Prekyba žmonėmis įgauna naujas grėsmingas formas ("lrytas.lt", 2014-05-21)

Jei kas Lietuvoje ir išmano apie prekybos žmonėmis grėsmes, tai buvęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro vadovas Algirdas Matonis. Net kai paliko šį postą, jis kviečiamas į renginius, skaito pranešimus, dalijasi patirtimi. Po vieno tokio susitikimo su specialistais buvęs pareigūnas atsakė į lrytas.lt klausimus apie  prekybos žmonėmis situaciją Lietuvoje: naujas tendencijas, besikeičiančias formas ir grėsmes visuomenei. 
 
– Kiek prekybos žmonėmis atvejų ištiriama Lietuvoje ir ar tai atspindi tikrąją padėtį?
 
– Vidaus reikalų ministerijos ir policijos duomenimis, 2013 metais buvo atliekami 47 ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų, kuriose buvo prekybos žmonėmis požymių. Statistika ne visiškai atspindi realybę, nes minėtų veikų vyksta daugiau, tačiau dėl jų į teisėsaugininkus aukos dėl įvairių priežasčių nesikreipia.
 
– Kokios šio nusikalstamo reiškinio formos atsirado pastaruoju metu?
 
– Iki 2012 metų prekyba žmonėmis buvo laikomas organizuotas įtraukinėjimas į prostitucijos tinklus, gabenimas į užsienį teikti seksualinių paslaugų.
 
Nuo 2012 metų liepos 1 dienos į Baudžiamąjį kodeksą įtrauktos naujos prekybos žmonėmis formos – vertimas elgetauti, prievartinis darbas bei žmonių įtraukimas nusikaltimams daryti (pavyzdžiui, telefoninio sukčiavimo atvejais – dirbti „kojomis“, kurios paima pinigus iš apgautųjų). Nuo 2013 metų pirmą kartą ėmė dominuoti ne lytiniai nusikaltimai, bet organizuotas įtraukinėjimas nusikaltimams daryti.
 
– Ko reikia, kad teisėsaugininkai pajėgtų atpažinti prekybos žmonėmis aukas? Ar pasitaiko, kad nukentėjęs asmuo ne tik nepripažįstamas auka, bet dar ir patiria papildomų traumų iš teisėsauginingų?
 
– Reikia trijų grandžių kvalifikuoto bendradarbiavimo: ikiteisminio tyrimo tyrėjo, su kuriuo pirmiausia susiduria auka, teisėjo ir prokuroro. Prekybos žmonėmis aukos iš tikrųjų ne visada teisingai identifikuojamos, o jų elgesys neretai traktuojamas kaip bendrininkavimas su nusikaltėliais. Jeigu būtų kitaip, nekiltų klausimų, kodėl tiek mažai ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis pasiekia teismą ir kodėl nusikaltėliai per lengvai išsisuka.
 
– Ar ikiteisminio tyrimo tyrėjas, policininkas, su kuriuo susiduria auka, yra pajėgus tinkamai įvertinti nukentėjusio žmogaus psichinę būklę, traumos dydį ir kitus veiksnius, dėl kurių jis tapo auka?
 
– Airijoje, Olandijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse, su kurių teisėsaugos institucijų veiklos patirtimi esu susipažinęs, policijos pareigūnas dažniau yra ne baudėjas, o sergėtojas ir draugas, stebintis, kad niekieno interesai nebūtų pažeisti.
 
Tokią nuostatą lemia gerokai aktyvesnė vietos bendruomenių veikla, užtikrinanti tvarką gyvenamojoje aplinkoje. Bendruomeninio prado įtaka labai svarbi žmonių elgesiui. Policijos pareiga – ne vien persekioti ir traukti atsakomybėn, bet ir dirbti visų lygių prevencinį darbą su bendruomenių nariais.
 
Labai didelę įtaką turi gerokai mažesnis agresijos lygis tose šalyse. Olandijoje vaikai mokykloje pirmuosius dvejus metus mokomi ne atskirų disciplinų, bet lavinami jų bendravimo įgūdžiai: mokoma, kaip būti neagresyviam, sutarti ir sugyventi kolektyve. Jeigu aktyviai bus dirbama šia linkme, po keleto metu keisis situacija ir Lietuvoje.
 
– Kas yra sunkiausia tiriant prekybos žmonėmis nusikaltimus?
 
– Dažniau sulaikomi tik žemutinės grandies vykdytojai, o prekybos žmonėmis organizatoriai lieka nuošalyje. Kad jie būtų išaiškinti, reikia įdėti labai daug darbo, skirti žmogiškųjų išteklių ir pinigų siekiant nustatyti priežastinį ryšį tarp įvairių nusikaltimus vykdančių asmenų. Įrodinėjimai yra sudėtingi ir reikalauja labai daug sąnaudų.
 
– Kokios tipinės policijos tyrėjų klaidos bendraujant su nukentėjusiu žmogumi, kuris ryžtasi kreiptis pats?
 
– Jeigu tyrėjas, apkrautas begale užduočių, neskiria prekybos žmonėmis aukai dėmesio ir neturi kada gilintis, kad auka yra smarkiai traumuota, prigąsdinta, patyrusi daugybę išdavysčių, pripumpuota nusikaltėlių pasakojimų, kad niekuo negalima pasitikėti, neatsargus tyrėjo elgesys atstums ir dar kartą įtvirtins aukos įsivaizdavimą, kad jokia teisinė struktūra jai nepadės.
 
– Ką reikėtų daryti?
 
– Daug metų dirbau kriminalinėje policijoje ir žinau, kad jei aukai parodai žmogiškumą, nors jai ir prigrasinta nekalbėti, nesiskųsti (tai daro ne tik nusikaltėliai, bet ir išgąsdinti artimieji), žmogus atsipalaiduoja, jam sužiba viltis ir perspektyva pakilti iš bedugnės.
 
Jeigu tyrėjas pamato persigandusį, nerišliai atsakinėjantį į klausimus ir nestabilios būsenos nukentėjusį žmogų, nedera jo nurašyti ir priskirti prie kategorijos „vis tiek nieko nebus“. Tai klaidingas elgesys.
Prevencinius mechanizmus derėtų iš anksto taikyti pažeidžiamoms gyventojų grupėms. Jei savivaldybės prisijungtų prie šio darbo neformaliai, rezultatą pamatytume jau po kelerių metų. Europolo ataskaitose Lietuva neturėtų garsėti kaip nusikaltėlių ir nusikaltimų eksporto šalis.
 
 
Audronė Urbonaitė
 
Publikuota 2014 m. gegužės 21 d. www.lrytas.lt
 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...