Savaitės pokalbis. Kristina Mišinienė. Pagalba prekybos žmonėmis aukoms - tik entuziastų reikalas? ("bernardinai.lt", 2013-01-03)

Visose valstybinėse, ypač centrinėse įstaigose galima išgirsti valdininkų, kaip žirnius beriančių  europinių konvencijų, susitarimų ir nutarimų pavadinimus, datas, pagrindinius punktus, tačiau paklausus, o kodėl tai neveikia Marijampolėje, Biržuose ar Šalčininkuose, išgirsti sutrikusį atsakymą – o turėtų? 

Tenka liūdnai pasakyti, kad dažniausiai Žmogaus teisės įvairių valstybinių institucijų lygmeniu Lietuvoje iki šiol dažnai lieka gerai išmoktomis gražiomis frazėmis, o pagalba nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, išnaudojimo aukoms lieka tik entuziastų reikalas.

Kiek šios problemos rūpi visuomenei? Apie tai kalbamės su Kristina Mišiniene, Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ vadove, kuriai už pastangas padėti su prekybos žmonėmis ir prostitucijos problemomis susidūrusioms moterims 2012 m. pabaigoje suteiktas „Žmogaus teisių šauklės“ titulas.

Kokias įvardytumėte pagrindines problemas žmogaus teisių pažeidimo srityje, su kuriomis šiuo metu susiduriama Lietuvoje?

Dirbdama ir gyvendama mūsų gražiame krašte, džiaugiuosi, kad įžengėme į 3-iąjį Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį. Bet negaliu ir nepastebėti tų piktžaizdžių, kurios kamuoja mūsų visuomenę. Smurtas prieš vaikus ir moteris, žmogaus teisių pažeidimai ikiteisminio tyrimo įstaigose, bausmės atlikimo vietose, vaikų ir neįgaliųjų globos institucijose – šias ir panašias problemas reikia spręsti.

Kiek apskritai žmogaus teisių gynimui skiria dėmesio Vyriausybė, valstybinės institucijos, ar ši sritis labiau palikta nevyriausybiniam sektoriui? Kiek jos rūpi visuomenei?

Į šį klausimą gal tiksliau galėtų atsakyti žmogaus teisių gynimo ekspertai; man, dvyliktus metus organizuojančiai nukentėjusioms moterims ir vaikams pagalbą vienoje didžiausių Lietuvos NVO, susidaro įspūdis, jog skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų ir nedidelių apie juos susibūrusių grupelių reikalas.

Visose valstybinėse, ypač centrinėse įstaigose galima išgirsti valdininkų, kaip žirnius beriančių europinių konvencijų, susitarimų ir nutarimų pavadinimus, datas, pagrindinius punktus – tačiau paklausus, o kodėl tai neveikia Marijampolėje, Biržuose ar Šalčininkuose, išgirsti sutrikusį atsakymą – o turėtų?

Kaip įspūdingi Lietuvos įsipareigojimai gerbti žmogaus teises dera, pavyzdžiui, su klestinčia „kastų“ sistema įkalinimo įstaigose ir kam dėl šio neatitikimo turėtų labiau skaudėti galvą – Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ar nevyriausybiniam sektoriui? Aišku, suprantu, jog kokia mūsų visuomenė – tokios ir mūsų įstaigos. Tačiau jeigu turguje gali nukęsti moterėlių aimanavimus dėl „pasileidusio jaunimo“, tai vieno didžiausių Suvalkijos miestų Vaiko teisių apsaugos vedėjos bandymas pateisinti 14-metės NN prievartautojus – „ai, ji seniai praradusi nekaltybę, kas čia tokią prievartaus“, – palieka be žado..

Lietuvos „Caritas‘ projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ vykdomas jau daugiau nei dešimt metų. Kokių pokyčių pavyko per tą dešimtmetį pasiekti, vykdant projektą? Kam dabartinėje situacijoje visuomenė turėtų skirti didžiausią dėmesį – praktinei pagalbai aukoms, prevenciniam švietimui, informacijos sklaidai, visuomenės sąmoningumo didinimui?

