiau atsakomybės priimtų savivalda, kad aukai atėjus į savivaldybę, suteiktų pagalbą, informaciją, o ne traukiotų pečiais“, – pasiūlymus, kaip didinti pagalbos prieinamumą vardija K. Mišinienė.
 
Įsidarbinti pavyko trečdaliui aukų
 
Didžiausia nevyriausybinė organizacija, teikianti pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms, yra „Lietuvos Caritas“. Projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vykdomas nuo 2001 metų. Nuo to laiko pagalba suteikta daugiau nei 1000 asmenų, iš kurių 60 proc. buvo prekybos žmonėmis aukos už Lietuvos ribų (Vokietija, Anglija, Ispanija, Graikija, Čekija, Italija, Olandija), 40 proc. buvo moterys įsitraukusios ar įtrauktos į prostituciją Lietuvoje. Amžius – 12-42 m. Nuo 2008 m. projekte veikia „Prostitucijos aukų psichosocialinio konsultavimo kaip alternatyvos administracinei bausmei“ programa. Mažiau nei pusė moterų, kurias pasiekia projekto pagalba, gyvena didžiuosiuose miestuose, likusios – mažesniuose miesteliuose ir kaimuose. „Mūsų skaičiai – ledkalnio viršūnė. Pastebime, kaip sudėtingai tarnybos identifikuoja aukas, tad nukentėjusiųjų, kuriems „Lietuvos Caritas“ padėjo – skaičius toks menkas, kad dažnai net gėda jį minėti“, – kukliai prisipažįsta programos vadovė K. Mišinienė, kuriai Žmogaus teisių stebėjimo institutas 2012 metais suteikė „Žmogaus teisių šauklės“ titulą.
 
„Žinoma, kaip auka turi atrodyti, kaip elgtis – jei ji verkia, skundžiasi, yra nedrąsi, sužeista, jos gaila, daugiau galimybių, kad bus pradėtas tyrimas, pasiūlyta pagalba. O jei mergina yra agresyvi, nebendradarbiauja, reikalauja savo teisių, šaukia, iššsaukiančiai atrodo – tai kokia čia auka. Labai stengiamės griauti šiuos mitus. Kad būtų teisingai identifikuojamos aukos, reikia išmanyti ir tam tikrus psichologinius momentus, suprasti, kaip elgiasi žmonės per tam tikrus sukrėtimus, po traumos – nebūtinai visi verkia, užsidaro savyje ar nedrąsiai prašo pagalbos. Turime ne vieną atvejį, kai vakardienos aukos – šiandien jau pačios tampa agresorėmis“, – atskleidžia K. Mišinienė.
 
Lietuvoje prostitucija yra nelegali, šie asmenys atsiduria pogrindyje. Pasak K. Mišinienės, ši grupė niekada nepasibels į socialinių tarnybų duris, nepasakys, kad aš nukentėjau ir prašom man suteikti psichosocialinę pagalbą. Socialiniai darbuotojai, dirbantys tiek nevyriausybiniame, tiek valstybiniame sektoriuje turi kūrybingai ieškoti kelių, kaip pasiekti šiuos žmones, suprantamai ir nežeminant pasiūlyti pagalbą.
 
Šiuo metu minėtame projekte dirbama pilnu pajėgumu, viena socialinė darbuotoja teikia pagalbą 25-35 nukentėjusių. Įvairiapusė pagalba teikiama Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Tauragės regionuose. Sostinėje programą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vykdo „Vilniaus Caritas“. Didžiuosiuose miestuose dirba 20-30 proc. projekte globojamų merginų ir moterų. Marijampolės regione dirba vos viena iš 10 merginų. Vilniuje dirba 6 merginos iš 45, kurioms per pusantrų veiklos metų buvo teikiama pagalba. Didelė dalis projekto dalyvių yra jauno amžiaus, nemažai vaikų globos namų auklėtinių. Šiuo metu 16 merginų mokosi, 6 augina mažamečius vaikus, vienas asmuo gydosi, vienas yra pataisos įstaigoje, 13 bedarbių.
 
