Sprangūs Savivaldybės trupiniai ("www.naujienos.alfa.lt", 2018-04-12)

Panevėžio organizacijoms ir įstaigoms ima nusibosti bado žaidynes primenančios lėšų dalybos projektams.
 
Po viliojamo kvietimo dalyvauti vienoje ar kitoje programoje daugelis visuomenininkų labai dažnai lieka it musę kandę, o jų nusivylimą dar labiau pakursto pinigus tarpusavyje besidalijantys paramos skirstytojai.
 
Septynioliktus metus Lietuvoje veikiantis Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) laukia grįžtančio iš Anglijos garbaus amžiaus vyro, kuris šioje šalyje buvo išnaudojamas. Prekybos žmonėmis forma, kai benamiai, senyvi lietuviai išvežami daryti smulkių nusikaltimų, dar ganėtinai nauja, bet jau sparčiai plinta. Tokius socialiai pažeidžiamus žmones nusikaltėliams išvežti iš Lietuvos apsimoka – jie itin paklausūs naujiems šeimininkams, nes nemoka užsienio kalbos ir jų niekas neieško.

Senjorą KOPŽI perims iš Anglijos socialinės tarnybos ir jau mūsų šalyje su nelaimėliu dirbs sunkų darbą, kad padėtų vyrui rasti teisybę ir kelią į normalų gyvenimą.
 
Panašių aukų centre kasmet sulaukiama šimtais. Vien Panevėžyje įstaiga pernai pagelbėjo 62 asmenims, tapusiems prekybos žmonėmis, seksualinės prievartos, prostitucijos, pedofilijos ir pornografijos aukomis.
 

„Kova su prekyba žmonėmis, pagalba nukentėjusiesiems nėra vienas veiksmas, kai bandai auką sugrąžinti į gyvenimą ar klijuoji prevencinius plakatėlius. Mes skatiname nukentėjusiuosius duoti parodymus, lydime viso ikiteisminio tyrimo metu, kartu dalyvaujame teismų procesuose, teikiame psichologinę pagalbą, samdome patyrusius advokatus“, – kalbėjo KOPŽI centro vadovė Kristina Mišinienė.

Per brangi prevencija

KOPŽI darbuotojų atlyginimai ir jų tiesioginė veikla paprastai daugiausia finansuojama iš Vyriausybės lėšų, tačiau papildomiems mokymams, paskaitoms, akcijoms prekybos žmonėmis problemai viešinti centras priverstas ieškoti papildomų lėšų. Dėl jų bandoma kreiptis ir įvairius savivaldybių rėmimo fondus.

Neseniai centras dalyvavo ir Panevėžio savivaldybės finansuojamų programų konkurse. Jam pateikė du projektus, kuriais planavo vykdyti prevencinę veiklą šiame mieste. Centras ketino atnaujinti turimą specialiai paruoštą transporto priemonę, kurioje supažindinama su žmonių išnaudojimo vietomis bei požymiais, pakviesti kompetentingus lektorius ir taip dar labiau plėsti veiklą.

Konkurse Savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšoms gauti centras pasiūlė 5261 euro vertės projektą. Deja, paaiškėjo, kad iš šios sumos gelbėtojams miesto biudžetas tegali skirti 2000 eurų, nes projektas nors ir aktualus, bet per brangus.

Iš 61 programos dalyvio pateiktų projektų finansavimą gavo vos daugiau nei pusė. Kiti liko be nieko. Didžiausias torto gabalas, beveik 14 tūkst. eurų, skirtas Panevėžio miesto gyventojų dantų protezavimo programai, kurią parengė Panevėžio miesto odontologijos poliklinika. Retam paramą gavusiam dalyviui skirta tiek, kiek prašyta, daugelis turėjo tenkinti keliais šimtais eurų.

„Tokį požiūrį priimame kaip pasityčiojimą, kaip valdančiųjų parodymą, kad nesvarbu yra aukos ir paslaugos joms“, – konkursą komentavo KOPŽI vadovė, nuogąstavusi, kad ir vėl teks dirbti nemokamai.

