Specialistė iš Kėdainių atvirauja: šeima, kurios tėvas į šulinį įmetė vaikus, – ne pati baisiausia ("delfi.lt" 2016-01-04)

Siaubingo įvykio liudininkais tapę vaikai, kurių akyse tėvas į šulinį įmetė dvejų broliuką ir vos pusmečio sesutę, greičiausia nebegrįš į namus.
 
Kaip DELFI sakė Kėdainių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriui vadovaujanti Vilma Jucevičiūtė, gali būti, kad vaikams bus nustatyta laikinoji globa, nes šiuo metu dviejų mažiausiųjų vaikų netekusi mama gydoma ligoninėje, o jie – pas močiutę.
 
 „Kol kas neturime informacijos, kiek laiko ji bus gydoma. Tik žinau, kad šiandien nuskandinti vaikučiai šarvojami“, – sakė specialistė.
 
 Kaip asmeniniame feisbuko profilyje paskelbė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, rytoj Panoteriuose jis laidos du vaikelius, kurie prieš kelias dienas buvo gyvi įmesti į šulinį ir tenai mirė. „Prašau maldos, kad šių nekaltų vaikelių žūtis daugeliui atvertų akis pamatyti, kur mes einame“, – rašė arkivysk. S. Tamkevičius.
 
Apie vaikus pranešė faksu
 
 Tragišką naktį du gyvi likę vaikai buvo išvežti pas močiutę. „Mes iš pat ankstaus ryto nusiuntėme faksą Jonavos vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriui, kad jie ten apsilankytų, pasižiūrėtų, kokia situacija, ir teiktų reikalingą pagalbą“, – sakė V. Jucevičiūtė. Jos žiniomis, močiutė, pas kurią glaudžiasi mažamečiai, pati dar turi nepilnamečių vaikų.
 
 „Močiutė taip pat patyrusi didžiulę traumą, ji praradusi anūkus“, – atkreipė dėmesį Vilniaus universiteto docentė, Individualiosios psichologijos instituto direktorė Rasa Bieliauskaitė, akcentuodama būtinybę padėti ir suaugusiems.
 
 „Priklausomai nuo vaikų amžiaus, specialistai turėtų įvertinti, koks jų santykis su močiute. Net jeigu jis pakankamai geras, turime suprasti, kad pati močiutė taip pat ištikta streso, traumuota po šio įvykio. Šeima gyvena atokiai, tačiau pagalba turėtų būti suteikta – psichologo ar socialinio darbuotojo. Tai labai svarbu užtikrinant vaikų saugumą“, – DELFI sakė doc. R. Bieliauskaitė.
 
Vaikus rado vienus
 
Į kaimą, kuriame apsigyveno tragedijos liudininkais tapę mažamečiai, nuvykęs DELFI reporteris suaugusiųjų nerado. Namuose buvo tik vaikai. Kaimynai pasakojo, kad šeima gyvena sunkiai. Namelis – ankštas, o vaikų daug, tad vietiniai kuo gali – padeda, duoda bulvių, kitų produktų.
 
 Kalbinti žmonės gailėjo kaimynės, o ypač – tokiomis siaubingomis aplinkybėmis vaikų netekusios jos dukters, kuri norėjo šalia mamos pirkti būstą. „Į Kėdainius ji tikrai nebegrįš“, – įsitikinęs ligoninėje gydomos žemietės bendramokslis.
 
 Ar močiutė priklauso rizikos šeimoms, Kėdainių rajono Vaiko teisių apsaugos skyrius informacijos neturėjo. „Žinome tik tiek, kad ten – mažai vietos“, – sakė V. Jucevičiūtė.
 
 Siūlė glaustis Motinos ir vaiko centre
 
 Pasak vedėjos, iš karto po įvykio buvo iškviestas psichologas, kuris bendravo su gyvais likusiais vaikais ir dukrelės bei sūnaus netekusia mama.
 
 „Tačiau ją paskui išvežė į ligoninę, o vaikus pas močiutę. Jei ta mama nuspręs grįžti gyventi į Kėdainius, mes jai iš karto pasiūlysime Motinos ir vaiko centrą, nes turime labai geras sąlygas, visų reikalingų specialistų: psichologą, socialinį darbuotoją, teikiama teisinė pagalba, nes po tuo pačiu stogu – Moterų krizių centras. Ji visada galėjo ten apsigyventi, jei tik būtų sutikusi, tačiau tam kategoriškai priešinosi, net nusijuokdavo iš tokių siūlymų“, – apgailestavo vaiko teisių apsaugos specialistė.
 
