Prekyba žmonėmis – jau ir provincijos problema ("siaure.lt", 2016-10-29)

„Prieš keletą metų kalbėdavome, kad ši problema aktuali didžiuosiuose miestuose, bet ne pas mus. Tačiau akivaizdu, kad mes tą problemą turime“, - teigė Biržų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Giedra Gedvilienė.
 
 
Ji buvo viena iš pranešėjų forume – diskusijoje „Naujų prekybos žmonėmis formų problematika ir tarpžinybinis bendradarbiavimas Biržų rajone“. Jį rengė Lietuvos „Caritas“ programa „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ bei JAV ambasada Lietuvoje.
 
 
Ne visi suvokia, kad buvo išnaudoti
 
Renginį organizavusi „Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė sakė, kad pradėjus dirbti nebuvo žinoma, jog tokie dideli prekybos žmonėmis mastai yra Lietuvoje. „Nusikaltėliai nesnaudžia, prekyba žmonėmis keičia formas. Darbas su pasekmėmis yra brangesnis už prevenciją. Reikia kalbėti su tais, kurie mato tokius žmones arčiau nei policija, – su seniūnijų socialinėmis tarnybomis“, - sakė ji. Būtent todėl į forumą buvo pakviesti Socialinės paramos skyriaus, seniūnijų socialiniai darbuotojai, Darbo biržos, rajone veikiančių nevyriausybinių organizacijų vadovai. Deja, nors buvo kviesti, neatvyko švietimo atstovai. 

K. Mišinienė pabrėžė, kad šalyje vyriausias žinomas žmogus, kuriuo buvo pasinaudota, buvo 56 metų vyras iš Tauragės rajono, o jauniausias – du kartus vogti išvežtas vaikas iš Biržų. Būtent todėl programos dalyviai atvyko ir į Biržus. 

„Gerai, kad galime susirinkti ir kalbėti ta tema“, - sakė Biržų rajono policijos komisariato Prevencijos skyriaus vadovė Sandra Timukienė. 

Diskusijų metu tik viena socialinė darbuotoja kalbėjo savo darbe patyrusi liudijimų, iš kurių suprato vyrus patekus į prekybos žmonėmis tinklą. Deja, vienas iš tokių net nesuvokia, kad juo buvo pasinaudota, ir net didžiuojasi, kad jam teko sėdėti kalėjime „netoli Paryžiaus“. 
 
 
Svarbiausia priežastis - skurdas
 
Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vyresnysis specialistas Remigijus Šaknys sakė, kad pirmą kartą su prekybos žmonėmis klausimu susidūrė po to, kai teko užpildyti iš Vidaus reikalų ministerijos gautą anketą. „Buvo net sunku užpildyti, nes neturėjome informacijos. Į Socialinės paramos skyrių nesikreipė nė vienas žmogus, nukentėjęs nuo prostitucijos ar priverstinio darbo. Statistiškai neįmanoma tokių dalykų suskaičiuoti. Žmogus išvyko – išvyko, o kai grįžta, dažniausiai kreipiasi į nevyriausybines organizacijas“, - sakė R. Šaknys. 

Biržų rajone yra 150 socialinės rizikos šeimų, jose auga 350 vaikų. Visi jie patenka į rizikos grupę. 

„Juos vilioja greiti pinigai, o kai nuvažiuoja patikėję pažadais, vos ne pėsčiomis sugrįžta. Svarbiausia priežastis yra skurdas. Trečdalis Lietuvos žmonių skursta. Iš to kyla depresija, alkoholizmas, smurtas ir visos kitos negerovės. Noras geriau gyventi paspendžia pinkles patikliems žmonėmis“, - sakė R. Šaknys. 

Jis pabrėžė, kad socialiniai darbuotojai dar tik mokosi atpažinti šią problemą. 

Pasak Kristinos Mišinienės, svarbiausia pastebėti tam tikrus požymius, kada gali būti žmogumi pasinaudota. Tam tikros tarnybos tokius žmones turėtų atpažinti ir „išgliaudyti“. 

„Nėra Lietuvoje krašto, kuris turėtų imunitetą tokioms problemoms“, - akcentavo K. Mišinienė. Ji prisiminė, kad organizacija rengė mokymus Šilutėje, Pagėgiuose, Tauragėje. Tai pasienio rajonai, turintys savą specifiką. Socialiniai darbuotojai sakė net nežinantys, ar jiems saugu apie šią problemą kalbėti. 

„Mes kalbame ir apie aukų saugumą. Jų niekas šiandien nesaugo, nebent entuziastai kriminalistai ar socialiniai darbuotojai“, - sakė K. Mišinienė. 
 
