Vietoj geidžiamo darbo užsienio viešbutyje – į albanų vergovę ("lrytas.lt", 2014-07-07)

Tuštėjančiuose kaimuose, kur klesti girtuoklystė, daug merginų tampa prievartos aukomis ir lengvu grobiu sąvadautojams. „Mane nusivežė į mišką ir visi prievartavo“, – atskleidė moteris. Paauglystėje ji buvo išprievartauta, o vėliau parduota albanams.

Dviejų sūnų motina iš Aukštaitijos dabar rašo atsiminimus apie savo tragišką vaikystę ir paauglystę – nepriteklius, patyčias, geriančią motiną ir kalėjime užmuštą tėvą. Ji siekia parodyti priežastis, kurios pastūmėjo ją į prostituciją. Galbūt tai padės panašaus likimo merginoms.

„Noriu visiems rėkti apie savo sutryptą gyvenimą. Kai aš buvau parduota į prostitucijos vergovę, šalia manęs nebuvo nė vieno žmogaus, galėjusio ištraukti mane iš liūno“, – kalbėjo 20 metų Vilija (vardas pakeistas).

Su dviem vaikais ir vyru ji dabar gyvena toli nuo tų vietų, kur įvyko tragiška istorija.

„Lietuvos Carito“ globojama jauna moteris nerimauja dėl savo ateities. Panevėžio apygardos teismas yra paskelbęs nuosprendį jos skriaudėjams, pardavusiems lietuvę albanams. Tačiau kaltinamieji jį apskundė. Nepaisydama baimės moteris nutarė viešai atskleisti, ką jai teko išgyventi nuo tada, kai vaikystėje patyrė lytinį smurtą.

Namai skendėjo tamsoje

– Vilija, jums pavyko atsitiesti po baisių išgyvenimų. Dabar turite darbą, šeimą ir vaikų. Kas jums padėjo?

– Mane išgelbėjo dienoraštis. Nebuvo nė vieno žmogaus, kuriuo galėčiau pasikliauti ištikus bėdai. Kai sulaukiau devyniolikos, nutariau užrašyti savo gyvenimo istoriją.

Laimingas gyvenimo tarpsnis, kai augau su abiem tėvais, seserimis ir jauniausiu broliu, buvo trumpas. Tada buvo gera, tėvai nemušdavo, mylėjo mus. Su seserimis pasipykdavome tik dėl lėlių ir kitų žaislų, bet vienas kitą mylėjome ir gindavome, jei skriausdavo kiti vaikai.

– Kas pasikeitė vėliau?

– Nuo septynerių metų aš su seserimis ir pusseserėmis nuo pirmadienio iki penktadienio gyvendavau globos namuose. Tik savaitgaliais grįždavome pas tėvus. Grįžusi dažniausiai tuojau pat išeidavau pas močiutę, nes jos namuose buvo elektra, o mūsų namai skendėjo tamsoje. Tėvai gyveno iš pašalpų. Jie buvo man geri, bet nuolat girtuokliaudavo. Kai man suėjo aštuoneri metai, tėvas sėdo į kalėjimą. Tai buvo taškas, nuo kurio viskas ėmė sparčiai riedėti žemyn.

– Ar sutardavote su bendramoksliais?

– Iki penktos klasės mokiausi internate, ten labai gerai sutardavome. Penktoje klasėje perėjau į pagrindinę mokyklą. Ten bendraklasės mane ir seseris ėmė vadinti kurvomis, nes buvome gražesnės, berniukai rodė daugiau dėmesio. Dėl nuolatinių įžeidinėjimų tekdavo su bendraklasėmis muštis. Kalčiausia likdavau aš. Į mokyklą atvažiuodavo policijos pareigūnai ir mane išsiveždavo. Taip pat ir mamą, kad ji manęs neauklėja. Niekas neklausinėjo, kodėl mušu bendraamžes. Jie nesuprato, jog aš ginuosi nuo neteisingų puldinėjimų. Gindavausi iš visų jėgų – iki kraujo.