Patys išsikapstys

Nuskriaustu KOPŽI pasijuto ir balandį, paskelbus konkurso Neigiamų socialinių veiksnių projektams finansuoti rezultatus. Čia centras vėlgi siūlė prevencinę idėją, kuriai reikėjo 1120 eurų, bet gavo 500 eurų. K. Mišinienė spėja, kad tokią rėmimo politiką Panevėžyje suformavo net ne pinigų stygius, o požiūris į visuomenininkus.
 
„Gal tame yra ir mūsų savotiškos kaltės. Mes metų metus miestui nemokamai teikėme tas paslaugas. Ir miestas priprato, kad jos tiesiog iš kažkur atsiranda, iš kažko žmonės įdarbinami, iš kažko jie gyvena. Mes iš Savivaldybės atstovų girdime, kad nesvarbu, duos mums pinigų ar ne, mes vis tiek tą patį padarysime“, – sakė pašnekovė.
 
Visgi, anot jos, su tokia Panevėžio parama užsibrėžtų tikslų nepajėgs įvykdyti.

Į vieną katilą

Pats konkurso organizavimas KOPŽI atstovams atrodo neteisingas. Pačios skirtingiausios įstaigos, klubai, organizacijos sumetami į bendrą katilą įrodinėti, kuris vertesnis ir labiau reikalingas palaikymo.
 
„Savivaldybė, įkišusi ranką į tą katilą, ištraukia: čia yra prevencijos pareigūnai, jiems duosime 4000 Eur, o čia ištraukėme KOPŽI, jiems užteks ir 500“, – piktinosi centro vadovė.
 
Anot jos, tame skirstyme dalyvauja pačių konkurso vertintojų kuruojamos organizacijos.
 
Dėl 20 tūkst. eurų siekusio fondo kąsnelio esą kartu su kitais konkuravo ir Panevėžio vietos veiklos grupė, kuriai vadovauja ne vienos Panevėžio miesto savivaldybės programos konkursų vertinimo komisijos narė, Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Sandra Jakštienė. Jos grupės projektas laimėjo 1400 eurų paramą.
 
Savo nevertino

Tačiau pati projektų vertintoja paaiškino, kad svarstant jos rengtą sumanymą pati nuo balų skyrimo nusišalino ir išėjo iš salės. Jos projektą vertino kolega, Panevėžio mero pavaduotojas Petras Luomanas.
 
S. Jakštienė tik džiaugiasi, kad jos pateiktas projektas įvertintas didele balų suma. Jis yra gerai parašytas, o to ypač ir trūksta panašiuose konkursuose dalyvaujančioms organizacijoms ar įstaigoms.
 
„Turime krūvą programų, bet žmonės vis dar nemoka rašyti projektų. Patys vykdome konsultacijas, kviečiame mokytis – niekas neina“, – teigė administracijos direktoriaus pavaduotoja.
 
O mokytis, anot jos, vertėtų, nes gauti Savivaldybės finansavimą projektams – labai atsakingas darbas. Programų vertinimo komisijos nariai kiekvieną sumanymą išblusinėja po raidelę ir po skaičių, kad nebūtų apkaltinti miesto lėšų švaistymu ir projekto rengėjui duotų objektyvų atsakymą.

Visiems neįtiksi
 
Kalbėdama apie KOPŽI šiemet teiktą vieną projektą dviem fondams, S.  Jakštienė patikino, kad, palyginti su kitais, jie neturėtų būti tokie nepatenkinti. Visuomenės sveikatos rėmimo specialiajai programai iš viso buvo skirta 54 tūkst. eurų suma, o į ją pretendavo daugiau nei 60 projektų.
 
