Prekyba žmonėmis: matoma ir nematoma ("suduvis.lt", 2015-02-03)

Prekyba žmonėmis - vienas labiausiai užslėptų ir tuo pačiu vienas atviriausių nusikaltimų. Ji yra taip arti ir vyksta taip dažnai, kad jos dažniausiai nebepastebime. Pats padarinys, kad žmogumi gali būti prekiaujama kaip daiktu, visuomenėje nėra tinkamai išviešintas. Anot teisininkų, dažniausiai linksniuojamas nusikaltimas – prostitucija – tėra ledkalnio viršūnėlė, po ja slypi didžiules neigiamas pasekmes sukeliantis reiškinys - prekyba žmonėmis.
 
Apie pagalbą asmenims, nukentėjusiems Lietuvoje ir už jos ribų nuo seksualinės prievartos ir kitų prekybos žmonėmis formų - prostitucijos, prievartinio darbo, išnaudojimo nusikalstamoms veikoms, fiktyvių santuokų, elgetavimo - kalbamės su Lietuvos „Caritas" programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms" vadove Kristina MIŠINIENE.
 
- Kaip seniai jūs vykdote šią programą ir kaip jus susirasti tiems, kuriems jūsų pagalbos reikia?
 
- Dirbu 14 metų. Pradėjau viena, o dabar jau turiu didelę komandą - 13 socialinių darbuotojų, 5 psichologus. Mūsų programos padaliniai yra visuose didžiuosiuose miestuose, taip pat ir Marijampolėje, prie „Caritas" skyriaus. Daug kam atrodo, kad pagalbą teikiame tik visuomenės užribyje atsidūrusioms moterims ir merginoms. Ne tik - padedame ir vaikams, kurie buvo parduoti elgetauti, vyrams, parduotiems vergauti. Žmogaus lytis, amžius, socialinė padėtis nėra svarbu, mums bendras vardiklis yra nukentėję nuo tokio pobūdžio išnaudojimo žmonės.
 
- Ar dažnai nukentėję nuo tokio pobūdžio nusikaltimų žmonės patys prašo pagalbos?
 
- Ne vienam tokios pagalbos reikia ir jos nori ne vienas, bet tų, kurie patys pasibeldžia į mūsų duris, yra mažai. Dažniausiai pas mus nukentėjusius atsiunčia įvairios tarnybos, mūsų partneriai – policija, prokuratūra, socialinės tarnybos, vaikų teisių apsaugos skyriai, nevyriausybinės organizacijos, užsienio partneriai. Kai pradėjome dirbti, labai nesaugiai jautėmės, atrodė, kad viską reikia daryti labai slaptai ir kad tik mes galime tai padaryti. Einant metams supratome, kad mes vienos tikrai to puvinio neįveiksime. Problema yra per daug rimta, todėl pradėjome bendradarbiauti su kitomis tarnybomis, keistis informacija. Atėjo laikas dalintis atsakomybe visiems.
 
- Žmonių Lietuvoje mažėja, gal ir ši problema tampa mažiau aktuali?
 
- Nesakyčiau taip. Prekybos žmonėmis problema nepriklauso nuo gyventojų skaičiaus. Atsiranda vis naujų jos formų, tai labai susiję su socialine bei ekonomine situacija. Pagaliau paklausą prostitucijai ne mūsų šalis sukūrė. Ta paklausa sklinda iš turtingų, vadinamų senos demokratijos šalių. Tų šalių prostitucijos rinkoje nematome jų gyventojų, danių, vokietaičių, olandžių, o matome kaip bitutes ten plušančias ir išnaudojamas moteris iš trečiųjų, iš posovietinių, iš skurdžių šalių. Išnaudojimą skatina tai, kad Europoje labai didelė pigaus darbo paklausa. Net ir labai pigiai apmokamas darbas žmonėms iš neturtingų šalių atrodo kažin kas, o tie, kurie žmogų pigiai perka, trina rankas. Tokie veiksniai turi įtakos kriminalinės rinkos vystymuisi. Reikia pripažinti, kad mūsų teisėsauga padeda išsiaiškinti nepalyginamai daugiau tokių nusikaltimų, nei buvo prieš 8-10 metų.
 