– Ar mokytojai nepastebėdavo, kad esate skriaudžiama? 

– Jie buvo įsitikinę, kad vaikai, ateinantys į mokyklą iš globos namų, yra nusikaltėliai. Mes buvome antrarūšiai.

 Viena mokytoja mane mušdavo sakydama, kad esu kekšė. Kartą aš jai griebiau už plaukų – nežinojau kito būdo, kaip apsiginti nuo įžeidinėjimų. Nuo to karto mokytoja išsigando ir apsiramino. Bet mokykla buvo pirmoji vieta, kur mane užgauliodavo net suaugusieji, nors nieko bloga nebuvau padariusi. Vienintelė mano kaltė – buvau kilusi iš šeimos, kurioje nesirūpinama vaikais.

Šeštoje klasėje aš pavargau. Pamaniau: kodėl turėčiau stengtis, jei viskas, ką padarysiu ir ko nepadarysiu, bus iš anksto pasmerkta? Ėmiau praleidinėti pamokas. Mama gerdavo ir net nepastebėdavo, kad esu namuose, o ne mokykloje. Tėvas sėdėjo kalėjime ir niekuo negalėjo man padėti.

Nuvežė į mišką ir prievartavo

– Ką jūs veikdavote namie?

– Sėdėdavau prie lango ir rašydavau dienoraštį.

Vieną dieną, kai dvylikametė buvau likusi namuose, atvažiavo keli bernai pas seserį ir pusseserę, bet jų nebuvo namie. Buvo birželio pradžia, durys atidarytos. Bernai įėjo į vidų, paklausė, kur mano sesuo, aš nežinojau. Tuomet jie susižvalgė, čiupo mane ir nusitempė į automobilį. Verkiau, rėkiau ir maldavau, kad paleistų, tačiau jie neklausė. Nusivežė į mišką ir išprievartavo visi paeiliui. Tai buvo mano pirmieji lytiniai santykiai.

Tada jie davė kažko atsigerti ir aš praradau sąmonę, nieko neatsiminiau, kas nutiko po to. Pusbrolis mane atrado koridoriuje suplėšytais drabužiais. Apie tai, kas įvyko, niekam nepasakojau. Nenorėjau, kad manęs kas gailėtų, o ir nebuvo kam.

– Kaip jūs vadavotės iš patirto siaubo?

– Neturėjau su kuo pasikalbėti ir jaučiausi siaubingai vieniša. Kai užeidavo baimė, pradėjau pjaustytis rankas, nes kaltinau save dėl to, kas man įvyko. Susipjausčius tapdavo geriau, nes tai buvo fizinis skausmas, o ne graužatis ir kaltės jausmas. Naktimis pradėjau sapnuoti košmarus. Kad greičiau viską pamirščiau, gerdavau su draugais, grįždavau paryčiui, nes bijodavau likti viena su savo niūriomis mintimis.

Po išprievartavimo ištiko dar vienas smūgis: kalėjimo kameroje mirė mano tėvas. Jis buvo areštuotas už tai, kad primušė policininko pusbrolį, kuris bandė išprievartauti mano pusseserę.

Policininkai norėjo keršto ir kameroje tėvas buvo sumuštas. Ant jo kūno buvo daugybė mėlynių. Močiutė ieškojo teisybės, tačiau niekas jos nesiklausė. Pajutau siaubingą neapykantą tiems, kurie užmušė tėvą, norėjau keršyti. Vėl pradėjau pjaustytis rankas, nes kito būdo parodyti, kaip man sunku, nesugalvojau.

Jautėsi atstumta ir vieniša

– Kodėl nesikreipėte pagalbos į ką nors iš suaugusiųjų?

– Nebuvo žmonių, kuriais galėčiau pasitikėti. Po tėvo mirties išsižadėjau motinos, nes ji ėmė gerti dar smarkiau. Namie visai nebuvo ko valgyti. Įpykusi nudrožiau pas socialinę darbuotoją ir parašiau pareiškimą, kad negaliu gyventi su geriančia motina.