Dauguma dirbančiųjų dirba prekybos centruose kasininkėmis, salės, virtuvės darbuotojomis, konditerijos cechuose, padavejomis, indų plovėjomis, valytojomis, siuvėjomis, virėjomis, gyvenančios provincijoje – pavienius ar sezoninius darbus ūkiuose, melžėjomis, darbininkėmis.
 
Ne visos moterys, kurioms teikiama pagalba, šiuo metu gali įsidarbinti. Dalis jų – nepilnametės ir dar mokosi vidurinėse ar profesinėse mokyklose, dalis – mamos, auginančios mažamečius vaikus, kiekviename regione yra ir tokių, kurios įsidarbinti negali dėl sveikatos būklės, turi neįgalumą. Dauguma jų neturi specialybės ir darbo patirties, yra baigę vos pagrindinę mokyklą ar dar mažiau klasių, dalis turi vidurinį ar profesinį išsilavinimą. Kai kurios siekti aukštesnio išsilavinimo neturi galimybės ne tik dėl finansinio nepritekliaus, bet ir dėl menkesnių gebėjimų, pagrindinę mokyklą baigė pagal adaptuotą programą, turi lengvą protinį atsilikimą. Studijuojančių ar jau įgijusių aukštąjį išsilavinimą – vienetai.
 
Trejus metus įsidarbinti padedama vykdant iš Europos sąjungos lėšų finansuojamą projektą „Socialinę atskirtį patiriančių asmenų socialinio aktyvumo ugdymas ir įsidarbinimo galimybių didinimas“. Projekto biudžetas – beveik 3 mln. litų. Maždaug pusės projekto dalyvių išsilavinimas – nesiekia 10 klasių. Projekte dalyvauja daugiau nei 200 socialinę atskirtį patiriančių asmenų. Kompleksinę pagalbą sudaro socialinės ir profesinės reabilitacijos paslaugos: socialinis konsultavimas ir motyvavimas; socialinių įgūdžių ugdymas, palaikymas bei atkūrimas; profesinis orientavimas ir konsultavimas; profesinis mokymas; praktinis mokymas darbo vietoje; tarpininkavimas ir kita pagalba ieškantiems darbo, darbinantis ar įsidarbinus. Projekto partneris – vienas didžiausių šalyje prekybos centrų tinklas.
 
Apie 60 proc. projekto dalyvių keičia darbus kas kelis mėnesius, dalis neatlaiko spaudimo ir tik mažiau nei trečdalis įsitvirtina pirmoje darbo vietoje. Dažniausiai tai lengvesnę traumą patyrusios, daugiau socialinių ir profesinių įgūdžių turinčios merginos.
 
Tai pirmas pagalbos projektas, kai bendradarbiaujama tiesiogiai su darbdaviu. „Nuolaidų merginoms nėra, jei pavėlavo, nesuprato užduoties – vertinama griežtai. Darbdavys negali papildomai skirti žmogaus globoti socialiai pažeidžiamam darbuotojui, jo motyvuoti“, – lankstumo ir jautrumo stygių programoje pastebi projekto administradorė Deimantė Bukeikaitė.
 
Nepatrauklios darbo rinkai buvo dar iki prostitucijos
 
„Po trauminių išgyvenimų patiriama daugybė psichologinių problemų. Dažnu atveju moteris patiria ir daug socialinių problemų – ji gali būti vieniša motina, ir buitinio smurto auka, ir skolų anstoliams turėti – tai kompleksinė problema, neretai iškylanti vienam žmogui“, – įžvalgomis dalinasi K. Mišinienė.
 
