Prekyba žmonėmis, įgijusi naujų formų, renka naujas aukas ("alytausnaujienos.lt", 2017-11-04)

Pas­ta­rai­siais me­tais di­dė­jan­čia pro­ble­ma mū­sų ša­ly­je tam­pa pre­ky­ba žmo­nė­mis. Į pre­kei­vių pin­kles pa­ten­ka vis dau­giau su­au­gu­sių­jų ir vai­kų. To­dėl la­bai svar­bu su­pras­ti, jog pre­ky­ba žmo­nė­mis, įgi­ju­si nau­jų for­mų, vyks­ta ša­lia mū­sų ir lai­ku už­kirs­ti tam ke­lią.
 
Per­nai Lie­tu­vos teis­muo­se bu­vo iš­nag­ri­nė­ta 20 pros­ti­tucijos ir pre­ky­bos žmo­nė­mis by­lų. At­pil­do už šias nu­si­kals­ta­mas vei­kas su­lau­kė 39 as­me­nys.
 
At­lik­ti ty­ri­mai ro­do, kad daž­niau­siai pa­si­tai­kan­tys pre­ky­bos žmo­nė­mis at­ve­jai – sek­su­a­li­nis iš­nau­do­ji­mas, ver­giš­kas dar­bas, ver­ti­mas da­ry­ti nu­si­kal­ti­mus, pri­vers­ti­nės fik­ty­vios san­tuo­kos. Nu­si­kal­tė­lių au­ko­mis pa­pras­tai tam­pa so­cia­liai pa­žei­džia­miau­si žmo­nės.
 
Apie pre­ky­bą žmo­nė­mis pa­sa­ko­ja Ko­vos su pre­ky­ba žmo­nė­mis cen­tro (KOP­ŽI) so­cia­li­nio dar­bo ko­or­di­na­to­rė Jus­ti­na STA­KAI­TY­TĖ.
 

– Ko­kios šian­dien yra pre­ky­bos žmo­nė­mis for­mos ir ko­kios prie­žas­tys lė­mė nau­jų for­mų at­si­ra­di­mą?

 

– Dar ne­ma­ža vi­suo­me­nės da­lis iki šiol ma­no, kad daž­niau­siai iš­nau­do­ja­mos mer­gi­nos ir mo­te­rys pros­ti­tucijai ir kad bū­tent jos yra po­ten­cia­lios pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kos.

 

Ta­čiau jau nuo 2013 me­tų pre­ky­bos žmo­nė­mis są­vo­ka ge­ro­kai iš­si­plė­tė, nes, be įpras­to mo­te­rų iš­nau­do­ji­mo sek­so in­dust­ri­jo­je, at­si­ra­do pa­klau­sa ir vy­rų, ir ne­pil­na­me­čių vai­ki­nų, ku­riuos nu­si­kals­ta­mo pa­sau­lio at­sto­vai vis daž­niau iš­ra­din­gai įtrau­kia į įvai­riau­sias nu­si­kals­ta­mas vei­kas.

 

Pas­ta­rų­jų me­tų ten­den­ci­jos ro­do, kad ne­pil­na­me­čiai ir jau su­lau­kę pil­na­me­tys­tės jau­nuo­liai yra ve­ža­mi vog­ti iš pre­ky­bos cen­trų dra­bu­žių, bui­ti­nės tech­ni­kos bei ki­tų pa­klau­sių pre­kių, ga­ben­ti vog­tus au­to­mo­bi­lius, plėš­ti spe­cia­li­zuo­tų par­duo­tu­vių į Skan­di­na­vi­jos ša­lis, Aust­ri­ją, Da­ni­ją, Pran­cū­zi­ją, Ny­der­lan­dus, Vo­kie­ti­ją ir Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę. Su­au­gę vy­rai ir mo­te­rys ver­čia­mi suk­čiau­ti, ga­ben­ti ar pla­tin­ti nar­ko­ti­kus, iš­nau­do­ja­mi pri­vers­ti­niams dar­bams.

 

– Kas daž­niau­siai krei­pia­si pa­gal­bos – pa­čios au­kos ar jų ar­ti­mie­ji? Iš kur daž­niau­siai pra­šo­ma pa­gal­bos – Lie­tu­vos ar už­sie­nio?

