Prekyba žmonėmis: lietuviai nėra tik aukos, jie yra ir išnaudotojai ("lzinios.lt", 2017-04-11)

Lietuvoje daugėja jaunų žmonių, turinčių itin skausmingų patirčių. Nepastebėtos, išprievartautos ir į gyvenimą išmestos merginos, nereikalingi ir vietos sau nerandantys jaunuoliai.

Tai – mūsų nepastebėta kasdienybė su kuria kasdien susiduria Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. Keičiasi laikai ir išnaudojimo formos, tik aukų – nemažėja.
 
Žmonės yra perkami ir parduodami, išnaudojami prostitucijai ir nusikaltimams vykdyti, verčiami tikėti, kad jie nieko verti, o ieškodami pagalbos, neretai, atsimuša į abejingumo ir atsiribojimo sieną. Gelbėdami nusikaltimų aukas valdininkai dėlioja sumanius planus Vilniuje, bet jie nevirsta veiksmais Biržuose ar Tauragėje. Tai, pasak K. Mišinienės, kasdienė kova, kurioje laimėtojų yra mažai.
 
– Prekybos žmonėmis formos, kokios jos ir ar jos keičiasi? Lietuviai yra tik aukos ar jau ir prekeiviai?
 
– Prekybos žmonėmis formų daugėja. Tarkime, išnaudojimas prostitucijoje yra papildomas kitokiomis išnaudojimo formomis, tokiomis, kaip įviliojimas į nusikaltimų vykdymą užsienyje, fiktyvios santuokos, darbinį išnaudojimą. Nusikaltėliai ieško naujų nišų, pelningų veiklų ir naujų aukų.
 
Lietuviai nėra tik aukos, jie yra ir išnaudotojai. Anksčiau mes buvome aukos, dabar patys ieškome pažeidžiamų žmonių, juos verbuojame, išnaudojame. Visai neseniai nuskambėjęs ukrainiečių darbininkų išnaudojimas, puikus pavyzdys, kaip viena visuomenės dalis koncertų ir akcijų metu renka pinigus padėti ukrainiečiams, o kita išnaudoja tos šalies gyventojus.
 
Žinoma, išnaudojami ne tik ukrainiečiai, bet ir rusai, kitų tautybių žmonės. Lietuviai yra ir tie, kurie „perka“ moteris, naudojasi jų bejėgiška padėtimi. Padorūs šeimų vyrai Kaune ar Vilniuje stovi eilėse, kad galėtų išnaudoti sudėtingoje gyvenimo situacijoje atsidūrusią moterį iš Ukrainos, Rusijos ar Kolumbijos.
 
– Yra prekeiviai žmonėmis, bet yra ir pirkėjai. Kas tie žmonės?
 
– Per 15 darbo metų dažnai kėlėme sau klausimą, kas tas monstras, kuris perka, kuris nori baisių dalykų, numoja ranka į perkamo žmogaus kančią. Dažnai tai padorūs žmonės, kurie atsiriboja nuo savo veiksmų, užblokuoja kaltę.
 
Įsivaizduojama, kad, žmogaus pirkimas – lygiaverčiai mainai, ta mintis yra tinkama suteneriams, prekeiviams ir plinta visuomenėje. Niekada nepamiršiu vienos advokatės žodžių, ji gynė prekiautojus žmonėmis; anot jos, nukentėjusiosios turėtų atsiimti savo pretenzijas, nes turėjo suprasti, kokia yra šio „verslo“ rizika. Esą pjaustymas, prievartavimas ir deginimas yra neatsiejama „verslo“ dalis.
 
Mes kiekvienas turime savęs paklausti, ar tai yra mainai? Kas yra mainai? Prostitucija apauga prekyba ginklais, narkotikais, nusikaltimais. Tam, kad pirkėjas ateitų į kambariuką ir galėtų ramiai santykiauti su moterimi ar vyru jis turi savyje užblokuoti daug jausmų. Tuose santykiuose yra daug vienatvės, galios žaidimų, psichologinės prievartos.
 
Žmogaus poreikį pirkti kitą žmogų išnaudoja prostitucijos organizatoriai, jie kuria ir gilina mitus. Skleidžia paskalas esą yra moterų, kurios sukurtos būti prostitutėmis arba tokių, kurios nieko geriau negali tikėtis.

– Daugelis prekybos žmonėmis aukų – jaunimas. Kas jie tokie? Kodėl pakliūva į prekeivių rankas? Ko mes nežinome apie savo jaunimą?
 
– Daug jaunų žmonių į prekiautojų rankas pakliūva iš globos įstaigų. Merginos verčiamos užsiimti prostitucija, jaunuoliai – vogti. Prostitucija tokiose įstaigose – tabu, bet ji ten yra. Pamenate, kuomet buvo Švėkšnos įvykių įkarštis ir buvusi direktorė gindamasi dėl kaltinimų, mestelėjo, kad visur Lietuvoje tokie dalykai vyksta ir Švėkšna nėra išimtis.
 
Niekas į tai nesureagavo ir tai dar vienas įrodymas, kad mes esame susitaikę su tuo, kas vyksta vaikų globos įstaigose. Tai yra nutylėtas žinojimas, kad ten vyksta tokie dalykai. Jei būtų pasakyta kažkas netikėto, neteisingo būtų tuoj pat sureaguota, bet to nebuvo.
 