 Pirmą kartą apie šią šeimą socialiniai darbuotojai sužinojo lapkričio mėnesį, iš anoniminio pranešimo. „Seniūnijos darbuotoja visais būdais bandė ją prakalbinti, važiavo su ja apsipirkti ir kaip moteris bandė paveikti. Tačiau mama nusišaipė, pasakydama, kad su vaikais turi kur gyventi, viskas jai gerai ir niekur nevažiuos, nes šeimoje sutaria“, – teigė vaiko teisių apsaugos specialistė.
 
Nežino, ką daryti
 
 Paklausta, kaip vertina priekaištus socialinėms tarnyboms, kad lanko šeimas, o nieko iš to, V. Jucevičiūtė sakė: „Šeimas lankantys socialiniai darbuotojai įvertina, ar vaikams namuose saugu, ar jie pavalgę, apsirengę, ar šilta, ar nepalikti vieni, ar nemušami. Tačiau turėtų būti kažkaip sukonkretinta, ką daryti. Nes dabar darbuotojai vadovaujasi labiau savo patirtimi. Kita problema – iki šiol nėra paėmimo vaiko iš šeimos tvarkos. Skubus paėmimas leidžiamas, kai vaiko sveikatai ir gyvybei gresia pavojus, tačiau tai vertiname iš akies“.
 
 Patį paėmimą iš šeimos specialistė vadino didžiule trauma vaikui: „Paimami iš šeimos jie patiria išgąstį, šoką. Yras buvę atvejų, kad vaikai globos namuose po to net kurį laiką nekalba – tokia trauma, kad buvo išvežti iš namų. Pragaras namuose kai kuriems ne toks baisus, kaip paėmimas iš šeimos. Mažesni tėvų ilgisi, o vyresni iš globos namų bėga. Turim atvejį, kai berniukas bėgo ieškoti mamos, ją rasdavo, nusivildavo, tačiau pabuvęs globos namuose vėl bėgo. Dabar jis paauglys ir piktas ant mamos, nes ji žadėdavo jį pasiimti, bet savo gyvenime nieko nepakeitė. Bėgti iš globos namų jis nustojo, tačiau pyskta ant viso pasaulio, užsidaręs ir net psichologas negali jo prakalbinti“.
 
 Paklausta, kokią išeitį matytų, specialistė sakė: „Jei vaikų gyvybei nėra pavojaus, jie turėtų likti biologinėse šeimose, tačiau joms pačioms reikia daug pagalbos. Vienas socialinis darbuotojas, turintis 17 šeimų, šio darbo neaprėps“.
 
 Trūksta svertų paveikti nenorinčius keistis
 
 Specialistės įsitikinimu, tokioms šeimoms turėtų būti privaloma dalyvauti mokymuose. „Tačiau kaip juos priversti lankyti užsiėmimus? Pvz., mūsų skyrius su Šeimos santykių institutu iš Kauno organizavo mokymus, į kuriuos kvietėme tokias šeimas ir socialinius darbuotojus. Tačiau atvyko tik viena kita šeima – gerokai mažiau, kaip pusė iš tų, kuriems būtinai reikėtų. Tačiau priversti nėra kaip“, – konstatavo V. Jucevičiūtė. Čia specialistė matytų įstatymų spragą.
 
 Socialiniams darbuotojams priekaištaujama, kad jie tik atlieka formalumą, nes nuo vaikščiojimo ir tikrinimo realiai vaikų situacija ir padėtis šeimoje negerėja. Tačiau DELFI pašnekovė mato, jog ne išeitis socialinius darbuotojus paversti probleminių šeimų tarnais.
 
 „Jeigu šeima įrašoma į apskaitą, jos socialinė išmoka iš karto 50 proc. apribojama. Jeigu matoma, kad ir likusioji pusė lėšų netinkamai panaudojama, savivaldybė 100 proc. apriboja pašalpą, neduodama į rankas: socialiniai darbuotojai kartu važiuoja apsipirkti, moka mokesčius, tačiau taip gaunasi, kad socialinis darbuotojas tampa kaip tarnas. Yra šeimų, kurios stengiasi, bando keistis. Deja, dauguma – nelabai“, – sakė V. Jucevičiūtė.
 
 Šeima, kurios tėvas į šulinį įmetė vaikus, – ne pati baisiausia
 
 Toks siaubingas įvykis, kaip po Naujųjų, specialistės nuomone, gali atsitikti bet kur: „Pas mus rajone apie 300 socialinės rizikos šeimų ir ši – toli gražu ne pati baisiausia.
 
 „Dėl šios šeimos visiškai jokių baimių nebuvo, – pakartojo DELFI pašnekovė, pridurdama, jog bet kurioje bet kas gali nužudyti, nusižudyti, padegti.
 