„Nesvarbu, koks konkursas, yra patvirtinti miesto Tarybos aprašai dėl projektų finansavimo. Direktoriaus įsakymu sudarytos darbo grupės, vertintojai, anketos ir kriterijai. Taip kiekvienas projektas vertinamas atskirai ir sprendžiama, kiek jam skirti. Kasmet aprašai vis tobulinami, nes dirbant matyti, ko trūksta, kad rezultatai būtų dar tikslesni“, – aiškino S. Jakštienė.
 
KOPŽI, pasak pašnekovės, savo projektams gavo dar visai nemažai. Vertintojams pasirodė per brangu ir nelabai efektyvu skirti tokias dideles lėšas socialinei reklamai skelbti autobusuose.
 
Daugiau pykti, pasak pavaduotojos, turėtų nieko negavę arba mažai gavę dalyviai. Pastarieji ir vykdo mažesnius sumanymus. Tačiau konkuruoti tokiose programose gali įvairios organizacijos, įstaigos – tai visiems prieinamas konkursas.
 
Paklausta, ar ne geriau būtų didesnėmis sumomis paremti kelis svarbius projektus, nei trupiniais apdalyti didelį būrį, S. Jakštienė teigė, kad šiauštųsi likę be nieko. Apskritai, jos nuomone, piniginiai reikalai be prieštaravimų neapsieina.
 
Lieka savanoriauti
 
Būtent trupinių dalybos ir nepatinka VšĮ „Dailusis ornamentas“ vadovei Eglei Kazarinienei. Ji tai pačiai Visuomenės sveikatos rėmimo programai pateikė 850 eurų vertės projektą. Už tokią sumą planuota visą birželį tris kartus per savaitę miestiečius parke kviesti į mankštas, konsultacijas ir viktoriną.
 
Bet įstaigai skirta 200 eurų, tad planus teks keisti.
 
„Ruoši rimtą, kokybišką darbą, skaičiuoji, bet gauni mažesnę sumą ir tada tenka galvoti, kaip iš viso įvykdyti sumanymą – finansavimas viską apriboja“, – nuogąstavo E. Kazarinienė.
 
Sudarius naują sąmatą, anot jos, didžiausia dalis bus skiriama projekto samdytam kineziterapeutui. Bet vistiek jo darbas liks pusiau savanoriškas. Kelios dešimtys eurų teks reikalingai įrangai ir kitoms smulkmenoms.
 
E. Kazarinienė pripažino, kad su tokia parama kartais visai nebesinori dalyvauti jokiuose Savivaldybės konkursuose. Ir jų kriterijai pašnekovei niekada nebūna iki galo aiškūs.
 
„Tiesiog rašai ir tikiesi. Norisi, be mūsų pagrindinio darbo, žmonėms pasiūlyti ir kokios nors papildomos veiklos“, – sakė „Dailiojo ornamento“ direktorė.

Nei tęsti, nei baigti
 
Pergalvoti ir sutraukti projektą po to paties konkurso teks ir Panevėžio juvenologų klubui „Atgaiva“. Šiai organizacijai savo planuotą 1265 eurų vertės paskaitų ir mokymų ciklą prisieis sumažinti iki vienos pamokos ar nedidelės 400 eurų vertės stovyklos.
 
„Galvoji, galvoji ir išeina niekutis. Už trečdalį pinigų negali padaryti to, ko norėjai, ir numesti nebegali“, – teigė „Atgaivos“ pirmininkas Kazimieras Ilginis.
 
Kai skiriamos tokios nedidelės lėšos, anot jo, tai net vargti nebeverta. Mat gavus pinigų dar reikia labai sudėtingas ataskaitas parašyti.
 
„Viskas dabar labai brangiai kainuoja, pinigų reikia daugiau, kad kažką naudingo padarytum“, – kalbėjo K. Ilginis.
 
Tačiau „Atgaivos“ pirmininkas neliūdi – jis ne kartą yra gavęs Savivaldybės finansavimą savo projektams. Be to, anot jo, sveikuolis turi išmokti dirbti iš savo resursų, valdiški pinigai reikalingi tik bundančiam, kitų galimybių nerandančiam žmogui.
 
 
Autorius:Ingrida Nagrockienė
 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...