Vienuolės buriasi kovai prieš sutenerius ("kauno.diena.lt", 2015-04-11)

Albanijos, į kurios piliečių nelegalius viešnamius dažniausiai patenka lietuvaitės, vienuolės kovoti su suteneriais jau subūrė seseris iš aštuoniolikos valstybių. Lietuvai šiame judėjime kol kas atstovauja tik „Caritas“.
 
Šiurpūs vaizdai
 
Apie katorgą albanams priklausančiuose Anglijos viešnamiuose sklando šiurpios legendos. Dažnai tai visos giminės verslas.
 
Sugebėjusios ištrūkti iš jų seksualiai išnaudotos lietuvės pasakoja, kad buvo verčiamos dirbti 15-18 val. per parą, aptarnauti po 25-30 klientų per dieną.
 
Anot išsigelbėjusių lietuvių, šių viešnamių savininkai – labai žiaurūs ir kerštingi. Jie baudžia už menkiausią nepaklusnumą. Ką jau kalbėti apie atsisakymą dirbti ar iškreiptu būdu aptarnauti klientą. Jeigu suteneriui pasirodys, kad uždirbai per mažai, taip pat lauk nemalonumų. Bausmės už tai būna įvairios: nuo smūgių ir kankinimų iki grupinių prievartavimų, kuriuose dalyvauja visi viešnamį valdančios giminės vyrai.
 
Unikali byla
 
Lietuvos teismams yra pavykę nuteisti tik vieną mūsų merginas padavinėjusį albaną. Tai unikali byla: viešnamio Londone savininkui teko atsakyti pagal Lietuvos įstatymus, didžioji dalis įdarbintų merginų buvo lietuvės. Šią bylą puikiai prisimena Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė Nida Grunskienė, kuri tuo metu dirbo šios prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje.
 
Anot N. Grunskienės, ji pasinaudojo mūsų Baudžiamojo kodekso straipsniu, numatančiu atsakomybę už tarptautinėse sutartyse numatytus dešimt nusikaltimų. Jų sąraše prekyba žmonėmis – antroje vietoje. Šis straipsnis teigia, kad padariusieji šiuos nusikaltimus atsako pagal Lietuvos įstatymus, nesvarbu, kokia jų pilietybė, gyvenamoji ar nusikaltimo padarymo vieta ir ar pagal jos įstatymus už tai baudžiama.
 
Titaniškas darbas
 
Nustatyti lietuves pardavinėjančių albanų asmenybes labai sunku. Išnaudojamosios dažniausiai nežino jų tikrų pavardžių. Lietuvos Temidės griežtumą išbandžiusio albano atveju taip pat žinotas tik jo vardas – Miris. Be to, viešnamius turintys albanai dažnai  keičia gyvenamąsias vietas arba gyvena nelegaliai.
 
N. Grunskienės kuruotoje byloje pasisekė bent tiek, kad turėta viešnamio savininko nuotrauka. Nors tiesą sakant, dauguma albanų mūsų akiai – labai panašūs. Šią nuotrauką pateikė iš jo viešnamio ištrūkusios merginos. Jos turėjai ir kai kurių albano giminaičių nuotraukų. Visos jos N. Grunskienės iniciatyva buvo sudėtos į specialių ieškomų asmenų aplinkraštį. Pavyko nustatyti tik Mirio asmenybę.
 
Lemtinga aplinkybė
 
Laiminas sutapimas – tuo metu Miris atliko bausmę už imigracijos įstatymo pažeidimus ir viename Anglijos kalėjimų. Vienai šios įkalinimo įstaigos prižiūrėtojai pateko į rankas minėtas leidinys. Kalėjimo darbuotojai Mirį atpažino. Tuo metu buvo išduotas jo Europos arešto orderis. Pasinaudojant juo, Miris buvo perduotas Lietuvai.
 
Nustačius vyro asmenybę, paaiškėjo, kad šis albanas gyveno Anglijoje ir turėjo tris skirtingas pavardes. Vienu metu jis iš albano virto net graiku. Turėjo vairuotojo pažymėjimą, išduotą Graikijos piliečiui.
 