 „Iš policijos kas savaitę gauname pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje ir atkreipčiau dėmesį į tai, kad smurtaujama nebūtinai socialinės rizikos šeimose. Net ir labai pasiturinčiose yra buvę tokių atvejų. Moterų krizių centre gyveno turtingo verslininko žmona su vaiku, taip kad smurto labai daug ir vien alkoholizmui jo nurašyti neišeina“, – pabrėžė ji.
 
 „Konkrečiu atveju, liūdnai pagarsėjusi šeima, kaip stokojanti įgūdžių, į sąrašą buvo įrašyta prieš 8 mėnesius. Socialinė darbuotoja buvo paprašiusi įgaliotinio, kad užsuktų vakarais pasižiūrėti, kaip jiems sekasi. Jis toje šeimoje net 7 kartus yra buvęs ir įdomiausia, jog nė karto neužfiksavo nei smurto, nei girtumo, o žmonės nežino, kada atvažiuoja“, – konstatavo DELFI pašnekovė.
 
 Kėdainių rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos nuomone, gal kai kuriems socialiniams darbuotojams trūksta profesionalumo. Tačiau tragedijos ištiktą šeimą lankiusią specialistę ji apibūdino tik teigiamai, kad yra kruopšti, patyrusi.
 
 „Suprantu ir socialinius darbuotojus, kuriems pagal normą priklauso ne daugiau kaip 17 socialinės rizikos šeimų. Tačiau kaimuose atstumai – labai dideli, daug nutolusių vienkiemių, prie kurių sunku privažiuoti. Jei socialinė darbuotoja nevairuoja, turi laukti, kad seniūnas ar kažkas kitas pavežtų“, – sakė V. Jucevičiūtė.
 
 Pasak specialistės, kai kurie seniūnijų įgaliotiniai – labai geranoriški, neatsisako padėti. Tačiau taip yra ne visur.
 
 Prezidentė: lėšų yra, trūksta požiūrio
 
 Po įvykio Kėdainių rajone, Saviečių kaime, kur Aurelijus B. du savo vaikus įmetė į kieme esantį šulinį, prezidentė Dalia Grybauskaitė sukvietė kelių ministerijų atstovus, policijos vadovus bei socialinių darbuotojų ir vaiko teisių specialistus.
 
  Galiausiai nutarta sukurti instituciją, kuri turėtų rūpintis būtent šio pobūdžio problemomis.
 
 „Visuose lygmenyse yra labai daug darbų, kuriuos reikia padaryti. Lėšų yra, tačiau trūksta bendro požiūrio. Matome visišką asmenybių stoką. Pavyzdžiui, nežinome, kas galėtų paimti vaikus iš problemų turinčios šeimos. Turime pradėti galvoti apie žmones, jų gyvenimo kokybę“, – pristatydama šią iniciatyvą sakė prezidentė.
 
 Formalistai pavargo ir nieko iš savęs neišspaudžia
 
 Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė antrino prezidentei dėl tinkamo požiūrio į vaikus ir asmenybių stygiaus.
 
 „Pasakysiu elementarų palyginimą: Kėdainių chirurgai staiga nustojo operuoti apendicitą. Tiesiog nebemoka operuoti, o mes visi aplinkui šokinėjam klausdami, ką daryti, kur čia esmė. Tačiau nebus kitos esmės – reikia rasti chirurgų, kurie moka operuoti. Kalbant apie tarnybas, reikia ne dar vienos, o kad dabar esančios pradėtų dirbti. Žmonės, kurie 10-15 metų dirbo formaliai ir biurokratiškai, pavargo ir iš savęs nieko nebeišspaudžia“, – konstatavo K. Mišinienė.
 
 Carito atstovė Lietuvoje mato herojiškai dirbančių vaiko teisių apsaugos tarnybų, tikrai stiprių skyrių: „Tačiau tenka pripažinti, kad geras darbas nėra savaime suprantamas. Visur be išimties turi dirbti lyderiai, kurie sakytų: „Niekam neleisim skriausti vaikų, nes mums rūpi kiekvienas“.
 
 Jei sistemoje yra trukdžių, kurie neleidžia efektyviai dirbti, K. Mišinienės nuomone, reikia judinti konkrečią ministeriją, atsakingą už Vaiko teisių apsaugos tarnybos veiklą. Tačiau tam, kad sistema veiktų, vien įstatymų nepakanka, reikia žmonių, kurie dirbtų su pasiryžimu pakeisti situaciją, nestokotų entuziazmo, empatijos, užuojautos ir meilės vaikams.
 
 „Deja, bet empatija vaikui yra darbinė savybė šioje srityje“, – sakė Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė.

Ieva Urbonaitė-Vainienė, Rafael Achmedov
Publikuota 2015 m. Sausio 4 d. http://www.delfi.lt
 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...