Suteneriai ir prekeiviai žmonėmis laukia išskėstomis rankomis jaunų žmonių iš globos įstaigų. Mes neparuošiame ir neapsaugome jų nuo tokio gyvenimo.
 
– Lietuva nuėjo ilgą kelią – esame ne tik aukos, bet ir išnaudotojai. Keičiasi prekybos žmonėmis formos, keičiasi ir patys žmonės. Kokie jie dabar? Kokius žmonės savo darbe sutinkate šiandien?
 
– Prostitucija egzistuoja visur, Lietuvoje vos pradėjus dirbti matėme daug atsitiktinio patekimo į prostitucijos tinklą. Išnaudojimas buvo akivaizdesnis, šiandien kontingentas yra atjaunėjęs ir su dideliu patirčių bagažu.
 
Ateina jauni, bet narkotikus, medikamentus vartojantys, ne kartą žudytis mėginę žmonės. Kai paklausi, kiek jiems metų, paaiškėja, kad vos 18.
 
Beveik visos merginos vaikystėje prievartautos, jaunuoliai – palikti likimo valiai. Nenoriu absoliutinti, bet šioje srityje yra daug tarnybų, auklėjimo broko, nedėmesingumo ir aplaidaus darbo.
 
Esame paskelbę šventą karą tinginiams biurokratams, kurie daro ne abstrakčią žalą valstybei, bet konkrečią žalą žmonėms. Yra tokių atvejų, kai kelios kartos pakliūva į prekeivių žmonėmis rankas, taip pat – nusitrina riba tarp aukos ir nusikaltėlio. Jaunuoliai yra ir nusikaltėliai, ir aukos.
 
– Kalbate apie tarnybų, auklėjimo įstaigų, biurokratų darbo broką. Ar mūsų valstybė geba pasirūpinti labiausiai pamirštais savo piliečiais? Tais, kurie, išties, niekam nerūpi?
 
– Šis atsakymas yra daugiasluoksnis. Vienareikšmiškai buvo galima pasakyti prieš kelis metus, tuomet atsakymas buvo – ne. 
 
Šiandien taip nėra. Matosi noras keistis, dirbti, tiesa, to neužtenka. Jei Zarasuose ar Kupiškyje yra nukentėjusiųjų, nusikaltimai padaryti, bet netiriami, tai jiems nerūpi, kad ministerijos Vilniuje siekia kažką daryti. Mums trūksta veiksmų, ne kalbėjimo, noro, planų, o veiksmų. Tai pagrindinis momentas.
 
Mes sėdime čia, o štai kažkam reikia pagalbos Mažeikiuose, kur jis buvo išnaudotas – nuėjo į komisariatą, o tyrėjas nepasivargino domėtis jo drama. Stinga dėmesio, kompetencijos, noro dirbti taip, kad būtų galima pakeisti situaciją. Regionai nėra prioritetas. Vilniuje svarbu kas vyksta sostinėje, bet Mažeikių ar Tauragės reikalai paliekami savivaldybėms. Savivalda yra nepajėgi atsakyti į iššūkius, nevyriausybininkai teikia pagalbą, bet mes negalime apsaugoti.
 
Taigi, trypčiojame vienoje vietoje. Yra daug planų, intensyvaus planavimo, bet nuvažiuoji į kaimą, o ten nieko nėra ir žmonės negauna pagalbos. Daug kas vyksta Vilniaus „burbule“.
 
Šiemet vykdėme akciją „Nepirk vogtos prekės“, tai susiję su prievarta vogti vežamais žmonėmis. Darėme nedidelę konferenciją Tauragėje ir kvietėme žmogų iš Vidaus reikalų ministerijos. Kelias dienas sprendę jie atrašė, kad Tauragė toli, todėl niekas neatvažiuos.
 
Dar po kelių dienų – tie patys žmonės išvažiavo į Londoną, kuris nėra toli. Regionai yra pamiršti. Aš matau tendencijas dirbti sau, arba dirbti tada, kai stebi žiniasklaida. Neatvažiavimas į Tauragę yra visos sistemos paradoksas, ir požymis. Yra daug nešeimininkiškumo, kuris gali būti nusikalstamas. Daug abejingų ir blogai dirbančių žmonių.
 
– Kaip visuomenė reaguoja į prekybos žmonėmis aukas? Ar keičiasi požiūris?
 
– Tarnybos irgi yra visuomenė. Visgi, platesnė visuomenė yra gana įvairi. Būna visiško supratimo ir visiško pasmerkimo. Jei prieš 5–6 metus iš seniūnijų, kur prašydavome pagalbos, išeidavome ir musę kandę, tai šiandien to nebėra. Yra nusiteikimas padėti, bet yra daug nenuoširdumo. Nesako, kažko blogo tiesiai į akis, bet ir nepadeda. Daug valdininkų ginasi, kad „įstatymai neleidžia padėti“.
 
Šiandien itin jautrus klausimas yra jaunieji nusikaltėliai, čia itin stinga visuomenės ir policijos supratimo. Pareigūnai nemato juose aukų, tik nusikaltėlius, nesiaiškina priežasčių, kodėl nusikalto, galbūt, buvo verčiami vogti. Lietuvoje nėra vietos jauniems, neišsilavinusiems jaunuoliams iš provincijos, jie yra iš anksto nurašomi. Vyksta jaunų, gyvų žmonių laidojimas. 
 
Autorius Jūratė Vožgauskaitė 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...