Žiauri savarankiško gyvenimo pradžia ("Suvalkietis" laikraštis, 2017-09-16)

VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro kasdienybėje mažai linksmų akimirkų. Pasidžiaugti galima tik tada, kai pasiseka padėti į prekybos žmonėmis pinkles pakliuvusiems nelaimėliams. Centro darbuotojai vieningai tvirtina, kad tūkstančius kartų lengviau yra nepakliūti išnaudotojams, nei pakliu-vus nuo jų pabėgti.
 
Jeigu kas nors būtų padėję Gintarei ir Sauliui (vardai pakeisti) atpažinti juos užverbavusių darbdavių klastą, šiandieną nebūtų dviejų palūžusių jaunuolių, nebežinančių, kaip gyventi. Ir tai dar galima laime pavadinti, kad padedami KOPŽI centro ir kitų institucijų darbuotojų jie bent liko gyvi.
 
Gintarė ir Saulius užaugo vaikų globos namuose. Jie abu priklauso specialių poreikių turinčių žmonių grupei, buvo stumdomi iš vienų valdiškų namų į kitus, nemylimi, niekam nereikalingi. Visiškai neprarasti noro gyventi padėjo tik tai, kad nuo vaikystės laikėsi kartu – Saulius buvo stipresnis ir sveikesnis, o štai Gintarė be draugo globos sunkiai būtų išsivertusi.
 
Sulaukę pilnametystės Gintarė ir Saulius paliko globos namus ir išsinuomojo mažą apleisto bendrabučio kambarėlį. Ten juos ir surado darbuotojų Anglijoje ieškojęs su rusišku akcentu kalbėjęs vyras. Jis jaunuoliams pažadėjo darbą ir gyvenamąją vietą Londono priemiestyje. Darbas nesudėtingas – nešioti reklamines skrajutes.
 
Dar Marijampolėje darbdavys paėmė jų asmens dokumentus sakydamas, jog visomis kelionės reikmėmis pasirūpins.
 
Pirmos dienos jaunuoliams buvo įspūdingos. Anksčiau nedaug keliavusiems Gintarei ir Sauliui nuo pamatytų grožybių akys raibo, nors jie nežinojo, nei kur važiuoja, nei kas jų laukia.
 
Labai greitai gražūs vaizdai jaunuolių jau nežavėjo... Apgyvendinti didžiulėje salėje su beveik dvidešimčia įvairiausių tautybių darbininkų, jie pasijuto labai blogai. Nedraugiškai „kambariokų“ sutikti lietuviai bandė prašytis, kad bent prie sienos ar kokiame kampe galėtų miegoti. Jų gultai buvo viduryje salės, o einantys mindė kuprines ir į krūvelę sudėtus drabužius. Darbdaviai tikino, kad po mėnesio suieškos kitą būstą.
 
Pradžia buvo sunki, iš pirmo žvilgsnio identiški Londono priemiesčio kvartalai buvo labai painūs. Norint išplatinti visas paskirtas skrajutes per dieną reikėjo nueiti keliolika kilometrų. Po dviejų savaičių situacija šiek tiek pagerėjo, Saulius ir Gintarė perprato darbo subtilybes ir net atėjus kalėdiniam laikotarpiui nepanoro važiuoti namo. Vadinamosios firmos šeimininkas ir kiti darbuotojai į Lietuvą išvažiavo, o jaunuoliams buvo pasiūlyta pereiti dirbti kitur. Per porą dienų Gintarė ir Saulius persikraustė į atskirą kambarį.
 
Išvažiuodamas juos užverbavęs vyras paliko tik dienpinigių, o žadėtą atlyginimą sakė sumokės naujieji darbdaviai.
Likus dviem dienoms iki Kalėdų į kambarį užsukę rusiškai kalbantys trys vyrai Sauliui įsakė rengtis ir važiuoti su jais krauti kažkokių krovinių. Gintarė nenorėjo likti viena su nepažįstamaisiais, tačiau labai greitai buvo įsprausta į kampą. Saulius atsisakė palikti draugę. Ne viską supratęs, ką jam sako darbdaviai, jis stipriai pastūmė arčiausiai Gintarės priėjusį ir ją apkabinti bandžiusį vyrą. Prasidėjo grumtynės. Vyrai talžė Saulių, o Gintarė, išdaužusi langą, pradėjo šauktis pagalbos...
 
Smarkiai sumuštus jaunuolius rado tame pačiame name gyvenusios romų tautybės moterys. Jos davė šiek tiek maisto, drabužių ir patarė lietuviams kuo greičiau sprukti, kol banditai negrįžo ir su jais nesusidorojo.
 
Kūčių dieną Gintarė ir Saulius be dokumentų ir pinigų atsidūrė romų nurodytoje vietoje – apleistuose garažuose. Nemokėdami kalbos, nepažinodami vietovės jie šiaip taip sulaukė vakaro. Kūčių vakarienei tąkart turėjo tik čigonių duotų kukurūzų sausainių.
 
Saulius jau mokėjo vieną kitą anglišką žodį, todėl sulaukę ryto nusprendė keliauti į labiau apgyvendintą rajoną ir ieškoti pagalbos. Buvo ir alkani, ir sušalę. Užsukę į pirmą pasitaikiusią parduotuvę jie savininko paprašė paskambinti policijai.
 
Pareigūnai padėjo jaunuoliams nuvykti į Lietuvos Respublikos ambasadą Londone. Ten jie papasakojo savo istoriją. Ambasados darbuotojai iš karto suprato, kad tai yra asmenys, nukentėję nuo prekyba žmonėmis be-siverčiančių asmenų, todėl susisiekė su KOPŽI centro specialistais.
 
Oro uoste Saulių ir Gintarę pasitikę socialinės darbuotojos suteikė skubią pagalbą. Šiuo metu jie lanko psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijas, vyksta ikiteisminis tyrimas. Nusivylę nesėkminga savarankiško gyvenimo pradžia, jaunuoliai dar negreit galės imtis naujų darbų.
 
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro tikslas yra padėti žmonėms, kurie patenka į nusikaltėlių pinkles ir tampa verbuotojų aukomis. Dar ir dar kartą įspėjami svetur dirbti kviečiami gyventojai neatiduoti asmens dokumentų ir nevažiuoti nežinią. Konsultuotis ir tikslintis reikia ir būtina, jeigu iškyla bent menkiausia abejonė, kad siūlomas darbas nelegalus. Į KOPŽI centro Marijampolės skyrių (V. Kudirkos g. 51) galima kreiptis darbo dienomis 8–17 val. Galima skambinti tel. 8 631 53173 arba parašyti elektroniniu paštu marijampole@anti-trafficking. lt. Konfidencialumas garantuojamas. VISĄ PARĄ veikia centro SOS nu-meris +370 679 61617.
 
 Autorius Aldona Kalinauskienė
    
 
 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...