Per visą mūsų pagalbos projekto egzistavimo laikotarpį mes, socialinės darbuotojos ir psichologės, buvome liudininkės ir didelių laimėjimų – valstybės požiūris į prekybą žmonėmis nuo neigimo keitėsi įstatymų, valstybinių programų priėmimo, organizuotų prekeivių žmonėmis grupuočių naikinimo link – ir prastesnių momentų – iki šiol šalyje nėra visų mūsų veiksmus koordinuojančio asmens ar institucijos, kuriai rūpėtų ne tik gerai prieš JAV Saugumo departamentą pasirodyti, bet ir inicijuoti realius pokyčius kovos su prekyba žmonėmis fronte.

Konkrečiai mūsų projektui pavyko ir daug, ir mažai. Džiaugiuosi mūsų sukurtu pagalbos nukentėjusiems tinklu, kuris remiasi 5 vyskupijose dirbančiomis mobiliomis socialinių darbuotojų ir psichologų komandomis. Mums buvo ypač svarbu pasiekti tolimesnius regionus, provinciją, nes ir šiandien ten išprievartavimų, prostitucijos, prekybos žmonėmis aukos pagalbos beveik negauna. Didžiuojamės – kartu su visais mums talkinančiais geros valios žmonėmis – kad didžiulis būrys sutryptų, nuolat prievartautų Lietuvos ir Vakarų Europos bordeliuose moterų, mergaičių išdrįso teismuose liudyti prieš savo sutenerius, prekeivius žmonėmis, tuo, beje, labai nustebindamos juos ir jų brangiai apmokamus advokatus.

Kovojame už kiekvieną moterį ar vaiką, norime visiems, patekusiems į klastingas prostitucijos ar kitokio išnaudojimo pinkles, pasiųsti žinutę – nepasiduok, išeitis yra!

Na, o liūdina tai, kad surandame tik labai mažą dalį nukentėjusių asmenų – per metus pagalbą teikiame maždaug 100 aukų. Taip pat matome, jog moterys, ypač jaunutės mergaitės, prostitucijos subkultūros yra taip traumuojamos, jog atsiradę gilūs asmenybiniai, psichiatriniai sutrikimai trukdo adaptuotis naujoje aplinkoje, ieškoti pozityvių sprendimų. Yra tikrai šiurpu klausytis šešiolikmečių ar aštuoniolikmečių pasakojimų apie tai, kiek klientų per dieną aptarnaudavo, kokių šie seksualinių praktikų pageidaudavo, kaip merginos svaigindavosi, kad „užsivestų“ ir ištvertų visa tai, ir pan. Pradedi galvoti: o kokį vaidmenį šių taip anksti visuomenės užribyje atsidūrusių merginų gyvenime suvaidino jų klientai, ką jie dabar veikia? Prie šventinio stalo glosto vaikų galveles, glaudžia žmonas, gydo ligonius, stato namus, iš sakyklų sako pamokslus?

Sudėtinga šiandien būtų rinktis, kam atiduoti pirmenybę – pagalbai aukoms ar prevencijai. Manau, kad tai yra to paties proceso skirtingos dalys. Lietuvoje pagalba nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis yra atiduota nevyriausybiniam sektoriui, tačiau pati valstybė niekuo konkrečiai nėra įsipareigojusi. Jeigu bus lėšų – paremsime. Toks požiūris neskatina kokybiško paslaugų teikimo, ne viena NVO pagalbą aukoms traktuoja tik kaip vieną iš daugelio vykdomų projektų, be kurių ji tiesiog neišgyventų.

Prevencinio švietimo, visuomenės sąmoningumo svarba yra iki galo dar nesuvokta. Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai neateina į mūsų organizuojamas konferencijas ar diskusijas. O be reikalo. Prekeivių žmonėmis verbavimo taktikos vis subtilėja, tobulėja. Tikrai reikėtų apie tai kalbėti mokyklose, globos įstaigose. Ir kalbėti kiekvienai grupei suprantama kalba, patrauklia forma. Seniai žinoma tiesa, jog prevencija atsiperka keleriopai, palyginti su pagalbos teikimo kaštais.