 

– Tik­riau­siai vie­na pa­grin­di­nių prie­žas­čių, ko­dėl at­sklei­džia­ma tiek ne­daug pre­ky­bos žmo­nė­mis at­ve­jų (skel­bia­ma, kad pa­sau­ly­je yra 21 mln. žmo­nių, ku­rie yra pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kos), yra tai, jog pa­čios au­kos pa­gal­bos ne­si­krei­pia. Per 16 KOP­ŽI cen­tro gy­va­vi­mo me­tų ga­lė­tu­mė­me ant ran­kos pirš­tų su­skai­čiuo­ti, kiek kar­tų pa­tys nu­ken­tė­ju­sie­ji krei­pė­si pa­gal­bos.

 

Taip yra dėl ke­lių prie­žas­čių: vi­sų pir­ma, vi­suo­me­nė­je vis dar ga­ji nuo­mo­nė, jog žmo­nės pa­tys kal­ti, kad pa­te­ko į pre­kei­vių žmo­nė­mis pin­kles. Ki­ta prie­žas­tis – nu­ken­tė­ję as­me­nys daž­nai pa­tys sa­vęs ne­iden­ti­fi­kuo­ja kaip nu­ken­tė­ju­sių­jų. Ypač tai aki­vaiz­du, kai kal­ba­me apie vy­rus, pa­te­ku­sius į pre­kei­vių žmo­nė­mis pin­kles. Lie­tu­vo­je vy­rau­ja ne­tei­sin­ga nuo­sta­ta, jog vy­rai ne­ga­li verk­ti, vy­rai ne­ga­li skųs­tis, vy­rai ne­ga­li ne­ap­si­gin­ti. To­dėl la­bai daž­nai nu­ken­tė­jęs as­muo lin­kęs sa­ve kal­tin­ti ir „nu­ra­šy­ti“, kad tie­siog ne­pa­si­se­kė.

 

Daž­niau­siai nu­ken­tė­ju­siuo­sius pas mus siun­čia tei­sė­sau­gi­nin­kai, pra­si­dė­jus tei­si­niam pro­ce­sui. Taip pat daž­nai į mus krei­pia­si Lie­tu­vos am­ba­sa­da, esan­ti už­sie­nio ša­ly­je, kar­tais krei­pia­si su­ne­ri­mę ar­ti­mie­ji. Pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai pa­gal­bos krei­pia­si ki­tų ins­ti­tu­ci­jų at­sto­vai – so­cia­li­niai, vai­kų glo­bos na­mų dar­buo­to­jai ir ki­ti.

 

– Kas daž­niau pa­ten­ka į pin­kles – vy­rai ar mo­te­rys? Ko­kio am­žiaus nu­ken­tė­ju­sių­jų pa­si­tai­ko dau­giau­sia?

 

– Tik­ruo­sius mas­tus sun­ku at­skleis­ti, nes tai, ką mes ži­no­me, yra tik led­kal­nio vir­šū­nė. Ta­čiau pa­ste­bi­me, kad pas­ta­rai­siais me­tais vis dau­giau vy­rų, jau­nuo­lių pa­ten­ka į pre­ky­bos žmo­nė­mis pin­kles. Mū­sų cen­tras tu­ri 6 sky­rius vi­so­je Lie­tu­vo­je (Kau­nas, Klai­pė­da, Šiau­liai, Pa­ne­vė­žys, Ma­ri­jam­po­lė, Tau­ra­gė), ste­bi­me skir­tin­gas si­tu­a­ci­jas re­gio­nuo­se.

 

Yra re­gio­nų, ku­riuo­se dir­ba­me su ypa­tin­gai daug pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kų vy­rų, ki­tuo­se dau­giau nu­ken­tė­ju­sių mo­te­rų, mer­gi­nų.

 

Tei­kia­me pa­gal­bą jau­niau­siai pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kai, vai­ki­nui, ku­riam iš­nau­do­ji­mo me­tu bu­vo tik 13 me­tų. Svar­bu pa­mi­nė­ti, kad pas­ta­rai­siais me­tais ma­to­me, jog į pre­kei­vių žmo­nė­mis tin­klą pa­ten­ka vis jau­nes­nių žmo­nių.

 

Ne­ri­mą ke­lia ir tai, kad vis jau­nes­nės mer­gi­nos tam­pa su­te­ne­rių au­ko­mis. Dar prieš pen­ke­rius me­tus dau­ge­lis mo­te­rų, iš­nau­do­tos kaip pros­ti­tutės, bu­vo pil­na­me­tės. Šian­die­ną si­tu­a­ci­ja ge­ro­kai liūd­nes­nė, tei­kia­me pa­gal­bą ne­pil­na­me­tėms mer­gi­noms.