Tarp vergių- ir kaunietės
 
Tarp 24 lietuvių, dirbusių Mirio viešnamyje, buvo ir kauniečių. Kaip ir jų likimo draugės iš Panevėžio ar Kėdainių, šios kaunietės pateko čia trimis būdais: buvo apgautos, žinojo kur važiuoja, bet tikėjosi gerai užsidirbti, arba buvo pasinaudota jų psichine negalia.
 
Ši byla buvo pradėta vienos kėdainietės iniciatyva. Ji taip pat netrukus turėjo būti išvežta į Angliją tačiau paskutiniu momentu pabėgo nuo su Miriu bendradarbiavusių lietuvių ir kreipėsi į policiją.
 
Prekyba žmonėmis vyko pagal tam tikrą schemą. Užverbuotų ar apgaule į spąstus įviliotų lietuvaičių nuotraukos elektroniniu paštu buvo siunčiamos Miriui bei jo pusbroliams. Šie išsirinkdavo, kurios merginos jiems tinka. Po to , atvežus jas į Angliją, atsiskaitydavo už gyvas prekes, pasinaudodami „Western Union“ paslaugomis arba grynaisiais.
 
Klanai – ir Lietuvoje
 
Miriui merginas pardavinėję lietuviai taip pat buvo tarpusavyje susiję giminystės arba glaudžiais socialiniais ryšiais. Pirmiausia Miris vieną iš nusipirktų lietuvių buvo vedęs. Tiesa ši ir toliau aptarnavo viešnamio klientus. Tačiau, jau turėdama vyresniosios statusą, prižiūrėjo kitas merginas. Anot šių, ji taip pat pasižymėjo  ypatingu žiaurumu, net buvo išmušusi vienai lietuvei dantis. Kai dantys po kurio laiko buvo sudėti, moteris vėl pakartojo tą patį.
 
Tarp tiekiančiųjų Mirio viešnamiui merginas buvo ir jo žmonos draugių bei pažįstamų. Šie klanai Lietuvoje formavosi, suteneriams laikantis kitos populiarios taktikos. Vienai jų seksualiai išnaudotai merginai subejus pabėgti ir grįžti į Lietuvą, ji netrukus sulaukė svečių, iš kurių išgirdo ultimatumą: „Arba grįžti ir susimokėti už pabėgimą baudą, arba surandi vietoj savęs dvi merginas!“ Pabūgusi šioji apgaule prikalbino važiuoti ten savo draugę.
 
Nuteisė vieną, išsigando visi?
 
Po to, kai išvežti į Angliją rengta kėdainietė kreipėsi į policiją, ją verbavę sąvadautojai patys pabėgo į užsienį. Vėliau buvo ten sulaikyti. Vienas iš jų sutiko bendradarbiauti su mūsų teisėsaugininkais.
 
Parvežus į Lietuvą ir Mirį, Panevėžio apygardos teismas jį nuteisė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme. Vėliau apeliacinis teismas, šią bausmę sumažino keleriais metais, motyvuodamas tuo, kad nuteistasis įsigydavo lietuves, kurios jau buvo įkalbėtos vykti į Angliją kitų asmenų.
 
Šiuo metu 39-erių Miris skirtą bausmę atliko ir deportuotas iš Lietuvos į gimtąją Albaniją.

Gal tai – tik sutapimas, tačiau po Mirio bylos, mūsų teisėsaugininkų pastebėjimu, daugiau panašių bylų nėra, nors manoma, kad tai – tik laikinas štilis. Neatmetama prielaida, kad jis susijęs su ne vienam albanui netikėtu šio savo tautiečio likimu. Iki tol albanai manė, kad yra mūsų teisėsaugininkams nepasiekiami.
Vienintelė Lietuvos atstovė
 
Neseniai Albanijoje viešėjo ir Lietuvos "Caritas" programos "Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms" vadovė Kristina Mišinienė.

Ji – kol kas vienintelė iš Lietuvos, atstovaujanti prieš trejus metus Albanijoje įkurtam visuomeniniam judėjimui RENATE, į kurį kviečiami įstoti visi Europos moterų vienuolynai. Į šį kvietimą jau atsiliepė 28 vienuolijos iš 18 šalių. Šio judėjimo iniciatorė – jau dešimt metų Albanijoje gyvenanti britų kilmės vienuolė Imelda Pool, atsiųsta į šią Pietryčių Europos valstybę, kuri laikoma viena  neturtingiausių Europoje, su specialia misija iš savojo vienuolyno Anglijoje.
 