Kas įeina į prekybos žmonėmis sąvoką? Dažnai manoma, kad tai įtraukimas į prostituciją, bet čia reikėtų kalbėti turbūt ir apie prievartinius darbus ar išnaudojimą – juk vaiko privertimas elgetauti taip pat yra prekyba žmonėmis?

Šiandien dažniausiai kalbame apie prekybą žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais. Tačiau tai tikrai ne vienintelė prekybos žmonėmis forma. Baudžiamojo kodekso straipsniuose yra apibrėžtos tokios išnaudojimo rūšys kaip prievartinis darbas, pardavimas nusikalstamoms veikloms atlikti, elgetavimui. Tenka apgailestauti, jog, turint neblogus įstatymus, nėra nė vienos bylos Lietuvos teismuose dėl, pavyzdžiui, prievartinio darbo. Ir tai esant milžiniškiems migracijos skaičiams ir neįtikėtinam tėvynainių patiklumui griebtis bet kokio pasiūlymo dėl darbo užsienyje! Tikriausiai mūsų prokurorų nedrąsa pateikti kaltinimus – „trūksta aiškių įrodymų“, „viena auka – dar ne auka“ ir t.t. atrišo rankas ne vienam apsukriam vertelgai įdarbinimo srityje.

Kokios socialinės grupės yra labiausiai pažeidžiamos, kurioms iškyla didžiausia rizika tapti piktavalių aukomis? Didesnis pavojus – didmiesčių ar regionų gyventojams? Kokios pagrindinės priežastys, kokie veiksniai skatina šio reiškinio plitimą?

Tradiciškai labiausiai pažeidžiamos yra bedarbės, mažo išsilavinimo, vienišos mamos, sutrikusio intelekto merginos ir vaikinai, vis dažniau prekeivių žmonėmis taikiniu tampa vyresnio amžiaus, bedarbiai, turintys įvairių priklausomybių vyrai. Nusikaltėliams yra paranku išnaudoti tokį – nesiginantį, sutrikusį, paklusnų - kontingentą, o ir policijos bei visos visuomenės požiūris bus pakankamai negatyvus ir įtarus.

Kaip jau minėjau, regionuose egzistuoja silpnai išvystyta visų nusikaltimų aukoms pagalbos struktūra, taigi ir prevencija vykdoma epizodinių paskaitėlių ir pokalbių būdu.

Ypatingą dėmesį reiktų skirti globos įstaigų auklėtiniams – jų pažeidžiamumas yra toks akivaizdus, jog nebepadėsi paskaitomis ar brošiūromis. Kol institucinei globai nebus kitų alternatyvų, kol į milžiniškus vaikų „fabrikus“ bus kišami milijonai, tol „rūpestingi“ dėdės suteneriai ir kitokio plauko veikėjai dieną naktį budės prie tokių institucijų durų – juk sekso ar narkotikų industrijai šie nelaimingi vaikai neša tokį didelį pelną..

Kalbant apie prekybos žmonėmis priežastis, galima minėti tiek psichologinius, tiek ekonominius veiksnius, tačiau juos apibendrinčiau dviem pagrindiniais šio reiškinio varikliais – tai skurdas ir paklausa. Skurdas visomis savo formomis ir pasireiškimais yra, ko gero, per didelis iššūkis valstybėms – antraip argi šalys su savo galingomis teisėsaugos mašinomis nebūtų susitvarkiusios su šių laikų gėda – prekyba žmonėmis? Argi tada Europos vidaus reikalų ministrai, nuleidę akis, tvirtintų: „Deja, kol kas mes atsiliekame nuo prekeivių žmonėmis per keletą žingsnių – jų geresnės technologijos, jie geriau organizuoti...“

Paklausos vaidmuo prekybos žmonėmis dramoje yra pagrindinis. Bet ar daug mes apie jį žinome? Jeigu kalbame apie šimtus nukentėjusių moterų ir vaikų – ar ne apie tūkstančius juos aplankiusių klientų tada turime kalbėti, kurie kaip bitelės sunešė suteneriams jų didžiąsias pajamas? Juk tik dėl šių anoniminių klientų sukasi didžiulė pragaro mašina, negailestingai traiškanti mūsų vaikų ir moterų likimus.

