Prekyba žmonėmis plečiasi ("kelmes.krastas.lt", 2016-10-27)

Pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kos gy­ve­na ne kaž­kur Af­ri­ko­je, Azi­jo­je ar tik di­džiuo­siuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se, bet gre­ta mū­sų, tik jos neat­pa­žįs­ta­mos, nes ap­lin­ki­niai ne­su­ge­ba ar bai­mi­na­si, kad įsi­ki­šę pa­tys ne­nu­ken­tė­tų. O nu­ken­tė­ju­sie­ji ne­re­tai ne­su­vo­kia ta­pę au­ko­mis, nes iš­nau­do­ji­mo for­mos kin­ta, Jo­niš­ky­je su­reng­ta­me fo­ru­me sa­kė Lie­tu­vos „Ca­ri­to“ at­sto­vė Kris­ti­na Mi­ši­nie­nė.
 
Jos tei­gi­nius šo­ki­ruo­jamai iliust­ra­vo Vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos spe­cia­lis­tės pa­teik­tas at­ve­jis, ka­da glo­bos na­mų dar­buo­to­jai no­rė­jo, jog ne­pil­na­me­tė su­tri­ku­sio in­te­lek­to mer­gi­na, užuo­t jai rea­liai pa­dė­jus, grei­čiau bū­tų eman­ci­puo­ta, nes kė­lė daug pro­ble­mų.
 
 
Spe­cia­lis­tę šo­ki­ra­vo glo­bos įstai­gos po­žiū­ris
 
Prieš me­tus pra­dė­ju­si dirb­ti Jo­niš­kio vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Do­na­ta Ul­vy­dai­tė pir­mą­jį dar­bo mė­ne­sį pa­ty­rė ne­ti­kė­tą iš­ban­dy­mą.
 
Ji bu­vo pa­kvies­ta į glo­bos įstai­gą pa­si­kal­bė­ti dėl vie­nos su­tri­ku­sio in­te­lek­to ne­pil­na­me­tės mer­gai­tės. Dar­buo­to­ja bu­vo tik­ra, kad pra­šo­ma pro­fe­sio­na­lios pa­gal­bos, kaip su mi­nė­ta paaug­le dirb­ti, ta­čiau nu­vy­kus skam­bė­jo vi­sai ki­ta te­ma: ko­kios ga­li­my­bės spręs­ti pa­grei­tin­tą paaug­lės eman­ci­pa­ci­ją, tai yra – tei­si­nį jos pri­pa­ži­ni­mą vi­siš­kai veiks­nia ir at­sa­kin­ga už sa­vo gy­ve­ni­mą, nes ji ke­lia daug pro­ble­mų, nuo­lat bėg­da­ma iš įstai­gos pas ge­ro­kai vy­res­nius vai­ki­nus ar suau­gu­sius vy­rus.
 
„Po­žiū­ris ma­ne šo­ki­ra­vo. At­sa­kiau, kad net to­kios kal­bos ne­ga­li bū­ti. Glo­bos ins­ti­tu­ci­ja yra at­sa­kin­ga už ne­pil­na­me­tę mer­gai­tę. Jei rei­kia, tu­rė­tų už ran­kos ve­džio­ti į mo­kyk­lą ir at­gal,“ – tei­gė D. Ul­vy­dai­tė, pa­ste­bė­ju­si, kad trūks­ta kva­li­fi­kuo­tų dar­buo­to­jų, ku­rie su­pras­tų, kas yra pro­ti­nis at­si­li­ki­mas ar ka­da as­muo ne­ga­li iki ga­lo su­vok­ti sa­vo pa­si­rin­ki­mo.
 
Kal­ban­tis paaiš­kė­jo, kad net ne vi­sa­da bū­da­vo pra­ne­ša­ma po­li­ci­jai apie pa­bė­gu­sią paaug­lę, nes esą pa­rei­gū­nai pyk­da­vo. Su­ras­ta mer­gi­na tvir­tin­da­vo su vy­rais tu­rė­ju­si in­ty­mių san­ty­kių sa­vo no­ru. Į ją ne­žiū­rė­ta kaip į au­ką.
 
 
Įta­ri­mai dėl ver­ba­vi­mo pro­sti­tu­ci­jai
 
„Mes ži­no­me ke­lias ne­pil­na­me­tes mer­gi­nas iš so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų, gy­ve­nan­čias su suau­gu­siais par­tne­riais. So­cia­liai ne­bran­džios paaug­lės pa­per­ka­mos nu­pir­kus te­le­fo­ną, gra­žes­nį megz­ti­nį, ba­tu­kus. O jų tė­vai net džiau­gia­si, nes tie vy­rai at­ve­ža mais­to šei­mai ar­ba bent jau ne­rei­kia mai­tin­ti pa­pil­do­mai dar vie­nos bur­nos. Ta­čiau ke­lia abe­jo­nių to­kių vai­ki­nų su­me­ti­mai: ar tai mei­lė, ar no­ras ten­kin­ti ly­ti­nius po­rei­kius,“ – pa­sa­ko­jo D. Ul­vy­dai­tė.
 
