Seime raginta bausti ne tik prostitutes, bet ir sekso pirkėjus ("15 min.lt", 2017-12-04)

Pirmadienį Seime buvo diskutuojama apie sekso pirkėją ir jo vaidmenį prostitucijoje. Anot konferencijos dalyvių, šiuo metu einame klaidingu keliu – baudžiame prostitutes, tačiau visiškai pamirštame kitą pusę – pirkėjus. Tiesa, policijos atstovai tikina, kad pagrindinis jų taikinys – prostitucijos organizatoriai.
 
„Kalbėti vien apie moteris prostitucijoje yra didelė klaida. Didelė klaida užsimerkti prieš aktyviąją dalį, seksą perkančius žmones, reikia kalbėti apie juos“, – pagrindinį konferencijos akcentą įvardino Seimo narė Dovilė Šakalienė.
 
Ji įsitikinusi, kad prostitucija prasideda ne nuo pasiūlos, bet nuo paklausos, todėl norint užkirsti kelią šiam nusikaltimui visų pirma reikia ryžtingiau kovoti su seksą perkančiais asmenimis. Seimo narė priduria, kad prostitucijos mastai yra gerokai mažesni tose šalyse, kur yra baudžiami prostitučių paslaugas perkantys vyrai.
 
„Norime išsiaiškinti, kokios praktinės priežastys, teisinės, psichologinės ar administracinės kliūtys iš esmės stabdo sekso pirkėjų patraukimą atsakomybėn. Kasmet turime kelis šimtus moterų, kurios nubaudžiamos, nes verčiasi prostitucija. Turime mažiau nei 10 nubaustų asmenų, perkančių kitą žmogų pramogai ir išnaudojimui. Tokia disproporcija yra neadekvati, reikia išsiaiškinti, kas tam kliudo“, – sako D.Šakalienė.
 
Seimo narė kaip sektiną pavyzdį nurodo Prancūziją, čia moterims leidžiama verstis prostitucija, tačiau vyrai perkantys šias paslaugas yra baudžiami.
 
„Pirkti žmogų yra nusikaltimas, tai yra netinkama. Net jeigu žmogus sutinka būti parduotas, jį pirkti yra nusikaltimas, nes žmogus nėra daiktas. Prancūzai labai konkrečiai sudėliojo: žmonių pirkimas ir pardavimas prilyginamas vergovei“, – sako D.Šakalienė.
 
Diskusijos metu dailininkė Eglė Plytnikaitė pasiūlė idėją, kaip efektyviai kovoti su sekso pirkėjais. Anksčiau Lietuvoje organizuotos operacijos „Plaštakė“, kai pirkėjais apsimetę pareigūnai lankydavosi pras prostitutes ir jas bausdavo.
 
„Galbūt reiktų atvirkštinio varianto, kai apsimetama sekso paslaugų pardavėjais ir taip gaudomi pirkėjai“, – siūlė E. Plytnikaitė.
 
Pirkėjas – pamirštas
 
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė pastebi, kad mūsų visuomenėje vis dar gajūs stereotipai. Retas žmogus smerkia sekso pirkėjus, o dažnai juos net pateisina.
 
„Net tarp kolegų tenka sutikti požiūrį, kad sekso pirkėjas – vienišius, negalintis gauti seksualinio pasitenkinimo normaliu keliu. Kad jis nesugeba to padaryti niekaip kitaip, nei pirkdamas. Kiti ištraukia kortą – o jei jis neįgalus, kaip jam gauti sekso, be kurio jis neįsivaizduoja savo gyvenimo.
 
Iš tikrųjų sekso pirkėjas tai ne tas vienišius, kuris neturi jokių šansų surasti partnerį. Tai socializuotas žmogus, turintis darbą, kartais šeimą. Tai žmogus, apsuptas draugų, kolegų“, – visuomenėje įsisenėjusius mitus neigia K.Mišinienė.
 
Vakarų Europos šalyje tokios diskusijos jau senai praėjo. Pasak K.Mišinienės. vienos valstybės pasirinko sekso pirkėjus persekioti net pagal baudžiamąją atsakomybę, kai kurios pasirinko kitą ekstremumą – legalizavo prostituciją.
 
„Bet visur kalbama ir apie pagalbą sekso pirkėjams. Arba baudimą kartu su pagalba. Tačiau vienaip ar kitaip turime atsukti žibintus, šviesą į sekso pirkėją. Neišspręsime jokių problemų, kol nepradėsime kalbėti apie sekso pirkėją“, – įsitikinusi ji.
 