Mes su broliu buvome išsiųsti į didelio miesto globos namus. Ten buvo gera, tačiau kartais apimdavo namų ilgesys. Užsinorėdavau ir mamą pamatyti, tik man neleisdavo. Nuolat jaučiausi vieniša. Dabar suprantu, kodėl artimųjų neglobojami vaikai susideda su pirmu pasitaikiusiu žmogumi, kuris nors šiek tiek parodo dėmesio atstumtai sielai.

Per pusseserę susipažinau su būsimuoju vyru. Kai pavykdavo, išsprukdavau iš globos namų ir važiuodavau pas jį. Arūnas (vardas pakeistas) mane mylėjo, rūpinosi. Man tai buvo labai svarbu. Buvau graži ir nekvaila. Tačiau tekdavo grįžti atgal, kur niekam nerūpėjau. Vos tik kas nepatikdavo, su pussesere iš globos namų pabėgdavome ir gerdavome. Kad nebūtų nuobodu ir nereikėtų apie nieką galvoti.

– Kodėl jūs tai darėte? Ar nesupratote, kad dar labiau apsunkinate sau gyvenimą?

– Mes supratome. Bet neviltis buvo nuolatinė mūsų būsena, niekada nepaliekanti. Juk net naktį negali pamiršti to, kad niekas tavęs nelaukia, nesirūpina, kad neturi nei saugių namų, nei ateities. Todėl gyveni šia diena ir stengiesi užsimiršti šią akimirką.

Būtent taip ir nutiko vieną vakarą: susipažinome su porele – vaikinu ir mergina. Jie pasiūlė važiuoti išgerti. Mes sutikome. Tada atvažiavo kiti bernai ir visi atsidūrėme vieno iš jų namuose. Ten vienas iš jų pradėjo prie manęs lįsti, kad su juo pasimylėčiau. Atsisakiau: pradėjo mane mušti ir tyčiotis. Man pavyko pabėgti. Kelyje sustabdžiau policijos automobilį ir pasiprašiau, kad parvežtų į globos namus. Po to įvykio buvau išvežta į koloniją.

Vestuvės – dėl nėštumo

– Kodėl iškart į koloniją?

– Todėl, kad niekam nerūpi, kaip valdiškuose namuose iš tikrųjų gyvena paaugliai. Įstaigos, į kurias patekdavau, buvo viena už kitą blogesnės, o personalas mokėjo tik tyčiotis ir mus tramdyti.

Kolonijoje iš karto teko muštis. Ten gyvenusios vyresnės merginos man liepė išskalbti jų drabužius ir sutvarkyti kambarius. Aš atsisakiau ir atrėžiau: „Pasvajokit.“ Jos mane užpuolė visos iškart ir pridaužė. Paskui stebėjo, ar pranešiu kolonijos darbuotojams. Tylėjau. Jų akyse tapau normali, ne skundikė. Nuo to karto prie manęs nebelįsdavo ir net pakviesdavo kartu parūkyti.

Reikėdavo eiti į mokyklą, tačiau man ji atrodė kaip žeminimo vieta. Iššokdavau per antrojo aukšto langą. Stabdydavau pakeleivingus automobilius, kad nuvežtų pas draugą. Jis tuo metu jau dirbo, tad duodavo man pinigų, nupirkdavo būtiniausių daiktų. Už tai, kad pabėgdavau iš kolonijos, man reikėdavo atidirbti: žiemą valyti sniegą arba dirbti kitus darbus.

Būdama penkiolikos metų pastojau. Būsimasis vyras į nėštumą reagavo keistai: jis nebuvo tam pasirengęs. Aš taip pat nebuvau pasirengusi motinystei – neturėjau nei namų, nei pinigų, nei patirties.

– Kaip į jūsų nėštumą reagavo pedagogai?

– Kolonijos darbuotojos parūpino man pasą ir liepė draugui mane vesti. Susituokėme, kai dar laukiausi. Mama toliau gėrė, todėl jai mano nėštumas nerūpėjo. Ji net vestuvėse nedalyvavo. Po vestuvių apsigyvenome pas vyro motiną. Anyta padovanojo namą. Kaip globos namų auklėtinė gavau vienkartinę pašalpą – šešis tūkstančius litų, už juos susitvarkėme namą.