 

Iš­nau­do­ji­mo dar­be ar įtrau­ki­mo į nu­si­kals­ta­mas vei­kas for­mo­se vy­rau­ja la­bai įvai­rus am­žius – įtrau­kia­mi ir ne­pil­na­me­čiai vai­ki­nai, ir ką tik pil­na­me­tys­tės su­lau­kę jau­nuo­liai, ir su­au­gę as­me­nys, net ir ge­ro­kai gy­ve­ni­mo pa­tir­ties su­kau­pę as­me­nys, jau už­au­gi­nę sa­vo vai­kus.

 

– Ko­kias ver­ba­vi­mo, vi­lio­ji­mo sche­mas pa­si­ren­ka nu­si­kal­tė­liai?

 

– Ver­ba­vi­mo bū­dai ir prie­mo­nės įvi­lio­ti žmo­nes daž­nai kin­ta, spar­čiai vys­to­si. Šian­dien prie­var­ti­niai ver­ba­vi­mo bū­dai nau­do­ja­mi re­tai, daž­niau­siai tai­ko­mos įvai­rios iš­ma­nios įvi­lio­ji­mo sche­mos – įti­ki­nė­ja­ma, ža­da­ma, šan­ta­žuo­ja­ma, ma­ni­pu­liuo­ja­ma žmo­nių pa­žei­džia­mu­mu, ga­ran­tuo­ja­mi leng­vi di­džiu­liai pi­ni­gai, ver­buo­ja­ma per pa­žįs­ta­mus, gi­mi­nes, per skel­bi­mus in­ter­ne­te ar net pa­ka­bi­nant juos ato­kių kai­mų skel­bi­mų len­to­se, vi­lio­ja­mi po­kal­bių sve­tai­nė­se, per pa­žin­čių tar­ny­bas, įdar­bi­ni­mo agen­tū­ras, nak­ti­niuo­se klu­buo­se ir t. t. Ver­buo­to­jai vei­kia itin iš­ma­niai ir grei­tai už­ver­buo­ja daug žmo­nių –bū­si­mų au­kų – be di­des­nių in­ves­ti­ci­jų ir ri­zi­kos.

 

Nu­si­kal­tė­lių aki­ra­tis kas­met ple­čia­si, o jų nu­si­kal­ti­mų vyk­dy­mo me­to­dai pra­na­šes­ni už tei­sė­sau­gos pa­stan­gas ir tu­ri­mas tei­si­nes prie­mo­nes, nu­kreip­tas su­tram­dy­ti jų vyk­do­moms nu­si­kals­ta­moms vei­koms.

 

Daž­nai pre­kei­viai žmo­nė­mis pra­de­da nuo me­la­gin­gų pa­ža­dų „leng­vai“ už­si­dirb­ti mi­ni­ma­liai ri­zi­kuo­jant, pa­si­nau­do­ti vie­nin­te­le ga­li­my­be tap­ti ne­pri­klau­so­mam, svar­bes­niam, „kie­tes­niam“, ga­ran­tuo­ja „sto­gą“ – ko daž­nai trūks­ta jau­nam žmo­gui ar­ba iš anks­to ruo­šiant nu­si­žiū­rė­tą au­ką. Kar­tais gra­si­na­ma, len­kiant nu­si­kals­ti jau Lie­tu­vo­je, o vė­liau įtrau­kiant į rim­tes­nius nu­si­kal­ti­mus už­sie­nio ša­ly­se.

 

Ne­re­tai su­da­ro­mas įspū­dis, kad pats pa­aug­lys sa­vo no­ru vyks­ta į ki­tą ša­lį, no­rė­da­mas „pa­si­žval­gy­ti“, „pa­ke­liau­ti“, ta­čiau ži­nant, kad vai­ki­nu­kas jo­kios už­sie­nio kal­bos ne­mo­ka ir iš­va­žiuo­ja į ko­kią Aust­ri­ją ar Pran­cū­zi­ją, tu­rė­da­mas 2 eu­rus ki­še­nė­je, tai at­ro­do vi­siš­kai ne­įti­kė­ti­nai.