Koncentruojasi į organizatorius
 
K.Mišinienė parodė reportažą apie prostitucijos tinklo likvidavimą Kaune. Ji gyrė reportaže rodomą prokurorą ir pareigūną, kaip puikius teisėsaugininkus principingai kovojančius su prekyba žmonėmis, tačiau jų požiūris, anot jos, gąsdinantis.
 
„Jūs man pasakykite, kas yra prostitucija? Kas ta prostitucija? Mane šokiruoja ne tai, kad rodomi prezervatyvai ar moterys, bet nemačiau nei pėdsako sekso pirkėjo. Aš suprantu, kad jie ten nestovėjo. Jie jau senai buvo užsimovę kelnes ir iškūlę pro duris. Bet pažiūrėkite, kokia formuojama nuomonė, kokia žinutė siunčiama visuomenei. Ir tai geriausi teisėsaugininkai, preciziškai tiriantys prekybos žmonėmis veikas“, – kalbėdama apie reportažą baisėjosi K.Mišinienė.
 
Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos viršininkas Audrius Valeika nesutiko su šia kritika, jis atkreipė dėmesį, kad svarbiausi čia ne sekso pirkėjai ar prostitutės, bet šią veiklą organizavę nusikaltėliai.
 
„Tiek pareigūnas, tiek prokuroras, kalbėjo ne apie pirkėją, o apie dar aukštesnį žmogų, tai yra sąvadautoją, tą, kuris organizuoja prostituciją“, – sako A.Valeika.
 
Pareigūnas teigia, kad policija koncentruojasi į pačius sunkiausius nusikaltimus: „Tie asmenys, kurie yra pavojingi, jiems skiriamas didelis dėmesys, pradedami ikiteisminiai tyrimai, bylos keliauja į teismą.“
 
Anot A.Valeikos, nereikia koncentruotis į nedidelį nubaustų prostitucijos paslaugas pirkusių vyrų skaičių, bet į ikiteisminius tyrimus pradėtos dėl prekybos žmonėmis, įtraukimu į prostituciją ir kitų sunkių ar labai sunkių nusikaltimų. Pernai dėl prekybos žmonėmis pradėtas 31 ikiteisminis tyrimas, per 11 šių metų mėnesių – 29 ikiteisminiai tyrimai.
 
„Jokiu būdu nesakau, kad neturėtume kalbėti pirkėjo atsakomybę, bet žinutė yra tokia – tas, kuris naudojasi seksualinėmis paslaugomis, daro administracinį nusižengimą, bet tas, kuris organizuoja, perka, parduoda asmenis, jis yra aukštesnio lygio, apie juos nereikia užmiršti“, – sako A.Valeika.
 
Jis pripažįsta, kad viena iš esminių problemų policijos kovoje su sekso pirkėjais – menkos galimybės nustatyti ir nubausti tokias veikas darančius asmenis.
 
„Centro vadovė sakė, kad nepriims tokios nuomonės, bet realybė tokia, kad tai yra sudėtinga. Pagauti tą, kuris perka, yra daug sudėtingiau nei parduodantį. Nustatyti, kada žmogus sugalvos pirkti ir naudotis prostitucijos paslaugomis, yra labai sudėtinga“, – sako A.Valeika.
 
Į šią pareigūno pastabą K.Mišinienė atkirto, kad tokie atsakymai jai akivaizdžiai parodo, jog esminė problema ne įstatymuose, o laikysenoje.
 
„Nejaugi laikomės nuomonės, kad pasiūla sukuria prostituciją? Tada mums nereikėtų dangstytis prekybos žmonėmis skaičiais, tyrimais. Mes kalbame apie sekso pirkėjo paveikslą, ir šiandieninėje diskusijoje jis išnyksta.
 
Tai manipuliacija, kalbėti apie prekybos žmonėmis tyrimus, kai turime kalbėti apie sekso pirkėjo atsakomybę. Ir jei tenkina situacija, kad jų nubausti tik keli, o tada rodyti, kiek nubausta moterų ir organizatorių, tai visuomenės klaidinimas, nes sekso pirkėjas vėl išgaravo. Tai gal jo nėra, gal sekso pirkėjas yra fikcija?“ – retoriškai svarstė K.Mišinienė.
 
Autorius Vytenis Miškinis

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...