Vyras dirbo, mane išlaikė. 2008 metais gimė pirmasis sūnus. Po metų vėl pastojau ir susilaukiau antrojo sūnaus. Namuose buvo visko – su vyru ir pasimušdavome, pasipykdavome, bet paskui vėl viskas susitvarkydavo ir gyvendavome gerai. Bent man taip atrodė.

2010 metų gruodį labai smarkiai susipykau su vyru, pasiėmiau vaikus ir išvykau pas mamą. Kartais palikdavau jai vaikus, o pati išvažiuodavau pas draugus, ten prapuldavau po kelias dienas. Socialinė darbuotoja pranešė mano vyrui, kad aš dingstu. Jis atvažiavo ir pasiėmė sūnus – patikėjo juos prižiūrėti anytai. Aš prieštaravau, kad vaikus išsivežė, bet niekas nekreipė dėmesio. Anyta man neleisdavo vaikų lankyti, nes gėriau. Buvau labai prislėgta, kad man neleidžiama pasimatyti su vaikais, – iš sielvarto gėriau dar smarkiau.

– Ar nuo gėrimo neatbaidė motinos pavyzdys?

– Tokių merginų kaip aš gyvenime susidaro užburtas ratas. Kai nutinka kas nors, ko negali įveikti savarankiškai, nėra nė vieno žmogaus šalia, kuris galėtų palaikyti ir patarti, kaip elgtis.

Iš socialinių darbuotojų irgi negali tikėtis pagalbos. Kuo jos galėtų padėti? Jos neturi galimybių nei surasti darbo, nei iškeldinti į kitą vietovę, kur nebūtum tarp geriančių draugų. Patenki į liūną ir smengi vis gilyn, o kiti laiko tave nusikaltėle ir smerkia, bet konkrečios pagalbos pasiūlyti negali.

Pakliuvo pas albanus

– Kaip jūs atsidūrėte sąvadautojų pinklėse?

– Kai aš susipykau su vyru, pas vieną pažįstamą moterį susipažinau su Roku. Jis man davė savo telefono numerį, o kitą dieną paskambino ir pasiūlė atvažiuoti į Šiauliuose esantį viešbutį. Kad turiu vyrą ir vaikų, jis nežinojo. Viešbutyje dviese gėrėme. Jis iš pradžių prie manęs nelindo, o kai pasigėrė, pasiūlė pasimylėti. Po to siūlė ir darbą Anglijoje – tvarkyti viešbutį.

Aš nutariau pamąstyti.

Grįžau namo ir apie pasiūlymą papasakojau mamai. Ji atėmė iš manęs pasą, pradėjo gąsdinti, kad būsiu parduota. Bet aš ja netikėjau ir paskambinau Rokui. Sutikau dirbti Anglijoje. Vyras prieštaravo, bet aš jo neklausiau, nes norėjau užsidirbti pinigų. Rokas pakvietė į Šiaulius. Nuėjome pas jo pažįstamą, ten man davė neblogų drabužių, liepė nusiprausti ir persirengti.

Pamaniau, kad jiems gėda, jog atrodau tokia skarmalė, tad ir skolina drabužių. Mane nufotografavo paaiškinę, kad nuotrauką nori turėti atminimui. Tada nesupratau, kad nuotrauka bus parodyta pirkėjui. Nufotografavę nuvežė paimti paso ir naktį išvažiavau mikroautobusu į Angliją. Su vyru taip ir neatsisveikinau, vaikų irgi nebepamačiau, nes Rokas liepė niekam nieko nepasakoti, kad nekiltų problemų. Aš taip ir padariau.

Nuvykau į Angliją, mane pasitiko Arvydas, nusivežė pas albanus. Tada supratau, kad esu parduota. Su albanais gyvenau kelias dienas. Man liepdavo aptarnauti vyrus, bet aš to nedariau, todėl albanai mane nuvežė atgal ir atidavė Arvydui.

