Tėvams pataria su vaikais sugalvoti slaptažodį ("sekunde.lt", 2016-07-10)

Išleisdami vaikus dirbti, mokytis ar keliauti į užsienio šalis, tėvai prieš tai turėtų sutarti, kokį slaptažodį naudos, jeigu atžala paklius į prekybos žmonėmis pinkles.
 
 
Paslėptas „SOS“ signalas
 
Tokį patarimą panevėžiečiams dalino „Carito“ atstovai, į Panevėžį atvykę specialiu autobusiuku, kuriame įrengta ekspozicija apie prekybą žmonėmis.
 
Jie siūlė sugalvoti, kokį žodį ar skaičių tėvams sakys iš užsienio paskambinęs sūnus ar dukra, kad praneštų patekęs į bėdą.
 
„Dažnai į sekso ar darbo vergiją pakliuvusių jaunuolių pokalbių su artimaisiais klausosi jų išnaudotojai. Todėl aukos, bijodamos susidorojimo, bijo pranešti, kas iš tiesų atsitiko. Šiuo atveju slaptažodis veiktų kaip signalas „SOS“, – sakė „Carito“ savanorių ir prevencijos koordinatorė Dovilė Martinonė.
 
Šešiuose miestuose, taip pat ir Panevėžyje, skyrius turinti organizacija vykdo programą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“. Autobusiuke įrengta ekspozicija leidžia pažvelgti į prekybą žmonėmis iš arčiau.
 
Vienoje treilerio pusėje įrengta darbinio išnaudojimo ekspozicija, kitoje – prostitucijos aukų.
 
Darbinio išnaudojimo ekspozicijoje lankytojai išvysta aptriušusias lovas, besimėtančius sunešiotus drabužius. Pasak D.Martinonės, tokiomis ar panašiomis sąlygomis – skurdžiai įrengtuose mažuose nameliuose po 10 – 15 ar net dar daugiau žmonių gyvena išnaudojami lietuviai užsienyje. Ant sienų palikti darbininkų užrašai byloja apie XXI – ojo amžiaus vergų dalią.
 
„Iš viso mūsų buvo 60 žmonių. Turėjome vieną dujinę, vieną dušą ir vieną tualetą“, – rašo 25 metų Martynas. Ketveriais metais vyresnio Valdo užrašas parodo, kaip buvo elgiamasi su šiandienos pasaulio vergais: „Jeigu bandydavome bėgti, prieštarauti, mus spardydavo“.
 
„Carito“ atstovių teigimu, iš žmonių, pakliuvusių į darbo vergiją, atimami dokumentai, jie įklampinami į skolas, gąsdinami susidorojimu, jeigu bandys bėgti.
 
 
Laiškuose klaiki patirtis
 
Kitoje autobusiuko pusėje lankytojai patenka į prostitutės kambarį. Jame – vienos iš sekso vergijos išvaduotos merginos suknelė, aukštakulniai bateliai. Šiuos drabužius mergina vilkėdavo darbe. O jis – seksualiai aptarnauti vyrus.
 
„Po kiekvieno kliento šlykštėjausi savimi, bet bijojau viską baigti, bijojau, kad pakas po žemėm“, – rašo 25 metų Monika.
 
Buvusių prostitučių užrašai liudija, kad per dieną joms tekdavo aptarnauti po 10 ir daugiau vyrų. Išnaudotojai merginas žemindavo, o jeigu nepaklusdavo, būdavo sumušamos.
 
„Užėjusios čia jaunos merginos gali savo akimis pamatyti, kaip iš tiesų atrodo sutenerių žadamos „pasakų pilys“, – kalbėjo su sekso vergijos aukomis dirbančios „Carito“ atstovės.
 
Pažiūrėti ekspozicijos atėjusiems gyventojams jos aiškino, kaip apsisaugoti ir apsaugoti kitus nuo darbo ar sekso vergijos, pasakojo apie pagalbą jos aukoms, kvietė diskutuoti.
 
 
Senjorai pasirodė išprusę
 
D.Martinonę ir jos kolegas maloniai nustebino panevėžiečių reakciją į ekspoziciją ant ratų. Pasak jų, net pagyvenusiems žmonėms nereikėjo aiškinti, kokiu tikslu jie važinėja po Lietuvą, kodėl reikia skleisti informaciją apie prevenciją prekyba žmonėmis. Panevėžiečiai žinojo, kokie dideli šio reiškinio mastai. O Kaune senjorai ekspoziciją apžiūrinėjo gana skeptiškai nusiteikę.
 
Panevėžyje tik vienam, per 40 metų perkopusiam vyriškiui, „Carito“ atstovės turėjo įrodinėti, kad moterys į viešnamius pakliūna ne savo noru ir joms reikia padėti. Užsispyręs smalsuolis nenorėjo patikėti, kad prostitucija merginos užsiima ne savo noru.
 
Autobusiukas sudomino ir jaunimą, paauglių tėvus. Pasak D.Martinonės, kai kurie tėvai, išgirdę, kaip lengvai vaikai pakliūna į išnaudotojų spąstus, prisipažino nepagalvoję, kad jų atžalos galėtų būti tokios patiklios.
 
„Yra buvę atveju, kai jaunuoliai per naktį susikrauna lagaminą ir nieko nesakę artimiesiems išvyksta į užsienį. Išnaudotojai juos suvilioja neva lengva galimybe greitai užsidirbti pinigų trokštamam mobiliajam telefonui, kompiuteriui ar dar kam nors. Nuvykus paaiškėja, kad teks vogti“, – kalbėjo ji.
 
 
Pažadai baigiasi viešnamyje
 
Paprastai jaunuolius, tiek vaikinus, tiek merginas, verbuoja „pažįstami“ ar „pažįstamų pažįstami“.
 
Verbuotojai puikiai išmano jaunų merginų psichologiją, poreikį būti įvertintoms, mylimoms. Jie giria jų išvaizdą, tikina, kad esančios nuostabios ir užsienyje savo išvaizdos dėka galėtų uždirbti pasakiškus pinigus. Dažnai joms žadamas modelio, šokėjos darbas, tačiau nuvykus paaiškėja, kad teks darbuotis viešnamyje.
 
„Carito“ atstovai apie tai, kaip apsisaugoti ir nepakliūti iš naudotojų pinkles, aiškina ir moksleiviams mokyklose. D.Martinonė pasidžiaugė, kad į autobusiuką Panevėžyje užsukę jaunuoliai pasirodė labai žingeidūs, nepasitaikė besišaipančių.
 
Tiesa, buvo ir tokių, kurių ekspozicija ant ratų apie prekybą žmonėmis visiškai nesudomino.
 
„Carito“ autobusiukas planuoja aplankyti ne tik didesnius šalies miestus, bet kaimiškas vietoves.
 
Organizacijos atstovai drąsina prekybos žmonėmis aukas nebijoti ieškoti pagalbos – kreiptis į policiją tiek užsienyje, tiek Lietuvoje, į mūsų šalies ambasadas. Jeigu neturi tokios galimybės, nemoka užsienio kalbos, atsidūrus gatvėje tiesiog šaukti „Help“.
 
 
 
Autorius Inga Smalskienė
 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...