 
Nusikaltėlių tikslas – rasti pažeidžiamą asmenį
 
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2 – ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Remigijus Audejevas buvo pristatytas kaip pagrindinis žmogus, kuris mūsų krašte tiria prekybos žmonėmis nusikaltimus. R. Audejevas laisvu nuo darbo metu parengė skaidres, kurios iliustruoja ikiteisminio tyrimo dėl prekybos žmonėmis specifiką. 

Prekyba žmonėmis yra latentinis, paslėptas nusikaltimas, nes ne kiekvienas nukentėjusysis kreipiasi pagalbos ar išdrįsta kalbėti. 

Neteisėtas laisvės atėmimas, išnaudojimas, priverstinis darbas ar paslaugos, tarp jų seksualinės, teikimas, žmonių laisvės varžymas - tai požymiai, pagal kuriuos galima nustatyti prekybos žmonėmis atvejį. 

Kriminalistas pabrėžė, kad nukentėjęs žmogus įstatymu gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei dalyvauti nusikaltimuose buvo priverstas. 

Nusikaltėlių tikslas – surasti pažeidžiamą asmenį, kuris yra kitokio socialinio statuso negu nusikaltėlis. Įtariamaisiais (kaltinamaisiais) tampa tie, kurie auką pardavė, perleido, kitaip įgijo, verbavo, gabeno, laikė nelaisvėje. 

Žmogus gali būti verbuojamas apgaule, fiziniu smurtu, asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu. R. Audejevas pabrėžė, kad nepavykęs verbavimas irgi yra nusikaltimas. Itin griežta atsakomybė yra už prekybą vaikais, kurie yra pažeidžiamiausi. 

Asmens valią paveikiantys būdai yra keli. Verbuotojas pasinaudoja žmogaus pažeidžiamumu. Jis gali imtis apgaulės, sumokėti pinigus (skolą), duoti kitokią naudą. Vėliau tas žmogus gali dirbti už skolas. Dažnai išnaudotojai grasina pranešti tarnyboms apie jau padarytus nusikaltimus ir taip verčia nusikalsti toliau. 

R. Audejevas pabrėžė, kad aukos sutikimas būti išnaudojamam reikšmės neturi, jei verbuojant panaudojamas bent vienas valios palenkimo būdų. 

Tyrėjas pasakojo apie vieną šiuo metu savo tiriamą bylą. Jaunos moterys buvo apgautos, siūlant didelius pinigus. Jos, susisiekusios su užsieniečiais, prie kompiuterio ekrano turėjo nusirenginėti, demonstruoti savo kūną, imituoti lytinį aktą. Apsinuoginusios jos dirbdavo po daugiau nei 12 valandų šaltuose namuose, turėjo vartoti alkoholį. Išnaudojamųjų atlyginimas priklausydavo nuo eteryje praleisto laiko. Tačiau pinigus joms pažadėdavo sumokėti penktą darbo savaitę. Taip aukos būdavo „pririšamos“ tikintis pinigų, kurių taip ir negavo. 

Pasak patyrusio kriminalisto, sudėtingiausia tiriant bylą buvo išaiškinti prokurorui, kur čia yra prekybos žmonėmis požymiai. 

R. Audejevas pabrėžė, jog svarbiausia - įgauti aukos pasitikėjimą, kad ji, auka, pradėtų kalbėti. Ir efektyviausia prevencinė priemonė – kalbėti apie tai su visuomene. 

„Nėra geresnės reklamos regione, kaip apkaltinamasis nuosprendis prekiautojams žmonėmis. Tai ženklas, kad kažkas vyksta ir kai kas gali būti nubaustas“, - sakė patyręs kriminalistas. 
 
 
Kaip pastebėti galimas aukas
 
K. Mišinienė pabrėžė, kad yra būdų pastebėti galimas aukas. Nevyriausybinės organizacijos negali apimti viso šios problemos lauko, nors pagalba nukentėjusiems buvo atiduota nevyriausybiniam sektoriui. „Pagrindinis paketas – savivaldybės socialinių tarnybų rankose“, - teigė K. Mišinienė. 

Biržų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Giedra Gedvilienė prisipažino prieš keletą metų buvusi tarp tų, kurie galvojo, kad Biržuose prekybos žmonėmis problemos nėra. 