„Darbas – pirmas žingsnis į savarankišką gyvenimą. Kartais merginos būna praradusios dokumentus, neturi gyvenamosios vietos, išsilavinimo, sutrikusi sveikata – tai pirmiausia ir sprendžiame. Dažnu atveju merginos neturi jokio pragyvenimo šaltinio ar tik nedideles pašalpas, tad net turėdamos labai žemą išsilavinimą, jos neturi galimybės mokytis. Joms būtinas darbas, kad užsitikrintų nors menką, bet nuolatinį pajamų šaltinį“, – patirtimi dalijasi „Lietuvos Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Kauno skyriaus socialinė darbuotoja Jolita Juškevičienė, projekte dirbanti 8 metus. Šiuo metu Kauno regione pagalba nuolat teikiama 40 moterų, maždaug 30 proc. jų dirba.
 
„Mūsų klientės abejoja savo jėgomis. Kiekviena prostitucijos auka gyvena su baime, kad ją atpažins, pasmerks. Nuolat motyvuojame nenuleisti rankų. Jei nėra darbo, trūksta pajamų, nėra būsto – susidaro užburtas skurdo ratas. Kyla pavojus, kad jomis vėl gali būti pasinaudota, įtraukti į prostituciją pakartotinai“, – pavojus atskleidžia Panevėžio skyriuje dirbusi socialinė darbuotoja Renata Karpovienė.
 
„Dauguma merginų yra stebimos vaikų teisių apsaugos tarnybos. Įstatymai prasilenkia tarpusavyje – vaiko vieno namuose negalima palikti iki 14 metų, o darbo valandos mamoms nėra ribojamos, dažnai siūloma 10 ir daugiau valandų per dieną. Ir darbo birža siunčia šias moteris į prekybos centrus, kur ir naktinis, pamaininis darbas. Dažniausiai jos neturi kur palikti vaikų, tad atsisako, o atsisakius išbraukiamos iš darbo biržos – susidaro užburtas ratas,“ – regiono problemas atskleidžia „Lietuvos Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Marijampolės skyriaus socialinė darbuotoja Edita Vaickelionienė.
 
Projektų administratorė D. Bukeikaitė pastebi sistemines problemas: „Nedirbantis žmogus, auginantis vaikus, gauna pašalpas, kompensacijas šildymui, vandeniui, vaikų darželiui, nemokamą maitinimą vaikams ir kitas lengvatas. Pradėjus dirbti dažnai pajamų nepadaugėja, o paramos nelieka. Sistema nugalina žmogų dirbti“.
 
Ilgiausiai projekte „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ dirba Šiaulių skyriaus socialinė darbuotoja M. Puidokienė. Per jos veiklos dešimtmetį Šiaulių regione pagalba buvo suteikta 250 asmenų, kasmet apie 20 naujų aukų patenka į projektą. Šiuo metu pagalba nuolat teikiama 37 moterims ir 6 vyrams (dėl priverstinio darbo), 10 merginų – nepilnametės. Dirba apie 25 proc. klientų, bendras įsidarbinimo procentas per 10 metų – apie 30 proc.
 
„Didesnė klienčių dalis yra iš kaimų, atokesnių vietovių, kur prastos susisiekimo viešuoju transportu galimybės. Jei neturi patirties ir esi baigusi vos penkias ar septynias klases, tavo šansai – labai maži. Žmogus vis registruojasi darbo biržoje, bet jei įstaigos rodikliai krinta, ieškoma priežasties išbraukti tą žmogų iš bedarbių sąrašų. Pagrindinės problemos dėl įsidarbinimo – didžiulis socialinių įgūdžių ir vidinės motyvacijos trūkumas dėl psichologinių problemų. Darbo biržos visiškai apie tai negalvoja, pirmiausia su socialiai ir psichologiškai pažeidžiamu žmogumi reikia individualiai dirbti, jį motyvuoti, kad norėtų ieškoti darbo, integruotis, įgyti specialybę. Išklausius vieną įvadinę paskaitą jį siunčia dirbti – jis dar nepasirengęs, trūksta lanksčių įdarbinimo modelių. Žmogų reikia visapusiškai atstatyti, o darbo birža ir darbdaviai visiems siūlo vienodas sąlygas,“ – patirtimi dalijasi M. Puidokienė.
 