K.Mišinienei RENATE iškėlė tikslą, grįžus į Lietuvą, įtraukti į šį judėjimą ir Lietuvos vienuolynus.
 
Ir lepino, ir kankino
 
K.Mišinienę sukrėtė vienos mūsų nepilnametės, kilusios iš Lietuvos pasienyje esančio kaimo, istorija. Ši 16-metė taip pat buvo seksualiai išnaudojama viename Londono viešnamyje, kuris  priklausė albanui.
 
Nepilnametė ten atsidūrė apgaule – širdies draugu apsimetęs mūsų tautietis ją suviliojo savaitgalio kelione į Angliją. Pasinaudojęs tuo, kad ši meilės bei dėmesio stygių jautusi 16-metė tuo metu buvo susipykusi su tėvais. Nepilnametė išvažiavo su juo be tėvų žinios.
 
Albanas, į kurio viešnamį mergina pateko, išsiskyrė iš daugumos savo tautiečių. K.Mišinienės įtaria, kad jis buvo geras psichologas. Remiantis 16-metės pasakojimais, namuose jis elgdavosi tarsi vyresnysis brolis – pats rytais parinkdavo visoms savo viešnamio merginoms drabužius bei makiažą ir net jas sušukuodavo. Tačiau po to negailestingai išstatydavo jas gatvėje gaudyti klientų ir pats stovėdamas už kampo griežtai kontroliavo, kad pardavinėjamos merginos uždirbtų jam kuo daugiau pinigų – ir visai nerūpėjo, kokiomis sąlygomis. Po to vėl susirinkdavo jas iš gatvės – verkiančias, sumuštas, pervargusias ir, parsivežęs atgal, vėl tapdavo jų vyresniuoju broliu.
 
Sukrečianti realybė
 
Šešiolikmetę išvadavo Londono policija, kai vyresnėms jos tautietėms pavyko pabėgti iš šio viešnamio. Vėliau, kai atėjo laikas liudyti viešnamio savininko teisme, nugalėjo vadinamasis Stokholmo sindromas – seksualiai išnaudota nepilnametė ėmė jo gailėti, atiduodama pirmenybę toms minutėms, kai suteneris jai atstojo vyresnįjį brolį.
 
Pasak K.Mišinienės, viešnagės Albanijoje metu ji bandė suprasti, kodėl šios valstybės, kurioje – nemažai mečečių (oficialiai 70 proc. jos gyventojų – musulmonai), piliečiai yra pagrindiniai Anglijos nelegalių viešnamių savininkai.
 
"Atsivertus Albanijos sostinės dienraštį anglų kalba, dominuoja pranešimai, kiek per naktį klubuose buvo susišaudymų ir kiek nušauta žmonių. Arba, kad sulaikyta 30-ies prekeivių vaikais gauja, iš kurių pusė – policijos pareigūnai", – pasakojo K.Mišinienė.
 
Priešnuodžių yra
 
Anot pašnekovės, Albanijos visuomenę tebevaldo su vietinėmis kalnų gentimis susijęs kraujo keršto įstatymas "Kanun". Dėl jo ne tik aukos ten bijo duoti parodymus, bet ir joms padedančios socialinės darbuotojos turi valstybės skirtą apsaugą.
 
Nepaisant to, pernai Albanijoje, tiekiančioje Vakarų Europai ne tik sutenerius, bet ir merginas viešnamiams, pradėti pirmi devyni ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis. O vietinės vienuolės išdrįso mesti suteneriams jau minėtą iššūkį.
 
"Pasirodo, vienuolės šiame fronte gali labai daug, – apibendrino įspūdžius iš Albanijos K.Mišinienė. – Pirmiausia, jos dirba su jaunimu, o tai puiki prevencija. Antra, jos gali suteikti nukentėjusiosioms reabilitacines paslaugas – ramybę ir užuovėją".
 
Viliamasi, kad palaipsniui į prekybos žmonėmis prevenciją bei nukentėjusiųjų globą įsitrauks ir mūsų moterų vienuolynai.

 
Greta Čižinauskaitė
 
Publikuota 2015 m. balandžio 11 d. http://www.kauno.diena.lt

 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...