„Bet kai teko susidurti su konkrečiu atveju, kai išvežtas į užsienį vogti vaikas nukentėjo net du kartus, kai teko pereiti viską, kad jam padėtum, tapo aišku, kad nieko nėra toli, viskas čia pat.“ 

Pasak G. Gedvilienės, kiekvienam vaikui gali iškilti grėsmė. Didžiausia jo apsauga turėtų būti tėvai. Tačiau rajone yra daug socialinės rizikos šeimų, jose auga vaikai. Yra 40 rizikos grupės vaikų, kurie vengia lankyti mokykla, turi elgesio problemų. Yra tėvų globos netekusių vaikų. 

„Tai jautrios vietos, kurių ieško prekeiviai ir gali pasinaudoti. Rizikos grupių vaikai nenori išsiskirti iš bendraamžių. Jie susižavi pažadais, juos lengva patraukti. Teko kalbėti su į užsienį išvežtu berniuku. Jis aiškino, kad jam reikia pinigų – bet kokia kaina“, - kalbėjo G. Gedvilienė. 

Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja pastebėjo, kad visi, kurie gali būti įtraukiami į prekybos žmonėmis tinklą, renkasi vyresnius draugus. Jiems būdingas pernelyg didelis pasitikėjimas svetimais žmonėmis. Vaikai neįsivaizduoja, kokios grėsmės jų laukia. 

„Mes daug išmokome iš „Caritas“ organizacijos. Dėkojame Kristinai Mišinienei už tas pamokas“, - kalbėjo G. Gedvilienė. 

Anot jos, svarbiausia išmokti pastebėti prekybos žmonėmis požymius. Štai neseniai dėl vienos seniūnijos socialinės darbuotojos budrumo pavyko užkirsti kelią, kad vaikas neišvyktų į užsienį dirbti. Girtaujantis tėvas jau buvo susiruošęs vykti pas notarą, duoti sutikimą vaikui išvykti. Gerai, kad socialinė darbuotoja šiuo nerimu pasidalino su vaiko teisių gynėjais. 

Prisiminusi biržietį vaiką, kuris buvo išvežtas į užsienį vogti, G. Gedvilienė apgailestavo, kad nėra numatyta mechanizmo, kaip aukai padėti. Tokiam vaikui reikia saugumo, kad juo vėl nebūtų pasinaudota. Bet susidurta su pagrindine problema – Lietuvoje nėra įstaigų, kurios galėtų vaiką saugiai apgyvendinti. G. Gedvilienei pavyko rasti tik vieną įstaigą, kuri sutiko priimti nukentėjusį vaiką. Dabar, anot jos, ten gyvenantis berniukas turi užsiėmimų, aktyviai sportuoja. 

„Problema buvo ta, kad tėvai elgėsi neadekvačiai, nebendradarbiavo, todėl negalėjome vaiko į šeimą grąžinti“, - sakė G. Gedvilienė.
 
 
Reikia keisti žiūrėjimo kampą
 
Programos „Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Panevėžio regiono socialinė darbuotoja Monika Murnikaitė pasakojo apie konkretų atvejį, kai jai teko padėti narkotikus savo kūne pervežusiam į užsienį žmogui. Redakcijos žiniomis, tokių atvejų buvo ir su biržiečiais. Pranešėja pabrėžė, kad auka išnaudotojui jaučia dvipusius jausmus – jis supranta, kad buvo išnaudotas, o kartu nori galvoti, kad tai jo draugas, bandantis jam padėti užsidirbti pinigų. Ypač sunku išnaudojimą patyrusiam žmogui kaime. Pasitaiko, kai etikos normų nesilaiko socialiniai darbuotojai ir apie žmogaus bėdą sužino visa apylinkė. 

„Nusikaltėliai turi prikaupę pinigų, o prekybos žmonėmis auka nieko neturi. Rūpinamės, kad jam būtų suteikta visokeriopa pagalba“, - sakė M. Murnikaitė. 

Ji pasiūlė užsirašyti visą parą veikiantį „Caritas“ SOS numerį – 8 679 61617. 

„Yra net nepagalvojančių, kad vienas ar kitas pažįstamas žmogus gali būti prekybos žmonėmis auka. Reikia kartais pakeisti žiūrėjimo kampą. Pažinti, ką tas žmogus nori iš tikrųjų pasakyti. Savivaldybių darbuotojai dažnai sako: „Tai ką, man namo jį parsivesti?“ Jūs žinote savo savivaldybės išteklius. Pasiskirsčius vaidmenimis galima pradėti veikti“, - sakė K. Mišinienė. 

Programos vadovė pabrėžė, kad teisingumas nėra tai, kas atnešama ant lėkštutės. Už jį reikia kovoti.
 
 
 
Autorius Jurgita Morkūnienė 
 
 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...