Ji pa­tei­kė dar vie­ną pa­vyz­dį, ka­da jau­na, pro­ti­nį at­si­li­ki­mą tu­rin­ti mer­gi­na pa­gim­dė kū­di­kį, ku­ris bu­vo lai­ki­nai paim­tas į glo­bos įstai­gą. Ban­dy­ta ug­dy­ti jos mo­ti­nys­tės įgū­džius. Bet iš­vy­kus mo­ky­tis Vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bą pa­sie­kė raš­tas, kad mer­gi­na gy­ve­na Šiau­liuo­se pas kaž­ko­kį drau­gą, tad jos by­lą de­rė­tų per­siųs­ti Šiau­liams.
 
At­kak­li Vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos spe­cia­lis­tė ne­nu­mo­jo ran­ka, iš­siaiš­ki­no, kur, su kuo mer­gi­na gy­ve­na. Tai, ką ji pa­ma­tė, su­kė­lė rim­tų įta­ri­mų, kad 18-me­tė ga­li bū­ti ver­buo­ja­ma vyk­ti į už­sie­nį neaiš­kiai veik­lai, grei­čiau­siai – pro­sti­tu­ci­jai.
 
 
Vi­sa a­pi­man­ti bai­mės at­mos­fe­ra
 
Lie­tu­vos „Ca­ri­to“ pro­gra­mos va­do­vė Kris­ti­na Mi­ši­nie­nė sa­kė, kad pa­gal­bą pro­sti­tu­ci­jos ir ki­toms pre­ky­bos žmo­nė­mis au­koms jų or­ga­ni­za­ci­ja tei­kia jau 16 me­tų, bet srau­tas ne­si­bai­gia.
 
Iš­nau­do­ji­mo for­mos kei­čia­si. Jei anks­čiau iš­skir­ti­nai bū­da­vo ve­ža­mos mer­gi­nos, da­bar – ir vy­rai, vai­ki­nai, vai­kai. Jie ga­be­na nar­ko­ti­kus skran­džiuo­se iš Pie­tų Ame­ri­kos ša­lių, va­gi­liau­ja par­duo­tu­vė­se, ne­tgi da­ly­vau­ja ko­vo­se, už­da­ry­ti į nar­vus – at­ro­dy­tų, kad to­kie da­ly­kai vyks­ta tik fil­muo­se.
 
„Iš sa­vo dar­bo pa­tir­ties ga­liu pa­sa­ky­ti, jog au­ka be­veik nie­ka­da pa­ti nea­teis skųs­tis. Ir ypač bai­su gir­dė­ti, kai so­cia­li­niai dar­buo­to­jai bi­jo už­pil­dy­ti pre­ky­bos žmo­nė­mis iden­ti­fi­ka­vi­mo kor­te­les, pra­neš­ti apie įta­ri­mus po­li­ci­jai, nes ma­no, kad nu­ken­tės pa­tys. Tau­ra­gė­je so­cia­li­niai dar­buo­to­jai pa­sa­ko­jo ži­nan­tys, kad jau­nuo­liai iš­ve­ža­mi į už­sie­nį vog­ti par­duo­tu­vė­se, bet pa­vo­jin­ga kal­bė­ti, nes ver­buo­to­jai gy­ve­na ta­me pa­čia­me mies­te. Bet jei so­cia­li­niams dar­buo­to­jams bai­su, rei­kia tik įsi­vaiz­duo­ti, kaip siau­bin­ga pa­čioms au­koms ban­dy­ti pra­bil­ti, teis­me akis­ta­to­je su nu­si­kal­tė­liu liu­dy­ti“, – vi­sa a­pi­man­čią bai­mės at­mos­fe­rą iliust­ra­vo „Ca­ri­to“ pro­gra­mos va­do­vė.
 
Ją ste­bi­na, kad soa­cia­li­niai dar­buo­to­jai daž­nai ne­su­lau­kia pa­lai­ky­mo iš sa­vo va­do­vų.
 