„Dažnai valstybinių įstaigų tarnautojai, gyvenantys miestuose, mūsų klausia, kodėl moterys iš savo miestelio ar kaimo neišvažiuoja, jei yra skraudžiamos, smerkiamos. Kalbame apie žmones, kurių pajamos labai mažos, kurių socialinis tinklas – labai siauras, tad tas tiesiausias kelias nėra toks paprastas. Lietuvoje veikia labai gremėzdiška gyvenamosios vietos deklaravimo sistema. Jei esi prisiregistravęs vienoje savivaldybėje, nesulauksi pagalbos kitoje. Kai aukos bendradarbiauja su teisėsauga, liudija teismuose ir matome, kad nusikaltėliai kilę iš jų gimtųjų vietų, siekiame, kad moteris pakeistų gyvenamą vietą. Būna fiziškai nesaugu grįžti. Kartais moterys mūsų paklauso ir kartu dedame pastangas rasti naują gyvenamą vietą. Kartais jos lieka nesaugioje aplinkoje, tai asmeninis sprendimas, bet pakeisti gyvenamą vietą – nelengva užduotis,“ – pažeidžiamų žmonių gyvenimo realybę nupasakoja K. Mišinienė.
 
Socialinės darbuotojos pripažįsta, kad kai kurios merginos „atkrenta“, grįžta į prostituciją. Tai lemia skurdas, nesėkmingos darbo paieškos.
 
Reikalinga valstybės ir visuomenės pagalba
 
„Įsiminė atvejis, kai vienas verslininkas iš Vilniaus sužinojęs apie mūsų vykdomą veiklą, paskambino ir pasiūlė įdarbinti kelias nukentėjusias moteris. Gerokai dažniau pasitaiko atvejų, kai darbdaviai, įtardami ar numanydami moters situaciją, kratosi tokių galimų darbuotojų, abejoja, kokia bus jų darbo kokybė, kaip vykdys savo įsipareigojimus, pasiduoda įvairiems mitams apie prostituciją – buvo net atvejis, kai prie mūsų klientės pradėjo priekabiauti. Darbdavių ir visuomenės sąmoningėjimas nėra toks greitas kaip norėtume. Geranoriški pasiūlymai – pavieniai. Tokie darbdaviai visu savo gyvenimu ir kitose srityse liudija brandą“, – teigia K. Mišinienė.
 
Kiek žmonių, tiek reabilitacinių integravimosi kelių. „Valstybinių institucijų pareiga yra tai pažeidžiamai, nematomai, bebalsei pogrindžio grupei padėti apsisaugoti ir užkirsti kelią naujoms aukoms būti išnaudojamoms. Yra asmenų, kuriems padedame 13,5 metų, nuo pirmųjų veiklos metų iki šiandien. Tenka pripažinti, kad ne visiems pavyko atsistotoi ant kojų. Teko dirbti su moterimis, kurios buvo net keliolika kartų parduotos. Sekso industrija yra bejausmė luošinanti kūną ir sielą mašina, tad ne visi pagyja po tokio sulaužymo“, – patirtimi dalijasi K. Mišinienė.
 
Nuo tokio pobūdžio nusikaltimų labiausiai nukenčia pažeidžiami žmonės, kurie jau iki įtraukimo į išnaudojimą turėjo visą eilę spręstinų problemų ir išnaudojimas prostitucijoje tik pagilina jas. Nemaža dalis jų savo vietos įprastinėje darbo rinkoje gali ir nesurasti. Pasak kalbintų ekspertų, sprendimas, kuris daugeliui socialiai pažeidžiamų grupių suteikia išeitį, galėtų būti nedidelės socialinės įmonės, pagal amžiaus, sutrikimų kategorijas, kur šių nusikaltimų aukos būtų ilgai ir kantriai mokomos, įgytų patirties, praktikos ir tuo pačiu metu gautų atlygį bei pradėtų gyventi savarankiškai.
 
Justina Mikeliūnaitė
 
Publikuota 2015 m. vasario 06 d. http://www.delfi.lt
 
 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...