Sąvadautojams padėjo lietuvė

– Ką jums darė, kai nepaklusote?

– Po kelių dienų atvyko kiti keturi albanai, apžiūrėjo mane, sumokėjo Arvydui ir išsivežė. Gyvenau bute su jų vadu. Ten mane mušdavo, liepdavo gerti alkoholį, prievartaudavo. Veždavo pas klientus, kad aptarnaučiau juos namuose. Pinigų neduodavo. Mamai leisdavo paskambinti, bet šalia manęs būdavo lietuvė ir išversdavo jiems viską, ką aš kalbėdavau. Nesakydavau mamai, kur papuoliau, nes žinojau, kad man baigsis blogai.

Mane mušdavo ir tada, kai klientai pasiskųsdavo, jog nesutinku su jais mylėtis. Tada albanai liepdavo vartoti narkotikus. Kai nuveždavo pas klientus, būdavau nejautri ir bejausmė: atsiguldavau ir jie su manimi darydavo viską, ką norėjo. Dažniausiai norėdavo oralinio, analinio sekso. Aptarnaudavau 10 vyrų per dieną. Man skaudėdavo, bet jie nekreipdavo į tai dėmesio.

– Ar jūs bandėte ieškoti pagalbos?

– Vienas anglas, pamatęs mano supjaustytas rankas, susiėmė už galvos ir paklausė, ar man reikia pagalbos. Tas anglas vėliau paskambino ir perdavė ragelį savo draugui lietuviui, kad galėčiau su juo pasikalbėti. Susitarėme, kada man išeiti iš buto. Jie atvažiavo prie buto durų, laukė manęs, bet albanai pamatė. Jie mane vėl primušė ir neleido niekur eiti, atėmė telefoną.

Kartą albanai telefoną užmiršo namuose. Tada paskambinau seseriai ir papasakojau atsidūrusi vergijoje. Ji patarė man apsimesti, kad jiems paklūstu. Turėjau įgyti pasitikėjimą. Taip ir padariau. Vienas albanas pasiėmė mane ir nusivežė pas draugus. Kai jie prisigėrė ir užmigo, aš pabėgau. Gatvėje vieno vyriškio paprašiau pagalbos. Jis iškvietė policiją. Pareigūnams papasakojau apie sąvadautojus.

Sugrįžau į Lietuvą pas mamą, nes su vyru buvau susipykusi. Man pradėjo skambinti Rokas ir grasinti, liepė atiduoti pinigus. Reikalavo 4500 svarų sterlingų (19 400 litų) arba vietoj savęs nuvežti į Angliją kitą merginą. Manęs buvo ieškoma ir vyro namuose.Kreipiausi į policiją ir parašiau pareiškimą.

Mane ėmė globoti „Lietuvos Carito“ darbuotojos. Kai vyrui papasakojau, kokį siaubą teko išgyventi, susitaikėme. Dabar planuojame vykti dirbti į Norvegiją, nes norime viską pamiršti ir normaliai užauginti savo vaikus.

– Bijote, kad jus gali surasti ir keršyti?

– Nors bijau, jaučiuosi ramiau, nes man buvo parūpintas advokatas ir psichologas. Man patarė užrašyti savo išgyvenimus. Tie užrašai gali padėti ne tik man, bet ir kitoms merginoms, patyrusioms panašų siaubą.

Prekybos žmonėmis aukas slegia kaltės jausmas

Asta Ladauskienė, psichologė:

„Nesvarbu, kokios priežastys atveda į prostituciją, pasekmės būna panašios. Prostitutės dažnai kaltinamos, kad tuo užsiėmė savo noru. Tačiau lytinių nusikaltimų aukos patiria traumas nepriklausomai nuo aplinkybių, kuriomis atsidūrė prekybos žmonėmis organizatorių tinkluose.