 

Kri­mi­na­li­nio pa­sau­lio at­sto­vai nu­si­žiū­ri, at­si­ren­ka tuos vai­ki­nu­kus, ku­rie tė­vams ar vie­ti­nėms ben­druo­me­nėms ne itin rū­pi, ku­rie jau tu­rė­ję rei­ka­lų su tei­sė­sau­ga, ir tu­rin­tys ne­igia­mos pa­tir­ties, ne­pa­si­ti­kin­tys po­li­ci­ja. Jie ži­no, kad šie ty­lės ir nie­kam ne­si­skųs.

 

Mū­sų cen­trui ži­no­mi ne­pil­na­me­čių at­ve­jai tik pa­tvir­ti­na, kad ben­druo­me­nių at­stum­ti vai­ki­nu­kai, iš­nau­do­ti įvai­rių gau­jų ir gau­je­lių, bi­jo kal­bė­ti, ben­dra­dar­biau­ti su po­li­ci­ja ir pa­si­ren­ka ty­lė­ji­mą ar­ba už­si­spy­ru­siai tvir­ti­na, kad pa­tys va­žia­vo, vo­gė, kad pa­tys kal­ti. To­kie at­ve­jai, ži­nant nu­si­kals­ta­mo pa­sau­lio au­kų is­to­ri­jas, tik­rą­ją tie­są ir kas už to­kių „tvir­ti­ni­mų“ sly­pi, itin jau­di­na ir ke­lia ne­ri­mą.

 

Pas­ta­ruo­ju me­tu di­džio­ji dau­gu­ma nu­ken­tė­ju­sių­jų, ap­si­spren­du­sių ben­dra­dar­biau­ti su tei­sė­sau­ga, ar dar svars­tan­čių, kal­bė­ti ar ty­lė­ti, pa­ti­ria tie­sio­gi­nį ar ne­tie­sio­gi­nį po­vei­kį iš su­įžū­lė­ju­sių kal­ti­na­mų­jų, jų pa­ran­ki­nių ar net jų ar­ti­mų­jų. Šis me­to­das nu­si­kal­tė­liams daž­nai pa­si­tei­si­na, jie iš­ven­gia at­sa­ko­my­bės ir ne­pra­ran­da leng­vai įgy­to „ver­go“, ku­rį dar ne kar­tą mak­si­ma­liai iš­nau­dos sa­vo tiks­lams pa­siek­ti.

 

Ieš­kan­tiems dar­bo su­au­gu­siems, tiek vy­rams, tiek mo­te­rims, vi­sais at­ve­jais ža­da­mas ge­res­nis gy­ve­ni­mas ir pa­do­rus ge­rai ap­mo­ka­mas dar­bas įvai­rio­se už­sie­nio ša­ly­se – že­mės ūkio, sta­ty­bų, pra­mo­nės sek­to­riuo­se, bet daž­niau­siai vis­kas bai­gia­si tik pa­ža­dais. Mū­sų tau­tie­čiai, vos nu­vy­kę į ki­tą ša­lį, bū­na pri­vers­ti pa­mirš­ti sa­vo sva­jo­nes už­si­dirb­ti, pa­dė­ti sa­vo šei­moms ar grą­žin­ti sko­las. Jie bū­na pri­vers­ti gy­ven­ti žmo­nių per­pil­dy­to­se pa­tal­po­se ir dirb­ti už stai­ga at­si­ra­du­sius įsi­sko­li­ni­mus už būs­tą bei mais­tą. Iš­drį­sę pa­si­prie­šin­ti ver­giš­koms dar­bo są­ly­goms ar­ba pa­pra­šę „darb­da­vio“ iš­mo­kė­ti su­tar­tą už­mo­kes­tį, kad ga­lė­tų ne­dels­da­mi grįž­ti į Lie­tu­vą, dau­ge­lis pa­tir­da­vo psi­cho­lo­gi­nį ir fi­zi­nį smur­tą, gra­si­ni­mus su­si­do­ro­ti.

 

– Ar yra sa­vy­bių, bū­din­gų vi­soms au­koms? Ko­kios žmo­nių gru­pės pa­žei­džia­miau­sios?