- Kokių socialinių sluoksnių žmonės yra labiau pažeidžiami? Ar turi įtakos, kur jie gyvena - provincijoje ar didmiesčiuose?
 
- Nėra tokių taškų, kuriuos identifikavus, būtų galima labiau apsaugoti silpnesniuosius nuo žeminančio išnaudojimo. Be abejo, lengviau įklampinamas tas žmogus, kuris turi daugiau socialinių ir finansinių problemų. Juo lengviau yra manipuliuoti. Ir labai aukštų socialinių sluoksnių žmonių patenka į prostitucijos pinkles. Kažką bandyti apibendrinti būtų gana drąsu.
 
- Ar pavyksta sugrąžinti žmones iš to kelio?
 
- Labai skirtingai. Kiek nusikalstamų veikų, kiek nukentėjusių, tiek ir istorijų. Tai priklauso nuo labai daug veiksnių. Vienam pačiam žmogui išsikapanoti iš tų pinklių labai sunku ir dažnai neįmanoma. Tuo labiau žinant, kokie jie yra palaužti, įbauginti, pažeidžiami. Nusikaltėliai persekioja ne tik savo aukas, persekioja jų šeimų narius. Problema yra pakankamai sudėtinga. Vis dėlto, per daug metų mums yra pavykę padėti nemažam būriui žmonių. Vienam pakanka pagelbėti tvarkantis valstybines pašalpas, gaunant socialinį būstą, antram reikia psichologo sielos žaizdų užgydymui, trečiam tenka padėti susigrąžinti prarastus vaikus. Labai daug yra dalykų, kurie paprasta akimi nematomi.
 
- Pažeidžiamiausi yra patys silpniausi. Nusikaltėliai aukų ieško net specialiosiose vaikų globos įstaigose, kur, regis, vaikai turėtų būti saugiausi, nes valstybė jų globai ir išlaikymui skiria didžiulius pinigus. Kaip vertinti neseniai nuskambėjusį Švėkšnos specialiųjų vaikų globos namų skandalą: kaip blogą auklėtojų darbą ar sistemos išsigimimą?
 
- Prielaidos susidaryti tokioms situacijoms pakankamai logiškos. Vaikų globos įstaigose namuose vienai auklėtojai tenka po keletą vaikų, nemaža jų dalis turi dvasinių problemų, sutrikimų. Kokia priežiūra, globa, auklėjimas, tokie ir padariniai. Tuo naudojasi įvairaus plauko nusikaltėliai. Visa sistema tam paruošta. Jeigu tuo metu, kai vaikai turi būti mokykloje, jie yra suaugusių išnaudojami automobiliuose, apie ką tada kalbame? Teisinimasis, kad geriau jau tokia sistema, negu jokios, man primena galvojimą ne apie tuos vargšus vaikus, o apie save: ką aš veiksiu, jeigu tie namai bus išardyti?
 
Manau, kad turi būti įvairios pagalbos pakopos, kad iki to neprieitume. Galbūt pirmiausia reikėtų padėti šeimai, kol dar ji pati sugeba susitvarkyti. Aišku, visada bus situacijų, kai vaikai negali augti šeimose, kai vaikus reikės iš tėvų paimti, bet akivaizdu, kad negali būti tokių specialių poreikių vaikų auklėjimo fabrikų. Jau daug metų kalbame, kokia tai nevykusi sistema, kiek sužalotų likimų, bet vos tik ką nors pabandoma keisti, prasideda demagogija: „O jūs patys ar norėtumėte tokius vaikus priimti į savo namus?".
 