Patirtas lytinis smurtas stipriai paveikia psichiką. Daugelis aukų ima kaltinti save. Kaltė jas graužia, iškreipia savivertę ir lydi visą gyvenimą. Dažnai kaltės jausmą sustiprina ir netinkama artimųjų reakcija. Vienintelis nukentėjusiųjų noras – užmiršti patirtą siaubą. Bet stebuklingos tabletės, kuri padėtų ištrinti iš atminties kraupius įvykius, nėra. Tam reikia ilgalaikės specialisto pagalbos.

Aukos į teisėsaugos organus patenka sugniuždytos. Nors jos yra nukentėjusios ir prašo pagalbos, neretai apklausiamos kaip galimos bendrininkės ir nusikaltimo dalyvės, patiria kaltinimų laviną. Tyrėjai nepakankamai atsižvelgia į tai, kad jos ateina prigąsdintos ir prigrasintos nepasitikėti pareigūnais, bijo nusikaltėlių keršto, neturi galimybių pakeisti gyvenamosios vietos ar pasisamdyti advokato. Panevėžio apskrityje nėra teismo psichologo, kuris dirbtų su nukentėjusiomis nepilnametėmis ir dalyvautų apklausose.

Nesu sutikusi nė vienos, kuriai būtų tas pat, ką aplinkiniai apie ją mano. Tokių merginų ir moterų fizinė sveikata bei psichikos būklė paprastai būna nestabili. Nukentėjusiosios turi elgesio ir emocinių sutrikimų, nuvertina save, trinka jų miegas. 

Dažnai jos nepajėgia valdyti pykčio, kurį jaučia skriaudėjui, tačiau nukreipia jį į save – ima žalotis kūną. Nuo prekybos žmonėmis nukentėjusių ir į vergiją parduotų merginų yra nemažai, todėl būtina joms suteikti kompleksinę pagalbą.“

Kelią nusikaltimams reikėtų užkirsti iš anksto

Kristina Mišinienė, „Lietuvos Carito“ atstovė:

„Šioje byloje Panevėžio apygardos teismas pripažino kaltu vieną iš nusikaltimo dalyvių ir skyrė jam trejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teismo procesas ir nuosprendis turėtų sukelti reakciją merginos gyvenamojoje vietovėje. Tokie įvykiai turėtų būti aptarti mokykloje, seniūnijoje, socialinės rūpybos skyriuje. To reikia, kad nusikalstamai veiklai būtų iš anksto užkirstas kelias.

Tačiau nieko panašaus nevyksta: teismų sprendimai nesukelia reakcijos – tarsi aukos gyventų tuštumoje, kurioje nebūtų nei pedagogų, nei socialinių tarnybų, nei kaimynų.“

Pelnas – milžiniškas, elgesys – žiaurus

Priverstinis darbas pasaulyje kasmet išnaudotojams sukrauna apie 150 mlrd. JAV dolerių (375 mlrd. litų) pelno. Kaip teigiama Tarptautinės darbo organizacijos ataskaitoje, du trečdaliai šios sumos – apie 99 mlrd. dolerių – tenka prostitucijai.

Į nusikalstamų grupuočių pinkles dažniausiai pakliūva tie, kurie ieškodami geriau mokamo darbo palieka savo tėvynę. Daugiau nei pusė visų vergovės aukų yra moterys ir mergaitės. Jos dažniausiai yra priverstos užsiimti prostitucija. Pažadais apie didesnį uždarbį patikėjusias lietuves prekeiviai žmonėmis nuvilioja ir į tolimus kraštus.

Jungtinių Amerikos Valstijų federaliniame teisme Majamyje šį mėnesį turėtų liudyti lietuvė, kuri žiauriais būdais buvo verčiama dirbti prostitute. Sąvadautojas jamaikietis už nepaklusnumą ją ne tik mušdavo, bet ir buvo pakabinęs žemyn galva virš avarinio išėjimo iš pastato, vertė stovėti duše po karšto vandens srove. 37 metų sąvadautojas prekybą žmonėmis vykdė Floridos valstijos pietuose, Australijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

 

Aurelija Urbonaitė


Publikuota 2014 m. liepos 07 d. http://www.lrytas.lt 

 

 

 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...