Virš 20 nevyriausybinių organizacijų ir žinomų visuomenininkų: „Vyriausybė turi kuo skubiau pasirūpinti vaikų saugumu!“ ("gelbvaik.lt", 2015-01-29)

Daugiau kaip dvidešimt vaikų teisėmis ir psichikos sveikata besirūpinančių organizacijų bei šioje srityje dirbančių ekspertų kviečia atsitokėti ir suvokti vaikų socializacijos proceso Lietuvoje nesėkmę. Įvykiai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre tik ledkalnio viršūnė – tokių ar panašių centrų Lietuvoje yra dešimtys. Švietimo, socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos sistemose dirbančių valdininkų neveiksnumas, biurokratiškas atsirašinėjimas ir Europos Sąjungos pinigų švaistymas šioje srityje peržengė bet kokias padorumo ribas.
 
Neformali nevyriausybinių organizacijų koalicija „Už vaiko teises“ bei Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija „Psichikos sveikata 2030“ reikalauja, kad Vyriausybė nedelsiant organizuotų skubų ekspertų, atsakingų institucijų ir savivaldos atstovų bei nevyriausybinių organizacijų pasitarimą.
 
„Lietuva vis dar neužtikrina būtiniausių psichikos sveikatos priežiūros ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugų socialiniame užribyje paliktiems vaikams. Mes, nevyriausybinės organizacijos, manome, kad būtina imtis esminės globos institucijų pertvarkos ir imtis naujos infrastruktūros kūrimo ir prevencinių priemonių diegimo“, – sako VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė. – „Valdžia ir visuomenė susirūpina tik paviešinus tokius atvejus kaip Švėkšnos, tačiau tokiose įstaigose gyvenantys vaikai kasdien yra pasmerkti pavojui. Būtina peržiūrėti Europos Sąjungos struktūrinės paramos 2014-2020 metams priemones ir panaudoti jas kuriant trūkstamų psichosocialinės reabilitacijos ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugų vaikams infrastruktūrą Lietuvoje, o ne negalintiems apsiginti vaikams „gerinti“ esamus „rezervatus“: kūdikių namus, vaikų globos namus, socializacijos centrus, specialiojo ugdymo centrus“.
 
Užuot plėtojus naujas paslaugas bendruomenėje, Europos Sąjungos struktūrinė parama – milijonai Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų eurų – daugelį pastarųjų metų keliavo į neefektyvias ir vaiko teises pažeidžiančias institucijas remonto darbams, sienų sutvirtinimui, kurių tikslas – atskirti šiuos vaikus nuo visuomenės imituojant jų socializaciją, gydymą ar globą. Nekeičiant ydingos sistemos, šios investicijos dar labiau įtvirtino tokių įstaigų tvarumą mūsų šalyje. Turime ryžtingai nutraukti investicijas į tokio tipo institucijas, jas uždaryti, o vietoje jų pagaliau išdrįsti kurti ir plėtoti reikalingą pagalbą bendruomenėje.
 
„Į valdiškas įstaigas patalpinti vaikai nuo pat mažens atsiduria visuomenės paraštėse, kur jie yra dar labiau žalojami ir skriaudžiami, ir į suaugusiųjų gyvenimą įžengia praradę pasitikėjimą kitais, negebantys adaptuotis visuomenėje. Todėl buvo kreiptasi raštu į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir atsakingas institucijas, reikalaudami nutraukti abejingumo politiką, žalojančią Lietuvos vaikų gyvenimus ir pagaliau susėsti prie bendro stalo, ir sukurti sistemą, kad būtų pasirūpinta visais Lietuvos vaikais“, – sako Karilė Levickaitė – „Skurdas, smurtas, išnaudojimas, bejėgiškumas, suaugusiųjų ir institucijų abejingumas, kelionės iš vienos įstaigos į kitą – tai kasdienybė vaikų, kuriuos norima paslėpti nuo visuomenės, nes jie „problemiški“, „sunkūs“, „agresyvūs“ ir „pavojingi“.
 
Šiandien institucijos nesugeba atlikti savo pagrindinės funkcijos – suteikti vaikui specializuotos, jo individualius poreikius atitinkančios pagalbos ir sudaryti tinkamų sąlygų veiksmingai resocializacijai. Priešingai, daugybė problemų turinčių vaikų yra apgyvendinami nuošaliai, vienoje erdvėje, kurioje tampa dar labiau pažeidžiami ir atviri prievartai, išnaudojimui, įtraukimui į nusikaltimus, prostituciją. Laikas suvokti, kad tai šiose įstaigose vyksta nuolat ir su vadovybės žinia. Neįsivaizduojama, kai vaikų socializacijos centruose vaikai už netinkamą elgesį izoliuojami vadinamuose „nusiraminimo kambariuose“, jiems „nuraminti“ naudojamos tokios priemonės, kaip guminė lazda, ašarinės dujos. Paradoksalu, kad mūsų valstybėje vaiko teises grubiai pažeidžiantys ir likimus laužantys centrai dar yra patvirtinami ir kaip metodiniai centrai.
 
2013 metais LR Švietimo ir mokslo ministerijai vykdant projektą „Specialiųjų mokyklų pertvarka“ Švėkšnos specialiojo ugdymo centras, drauge su kitomis trimis panašiomis įstaigomis, buvo pertvarkytas į regioninį metodinį centrą emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimų turintiems vaikams. Metodinių centrų „kūrimą“ finansavo Europos Sąjungos struktūriniai fondai bei valstybės biudžetas. Tokių beribio cinizmo, konvejerinės biurokratijos ir piktybiško aplaidumo apraiškų yra apstu socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos ir švietimo sistemoje esančiose įstaigose, skirtose globos netekusiems, socializacijos sunkumų ar emocijų ir elgesio sutrikimų turintiesiems nepilnamečiams.
 
Mes, nevyriausybinių organizacijų atstovai, konstatuojame, kad Lietuvos vaiko gerovės politika yra neveiksminga, nenuosekli ir neatitinka geriausių vaiko interesų. Gyvybiškai trūksta koordinuotų ir veiksmingų pastangų, kad vaikai Lietuvoje jaustųsi saugūs, reikalingi, mylimi, ir gautų tokią pagalbą, kokios labiausiai reikia.
 
Kreipimąsi pasirašė:
  • VšĮ “Psichikos sveikatos perspektyvos”
  • Visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“
  • Paramos fondas „Jaunimo linija“
  • Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“
  • Asociacija „Lietuvos neįgaliųjų forumas“
  • Lietuvos psichologų sąjunga
  • Asociacija „Nacionalinis aktyvių mamų sambūris“
  • Viešoji įstaiga „Paramos vaikams centras“
  • Viešoji įstaiga „SOPA“
  • Labdaros ir paramos fondas „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“
  • Viešoji įstaiga „Šeimos santykių institutas“
  • Viešoji įstaiga „Vaikų linija“
  • Viešoji įstaiga „Vaiko labui“
  • Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“
  • „Žiburio“ labdaros ir paramos fondas
  • Žmogaus teisių stebėjimo institutas
  • Doc. dr. Arūnas Germanavičius
  • Dr. Vaida Kalpokienė
  • Rūta Lukošaitytė, Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centras
  • Kristina Mišinienė, Lietuvos Caritas
  • Prof. Dainius Pūras
  • Doc. dr. Marija Veniūtė
  • Prof. Nida Žemaitienė
 
Publikuota 2015 m. sausio 29 d. http://www.gelbvaik.lt
 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...