Specialiuose vaikų globos įstaigose dirba specialistai ir jeigu jiems nepavyksta, jie turi kažkur kitur ieškotis darbo, o ne užimti vietą. Suprantama, dirbti ten sunku, bet tai juk tavo darbas. Yra tam tikrų sričių, kur be pasiaukojimo, tobulėjimo, nieko nepadarysi. Kai dirbama tik tam, kad kažkam būtų sukurta darbo vieta, taip ir susiklosto tokios švėkšnos.
 
- Neretai visuomenei sunku atskirti, kur yra sekso aukos, kur prasideda prostitucija. Neretai pačiai aukai primetama kaltė. Esą, ji pati to norėjo.
 
- Manau, kad tai daugiau neišmanančios visuomenės požiūris. Daug metų dirbant su nukentėjusiais žmonėmis, stebint jų dvasinio sužalojimo, sielos skausmo mastą, kuris iš tiesų plika akimi nematomas, norisi pasakyti: „Jeigu iš prostitucijos jau tokie lengvi pinigai, ar norėtumėte, kad į tą verslą būtų įtraukti jūsų artimieji?". Mūsų visuomenė pakankamai negailestinga ir nepagarbi. Prostitucija yra visuomenės kanalizacija. Nebijau to žodžio, kai instinktų tenkinimas vyksta kitų žmonių sielų naikinimo sąskaita.
 
- Galbūt tam įtakos turi ir viešosios informacinės priemonės, pigaus populiarumo besivaikančios televizijos? Kiek čia vulgarumo...
 
- Tikrai negalima to atmesti. Daug kas sako: jeigu nepatinka, nežiūrėkite. Didžiulė atsakomybė tenka tiems, kurie lengvai „prieina" prie lengviau paveikiamų visuomenės sluoksnių. Manyčiau, kad tos atsakomybės labai stinga. Neišprususių žmonių bendruomenės kūrimas bumerangu sugrįžta mums patiems. Patys nuo to kenčiame. Mums patiems blogai gyventi tokioje aplinkoje, todėl pradedame ieškoti, kur įsikurti saugiau, patikimiau. Emigruojame.
 
Man keistai atrodo, regis, protingų žmonių kalbos dėl prostitucijos legalizavimo, esą Lietuvai iš to bus finansinės naudos. Bet ar tikrai mes norime matyti savo valstybę sutenere, uždarbiaujančią iš savo moterų, vaikų kūnų vien tam, kad pritrauktume į šalį kuo daugiau turistų?
 
- Atsiranda tokių įstaigų užtarėjų, kurie teigia, kad blogio nereikia viešinti. Esą tyliai ramiai išsiaiškinsime - ir viskas bus gerai.
 
- Matant neapsakomą blogį, padarytą Švėkšnos specialiųjų globos namų auklėtinėms, norisi kovoti iki galo. Aukos visų pirma yra vaikai, turintys sutrikimų, atvykę iš nefunkcionuojančių šeimų, kitų globos įstaigų. Jiems šlykštu, jiems skauda, jie nori turėti laimingą vaikystę ir laimingą paauglystę. Nepaprasta atsakomybė tenka tiems centrams, kurie kuria tą sužalotų žmonių sluoksnį. Dar nebuvo, kad tokios balos pajudėtų be viešo skandalo.
 
Nemaloni ši situacija, bet, reikia pripažinti, kad be tokių postūmių tam tikros tarnybos nepradeda dirbti. Nežinau, kaip kitaip, jeigu ne viešumu, buvo galima išspręsti Švėkšnos dramą. Ar gali nevyriausybinė organizacija, tyrėjai patys vieni įveikti tokią gynybą? Manau, ne. Ją galima įveikti tik pasitelkus visuomenės ir aukščiausios valdžios pagalbą.
 
 
Viktorija Sakaitė
 
Publikuota 2015 m. vasario 03 d. http://www.suduvis.lt

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...