Kokia dabartinė situacija, ar įmanoma žinoti realią padėtį, juk turbūt dauguma atvejų lieka neužfiksuoti, nes ne visi kreipiasi pagalbos?

Tai geras klausimas – mes irgi labai norėtume žinoti tikrąją padėtį. Tačiau Lietuvoje nėra susitarimo, o gal ir poreikio analizuoti, atsižvelgti į surinktus duomenis. Šiandien yra Lietuvos teisėsaugos statistika, yra kelių NVO statistika, vieniems prekyba žmonėmis jau kaip ir nebe tokia grėsminga problema, kitiems – išsikerojęs ir daugiaveidis reiškinys.

Žinoma, kad ne visi nukentėjusieji kreipiasi pagalbos. Ir ne tik į policiją vengiama kreiptis – nepasitikima, bijoma dėl savęs, dėl artimųjų, nežinoma savo teisių – bet neretai ir socialinės tarnybos aukoms nekelia pasitikėjimo. Iš savo darbo praktikos matome, jog daugelis nukentėjusiųjų, dar prieš tapdami prekybos žmonėmis aukomis, buvo žinomi savo bendruomenės socialinėms, Vaiko teisių apsaugos tarnyboms, tačiau šios dėl įvairių priežasčių nepadėjusios. Štai žodžiai mergaitės, kilusios iš vieno pasienio kaimo ir organizuotos grupės išvežtos vagiliauti į Norvegiją: „Mūsų namus lankiusi socialinė darbuotoja matė, kad mama visą pašalpą su draugais prageria, kad namuose nėra nė kąsnelio maisto, bet nieko nesakė. Aš turėjau pasirūpinti savimi ir savo jaunesne sesute – sutikau važiuoti ir daryti viską, ką lieps.“ O kaip reagavo socialinė tarnyba, kai ši vaiką Norvegijos policija grąžino į namus? „Kažko panašaus ir reikėjo tikėtis, nes, žinot, jų tokia šeima..“

Manau, labai svarbu profesionalams, dirbantiems socialinėse tarnybose, švietimo, gydymo įstaigos, išmokti atpažinti ir teikti pagalbą nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, motyvuoti juos bendradarbiauti su teisėsauga, žodžiu – skatinti aukas kovoti už savo teises. Tada ir matysime realią situaciją mūsų šalyje.

Ar valstybė skiria pakankamai dėmesio šioms problemoms spręsti? Kaip sumažinti socialinę atskirtį žmonių, kurie buvo patekę į prekybos žmonėmis tinklą, kokie galimi integracijos į visuomenę būdai? Su kokiomis institucijomis bendradarbiaujate?

Retai kada nukentėjusio asmens nuo prekybos žmonėmis sugrąžinimas atgal į visuomenę yra greitas ir lengvas procesas. Psichologinės, dvasinės traumos yra nepastebimos plika akimi, tačiau gali būti rimtų sutrikimų, net savižudybių priežastimi. Mūsų uždavinys yra kartu su nukentėjusia moterimi išsikelti paprastas kasdieninio gyvenimo užduotis ir jas atkakliai vykdyti. Savo komandoje turime puikias psichologes, kurios padeda moterims tarsi „sulipdyti“ save iš naujo, susitaikyti su patirtais išbandymais, augti ir keistis. O koks nuostabus būna visiems darbuotojams atlygis, kai pamatome viltį merginų akyse, kai motinos su meile glaudžia savo vaikelius, kai jos susiranda darbą ir gyvenamą vietą..

Mes tikrai galėtume daugiau išniekintų žmonių prikelti naujam gyvenimui, jei valstybė paremtų mus tiek finansiškai, tiek organizacine prasme. Jau nusibodau visiems savo kalbomis, bet negaliu tylėti – kol pagalba prekybos žmonėmis aukoms bus tik entuziastų reikalas, kol tik Panevėžio apygardoje prokurorai išdrįs su „50% tikimybe laimėti“ eiti į teismą (ir, beje, – laimėti!) – tol mes būsime tik pasyvūs stebėtojai kitų išgyvenamose tragedijose.



Parengė Dalia Žemaitytė

Publikuota 2013 m. sausio 3 d. www.bernardinai.lt

 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...