 

– Daž­niau­siai pre­kei­vių žmo­nė­mis gro­biu tam­pa pa­žei­džia­miau­sias vi­suo­me­nės sluoks­nis, (gy­ve­nan­tys skur­de, men­kes­nio iš­si­la­vi­ni­mo, tu­rin­tys psi­chi­kos su­tri­ki­mų, pri­klau­so­my­bių ir t. t.), tai yra ne­ga­lin­tys ar ne­su­ge­ban­tys at­pa­žin­ti, kad jie ver­buo­ja­mi iš­nau­do­ji­mui ir vi­siš­kai ne­su­vo­kian­tys ga­li­mų pa­da­ri­nių.

 

Mums daž­niau­siai ten­ka su­si­dur­ti su nu­ken­tė­ju­siais ne­pil­na­me­čiais, tu­rin­čiais psi­cho­lo­gi­nių, rai­dos, el­ge­sio su­tri­ki­mų, iš vai­kų na­mų, iš so­cia­li­nės ri­zi­kos, pro­ble­mų tu­rin­čių bei ne­pil­nų šei­mų, au­gan­čių ypač su­dė­tin­go­mis eko­no­mi­nio, so­cia­li­nio, emo­ci­nio skur­do są­ly­go­mis, pra­ei­ty­je pa­ty­ru­sių dau­gy­bę iš­gy­ve­ni­mų, pa­da­riu­sių klai­dų, pa­bu­vo­ju­sių so­cia­li­za­ci­jos cen­truo­se.

 

Taip pat su su­au­gu­siai­siais, tie­siog ne­tu­rin­čiai ki­to pa­si­rin­ki­mo, – tai be­dar­biai, vie­ni­šos ma­mos, pri­klau­so­my­bių ar sko­lų tu­rin­tys įvai­raus am­žiaus vy­rai ir mo­te­rys, at­si­dū­rę už­ri­by­je. Nu­si­kal­tė­liai, sie­kian­tys pa­si­pel­ny­ti, tiks­lin­gai ren­ka­si bū­tent pa­žei­džia­mus žmo­nes, mo­ra­liai ir psi­cho­lo­giš­kai leng­vai pa­vei­kia­mus, ti­kin­čius gra­žiais pa­ža­dais, kad jais bū­tų leng­va ma­ni­pu­liuo­ti ir be di­des­nio var­go iš­nau­do­ti.

 

– Kiek yra ži­no­ma nu­ken­tė­ju­sių žmo­nių Dzū­ki­jos re­gio­ne? Ko­kios jų is­to­ri­jos?

 

– Tiks­laus skai­čiau įvar­dy­ti ne­ga­li­me, nes sun­ku su­skai­čiuo­ti, kiek per 16 dar­bo me­tų bu­vo nu­ken­tė­ju­sių­jų iš Dzū­ki­jos kraš­to. Šiuo me­tu tu­ri­me by­lą teis­me, ku­rio­je nu­ken­tė­ju­siais pri­pa­žin­ti vai­ki­nai, vie­nas jų – ne­pil­na­me­tis.

 

Vai­ki­nai bu­vo iš­vež­ti į už­sie­nį ir pri­vers­ti vog­ti bei plė­ši­kau­ti iš­nau­do­to­jų nau­dai. Nau­do­da­mie­si ne­pil­na­me­čio pa­žei­džia­mu­mu bei įgy­ta pri­klau­so­my­be dėl sa­vo as­mens do­ku­men­to, gy­ve­na­mo­sios vie­tos bei pa­ja­mų ne­tu­rė­ji­mo, už­sie­nio kal­bos ne­mo­kė­ji­mo, ver­tė jį vog­ti al­ko­ho­li­nius gė­ri­mus, mais­to pro­duk­tus, įran­kius iš par­duo­tu­vių, de­ga­lų iš au­to­mo­bi­lių. Pa­vog­tas pre­kes pa­si­im­da­vo pa­tys, o pa­vog­tus de­ga­lus pil­da­vo į ben­drai nau­do­tą au­to­mo­bi­lį.

 

Taip pat Aly­taus kraš­te bu­vo pra­dė­tas ty­ri­mas dėl fik­ty­vių iš­nau­do­jan­čių san­tuo­kų, tei­kė­me pa­gal­bą trims nu­ken­tė­ju­sio­mis pri­pa­žin­to­ms mer­gi­noms.