 
Gun­do ge­ro gy­ve­ni­mo pa­ža­dais
 
Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to or­ga­ni­zuo­to nu­si­kals­ta­mu­mo ty­ri­mo biu­ro 2-ojo sky­riaus vy­riau­sia­sis ty­rė­jas Sau­lius Skei­ve­rys pa­ste­bė­jo, kad jau­nus vai­ki­nus ver­buo­ti nu­si­kal­ti­mams už­sie­ny­je ga­na pa­pras­ta.
 
Or­ga­ni­za­to­riai pa­si­ren­ka gir­tau­jan­čių, so­cia­liai neat­sa­kin­gų šei­mų vai­kus, at­va­žiuo­ja ge­rais au­to­mo­bi­liais, pra­de­da pa­sa­ko­ti: „Žiū­rėk, ir tu ga­li ge­rai už­si­dirb­ti gy­ve­ni­mui.“
 
To­kios per­spek­ty­vos su­gun­do, o vė­liau jau­nuo­liai net ir ne­su­vo­kia esan­tys au­kos, ne­no­ri bend­ra­dar­biau­ti su po­li­ci­ja, nes ver­buo­to­jai jiems ski­ria tam tik­rą už­mo­kes­tį.
 
Pa­sak S. Skei­ve­rio, ne­se­niai ži­niask­lai­do­je nu­skam­bė­jo is­to­ri­ja, kaip nu­si­kal­tė­liai vež­da­vo žmo­nes į Ang­li­ją, kur ati­da­ry­da­vo jų var­du są­skai­tas ir su­tvar­ky­da­vo do­ku­men­tus pa­šal­poms gau­ti. O ta­da par­ga­ben­da­vo juos at­gal ir su­mo­kė­da­vo 200 eu­rų, tuo tar­pu pa­tys me­tus už kiek­vie­ną pa­siim­da­mi šim­tus sva­rų. ("Šiau­lių kraš­tas“, „Ang­li­ja pa­šal­pas da­li­jo Lie­tu­vos nu­si­kal­tė­liams“, 2016 10 04).
 
Ve­ža­mi žmo­nės il­gai ven­gė teik­ti pa­ro­dy­mus pa­rei­gū­nams, nes ma­nė, kad pa­tys at­si­sės į tei­sia­mų­jų suo­lą.
„Mū­sų įsta­ty­mai ne­skirs­to – su­ti­ko ar ne­su­ti­ko au­ka bū­ti iš­vež­ta, vis tiek ji lai­ko­ma pa­žei­džia­mu as­me­niu, ku­riuo nu­si­kal­tė­liai pa­si­nau­do­jo,“ – kons­ta­ta­vo po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas.
 
 
Per di­de­lis so­cia­li­nių dar­buo­to­jų krū­vis
 
Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės so­cia­li­nės pa­ra­mos ir svei­ka­tos sky­riaus ve­dė­ja Lai­ma Kle­mie­nė ak­cen­ta­vo, kad so­cia­li­niai dar­buo­to­jai kar­tais tik­rai ne­ga­li at­pa­žin­ti pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kų, kol jie ne­pa­si­sa­ko, nes per­ne­lyg pla­tus šių spe­cia­lis­tų dar­bo lau­kas.
 
Ji in­for­ma­vo, kad ra­jo­ne ne­pa­lan­ki de­mog­ra­fi­nė si­tua­ci­ja: dau­giau žmo­nių mirš­ta nei gims­ta, praė­ju­siais me­tais emig­ra­vo 500, o at­vy­ko gy­ven­ti tik 200 as­me­nų. Nors so­cia­li­nės pa­ra­mos ga­vė­jų ma­žė­ja, tai ne­reiš­kia, kad žmo­nės ge­riau gy­ve­na. O ir ski­ria­ma so­cia­li­nė pa­ra­ma yra la­bai ma­ža – vos 102 eu­rai as­me­niui, bet skai­čiuo­jant pa­gal nu­sta­ty­tą for­mu­lę, kiek­vie­nas ki­tas šei­mos na­rys gau­na dar ma­žiau.
 
Kon­fe­ren­ci­jo­je kons­ta­tuo­ta, kad bū­ti­na su­jung­ti vi­sų ins­ti­tu­ci­jų jė­gas pa­de­dant au­koms, kad svar­bu kreip­tis, in­for­muo­ti po­li­ci­ją bent jau te­le­fo­nu 112.
 
Anot Jo­niš­kio po­li­ci­jos ko­misa­ria­to vir­ši­nin­ko Gin­tau­to Na­ru­šio, ge­riau su­ži­no­ti „plet­kus“ ir juos pa­tik­rin­ti nei aiš­kin­tis jau įvy­ku­sią skau­džią is­to­ri­ją.
 
 
 
Autorius Loreta Ripskytė
 
Publikuota 2016 m. spalio 27 d. 

 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...