 

Tre­čių­jų ša­lių pi­lie­čiai, daž­niau­siai iš mu­sul­mo­niš­kų ša­lių, už ga­li­my­bę ves­ti eu­ro­pie­tę ir įgy­ti tei­sę gy­ven­ti Eu­ro­pos Są­jun­go­je pa­klo­ja po ke­lis tūks­tan­čius eu­rų. Šiems nu­si­kal­ti­mams daž­niau­siai pa­si­ren­ka­ma Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja. Mer­gi­na lie­tu­vio bu­vo iš­vi­lio­ta į An­gli­ją, kur jai ža­dė­jo dar­bą fab­ri­ke. Ta­čiau nu­va­žia­vus ap­gau­le iš­vi­lio­jo do­ku­men­tus, o vė­liau pri­ver­tė su­da­ry­ti san­tuo­ką su pa­kis­ta­nie­čiu. Už tai ža­dė­jo 3 tūkst. sva­rų. Ne­tu­rė­da­ma ki­tos iš­ei­ties mer­gi­na su­ti­ko tuok­tis, ta­čiau ža­dė­tų pi­ni­gų ne­ga­vo. Į po­li­ci­ją mer­gi­na krei­pė­si tik grį­žu­si į Lie­tu­vą. Šį žings­nį ženg­ti ją pa­ska­ti­no is­to­ri­ją su­ži­no­jęs drau­gas.

 

– Kaip žmo­nėms ap­si­sau­go­ti nuo to­kių pin­klių?

 

– Ne­ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti ne­re­a­lius pa­ža­dus žars­tan­čio­mis agen­tū­ro­mis ar į kai­mą at­vy­ku­siais ir va­žiuo­ti į už­sie­nį agi­tuo­jan­čiais ne­aiš­kiais pa­žįs­ta­mais, „drau­ge­liais“, su ku­riais ka­dai­se gy­ven­ta vai­kų glo­bos na­muo­se ar kar­tu sma­giai leis­tas lais­va­lai­kis, ne­va­žiuo­ti „į sko­lą“, ne­ati­duo­ti as­mens do­ku­men­tų.

 

Ta­čiau ne­pa­kan­ka įspė­ti, kal­bė­ti. Rei­kia ir kon­kre­čių veiks­mų, kad vi­suo­me­nė, ben­druo­me­nės, ku­rio­se ir su­da­ro­mos są­ly­gos at­si­ras­ti ver­go­vei, iš­nau­do­tų vi­sas so­cia­li­nio po­vei­kio prie­mo­nes, ypač tei­si­nes, stab­dant bet ko­kios for­mos vai­kų ir su­au­gu­sių­jų iš­nau­do­ji­mą.

 

Iki šiol ko­vos su pre­ky­ba žmo­nė­mis at­sa­kas nu­si­kal­tė­liams nė­ra vi­sa­ver­tis. Vals­ty­bė pri­pa­žįs­ta pre­ky­bos žmo­nė­mis pro­ble­mos eg­zis­ta­vi­mą ir ski­ria ne­men­kas pa­jė­gas jai spręs­ti, ta­čiau įsta­ty­mų spra­gos dar lei­džia nu­si­kal­tė­liams ga­na leng­vai už­si­dirb­ti iš žmo­nių iš­nau­do­ji­mo ir net iš­si­suk­ti nuo re­a­lių baus­mių.

 

– Ar ži­no­ma at­ve­jų apie su­si­do­ro­ji­mą su au­ko­mis, kai šios krei­pia­si pa­gal­bos į tei­sė­sau­gą?

 

– To­kių at­ve­jų nė­ra ži­no­ma, ta­čiau tvir­tai ga­li­me pa­sa­ky­ti, kad nu­ken­tė­ju­sie­ji, duo­dan­tys pa­ro­dy­mus, pa­ti­ria po­vei­kį. Tai yra vie­nas di­džiau­sių ir pro­ble­miš­kiau­sių klau­si­mų, ku­riuos ke­lia­me ben­dra­dar­biams, part­ne­riams.

 

– Kur kreip­tis no­rint iš­si­va­duo­ti iš pre­kiau­to­jų žmo­nė­mis?

 

– Nuo nu­si­kal­tė­lių nu­ken­tė­ju­sios ar jų ver­buo­ja­mos au­kos bet ka­da ga­li kreip­tis į KOP­ŽI cen­trą. VI­SĄ PA­RĄ vei­kian­tis SOS pa­gal­bos te­le­fo­no nu­me­ris +370 679 61 617.

 

Autorius Rita Krušinskaitė

Publikuota: 2017m. laprkičio 4d. http://alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai?nid=13288  

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...